,,...kai pirmąkart pamačiau skiautinį, jis mane tiesiog užbūrė. Ir nors nesu nei profesionali siuvėja, nei mokiausi dailės dalykų, pradėjau dėlioti skiauteles, jas karpyti, siūti. Ir taip jau daugiau nei dvidešimt metų...“, – sako sertifikuotų tautinio paveldo produktų tradicinė amatininkė, senųjų mezgimo ir siuvimo amatų puoselėtoja.
Tautinio paveldo produkto sertifikatas I. Gačionienės riešinėms, skiautinių kilimėliams, užklotams suteiktas 2011 metais. Skiautiniai Lietuvoje ilgai nebuvo laikomi menu, juolab tautiniu paveldu. Anksčiau juos siuvo iš neturto: neišmesdavo nė vieno sveiko audinio lopelio, kartais pavykdavo iš jų kažką gražaus sukurti, bet dažniausiai daug meninės fantazijos neįdėdavo.
,,Mano skiautiniuose beveik nėra audinio, specialiai pirkto iš rietimo. Naudoju tik atraižas, nebenešiojamų drabužių medžiagas. Taip iš seno gimsta nauja. Šiais greitosios mados ir besaikio vartojimo laikais skiautinių menas moko gyventi tvariai. Seniau moterys neišmesdavo nei mažiausios medžiagos skiautelės. Nunešiotą rūbą persiūdavo vaikams, paskui iš likučių ausdavo, siūdavo buičiai reikalingus daiktus. Siūdama naudoju ir naująsias technologijas, bet mano visi skiautiniai dygsniuoti rankomis, taip kaip darė mūsų močiutės prieš daugelį metų.“, – pasakoja palangiškė.
Šis kūrybos procesas teikia džiaugsmo, bet reikalauja kantrybės ir kruopštumo. Paieškoti įkvėpimo ir apžiūrėti autorės skiautinių parodą ,,Nauja – pamiršta sena“ kviečiame sausio mėnesį apsilankyti Palangos viešosios bibliotekos interneto skaitykloje.