Geriausi draugai Domas Grecevičius ir Algirdas Končius pavasarį, kai prasidėjo COVID-19 pandemija, nusprendė, kad pakanka būti emigrantais, ir grįžo į gimtąją Palangą. LRT TELEVIZIJOS laidai „(Ne)emigrantai“ vaikinai sako, kad ieškotis darbo nebenorėjo, todėl sugalvojo patys atidaryti restoraną.
Nesitikėjo pasilikti
Domas spėjo pagyventi Anglijoje, Kanadoje ir net Meksikoje, tuo tarpu jo draugas Algirdas trejus metus praleido Nyderlanduose. Išmaišę pasaulį draugai suprato, kad jų pašaukimas – maistas ir geri restoranai, todėl dar vieno šanso savo hobiui nebepraleido. Pašnekovai pripažįsta, kad emigracija jiems davė daug: pasitikėjimo, geresnes anglų kalbos žinias ir nebijojimą bandyti.
Kai dėl karantino viskas buvo uždaroma, juodu grįžo manydami, kad tai tebus trumpos atostogos namuose pas tėvus. Kelios savaitės tuščioje Palangoje nuomonę pakeitė. „Nelabai tikėjau, kad liksiu Palangoje. Maniau, gal į Vilnių važiuosiu, gal vėl į užsienį, bet kadangi trejiems metams šitą projektą pasiėmėme, tai dabar yra planas likti Palangoje“, – sako D. Grecevičius.
Nelabai tikėjau, kad liksiu Palangoje. Maniau, gal į Vilnių važiuosiu, gal vėl į užsienį.
Ko jau ko, bet restoranų ir kavinių mūsų vasaros sostinėje tikrai netrūksta, bent jau taip atrodo iš pirmo žvilgsnio. O dar kai paklausai vietos verslininkų skundų, kad metai iš metų jų verslas šlubuoja, daug kam tikrai išblėstų noras atidaryti dar vieną maitinimo įstaigą. Bet šie vaikinai rizikavo.
„Buvo kalbų iš draugų, kad šita vieta kaip ir užkeikta. Kiekvienais metais kas nors ką nors čia pradeda, bet užsidaro. O dar tas karantinas, – pasakoja A. Končius. – Neaišku, kada vėl gali prasidėti suvaržymai.“
Visi labai apsidžiaugė, kad planuojame dirbti ir rudenį. Juk mes mokame nuomą už visus metus.
Domas, antrindamas draugui, pasakoja, kad karantino metu nuobodžiauti neteko. „Dirbome čia, įrenginėjome viską po 14–16 valandų per dieną: sienas dažėme, plyteles klijavome, analizavome idėjas, kaip kas turi atrodyti, – pasakoja vaikinas. – Anksčiau čia buvo valgykla-šašlykinė. Tai mes tiesiog viską, ką radome, išgriovėme ir savo rankomis, su daug meilės kūrėme. Iškart viduje jaučiasi aura, sėdėti malonu, muzika gera.“
Klientams cepelinų nesiūlo
Įvairiuose restoranuose skirtinguose pasaulio galuose dirbęs Domas tapo šio meksikietiško restorano veidu. Jis pasitinka svečius ir palydi juos prie stalelių, vėliau pats ir aptarnauja. O Algirdas beveik visą dieną darbuojasi virtuvėje.
Dirbome čia, įrenginėjome viską po 14–16 valandų per dieną: sienas dažėme, plyteles klijavome, analizavome idėjas, kaip kas turi atrodyti.
Palanga turi savo specifiką, tačiau net ir šis kurortas keičiasi, juokiasi draugai ir sako, kad jų tikslas – pakeisti valgytojų įpročius, pripratinti juos prie naujų skonių.
„Būna, ateina žmonės, prašo keptos duonos, cepelinų, bet tokių dabar labai sumažėję. Tiesiog iš lūpų į lūpas žmonės apie mus išgirdo. Yra žmonių, kurie ateina, pirmą kartą ragauja meksikietiško maisto, tai gal irgi nelabai turi su kuo palyginti. Mes bandome reprezentuoti labiau kūrybinę meksikiečių virtuvę, nesame visiškai tradicinės meksikietiškos virtuvės užeiga“, – pasakoja iš emigracijos grįžę lietuviai.
Dabar net keletas draugų planuoja išvykti iš Vilniaus ir apsigyventi Palangoje.
Savo pirmą sezoną Domas ir Algirdas ketina užbaigti rugsėjo pabaigoje, kai Palangoje visai apmažės poilsiautojų. Tada juodu šiek tiek pailsės ir kibs prie restorano atnaujinimo darbų. „Norime, kad virtuvė būtų tokia, jog mes iš virtuvės galėtume išeiti prie staliukų, nunešti maistą. Norėtųsi, kad maisto užsisakę žmonės juo dalytųsi iš didelių indų. Pavyzdžiui, dalytųsi midijomis iš didelio puodo, – idėjomis dalijasi Domas. – Norisi, kad žmonės dalytųsi mūsų skaniu maistu.“
Ragina sugrįžti ir kitus
Verslininkai sako, kad vis daugiau žmonių grįžta į Palangą. Į didžiausią šalies kurortą atsikelia net vilniečiai. „Karantinas davė tai, kad žmonės, kurie buvo Vilniuje, atvažiavo į Palangą porai savaičių. Dabar net keletas draugų planuoja išvykti iš Vilniaus ir apsigyventi Palangoje. Jie visi nori kur nors pavalgyti. Būna, daug svečių klausia, ar dirbsime rudenį. Visi labai apsidžiaugė, kad planuojame dirbti ir rudenį. Juk mes mokame nuomą už visus metus“, – sako D. Grecevičius.
Su kiekvienu grįžimu man vis labiau nesinorėjo skristi į Olandiją. Čia yra savas kraštas, čia visa šeima, draugai, kalba.
Palangoje užaugę vaikinai sako, kad per tą laiką, kol keliavo po pasaulį, gimtasis miestas stipriai atsinaujino ir pagražėjo. Dabar nesinori iš čia išvažiuoti. „Visa Palanga prieš kokius dešimt metų buvo daugiau J. Basanavičiaus gatvės publikos miestas, – prisimena virtuvėje pirmuoju smuiku griežiantis Algirdas. – Stengiamės, kad būtų kuo daugiau tokių vietų kaip ši – alternatyvių J. Basanavičiaus gatvės publikai.“
Vis dėlto vaikinai sutinka, kad ir pati J. Basanavičiaus gatvė po truputį keičiasi, nes žmonėms nebeužtenka kelių senovinių užeigų-klubų.
Emigracijoje patirties prikaupę Domas ir Algirdas sako, kad dabar atėjo metas duoti šansą Lietuvai. Jau po pirmų mėnesių jie pajuto, kad čia galima neblogai užsidirbti. „100 proc. siūlau grįžti, daryti savo. Lyginant, ką dariau prieš tai ir ką darau dabar, tai yra pasikeitimas 180 laipsnių!
Aš manau, kad verta ir išvažiuoti, bet daug verčiau pasisėmus idėjų grįžti į Lietuvą ir bandyti čia kurti šeimą, šalį gražinti.
Per trejus metus buvo nemažai kartų, kai grįžau į Lietuvą pas šeimą, draugus. Su kiekvienu grįžimu vis labiau nesinorėjo skristi į Olandiją. Čia yra savas kraštas, čia visa šeima, draugai, kalba“, – neabejoja A. Končius ir kviečia visus dvejojančius dėl grįžimo emigrantus priimti teisingą sprendimą.
„Aš manau, kad verta ir išvažiuoti, bet daug verčiau pasisėmus idėjų grįžti į Lietuvą ir bandyti čia kurti šeimą, šalį gražinti“, – įsitikinęs verslą Palangoje pradėjęs D. Grecevičius.
Reemigrantų istoriją žiūrėkite ir vaizdo įraše.
Karantinui į Palangą sugrįžę geriausi draugai čia liko ir įkūrė verslą: restorano vietos siūlė nesirinkti
Parengė – Vismantas Žuklevičius,
