Vienas brolis Lietuvą valdė, kitas Kretingoje akmenis skaldė

Akmenuotas Kretingos kraštas buvo ne tik palankus steigti kalėjimus ir priverčiamojo darbo stovyklas, bet jis iš visos Lietuvos traukė ir akmenskaldžius, tarp kurių garsiausias buvo šalies prezidento Antano Smetonos (1874–1944) brolis Motiejus Smetona (1864–1943).

Jis gimė 1864 m. Ukmergės valsčiaus Užulėnio kaime smulkių ūkininkų Jono Smetonos ir Julijonos Kartanaitės šeimoje. Joje augo 7 vaikai, iš kurių labiausiai pagarsėjo pats jauniausias Antanas, nuo pat mažens buvęs smulkaus sudėjimo, bet pats išmokęs skaityti, tad buvo nuspręsta jį leisti į mokslus. Kaip savo dienoraštyje rašė M. Smetonos dukra Elena, jos tėvui neteko mokytis, nes tik 10 ha turinti ūkininkų šeima 2 vaikų leisti į mokslus neišgalėjo, tačiau fiziškai stiprus jaunuolis buvo didelė parama šeimai ūkio darbuose. Kadangi ūkis buvo numatytas palikti vyriausiam sūnui Ignui, Motiejus, pasiėmęs 3 rublius ir atsisveikinęs su savo artimaisiais, išvyko laimės ieškoti į Liepoją, augantį Latvijos uostą ir pramonės miestą, į kurį tuo metu ieškodami darbo traukdavo nemažai lietuvių. Nuvykęs į jam nežinomą miestą Motiejus nepasimetė, rado ne tik pastogę, bet ir darbą. Pradėjęs nuo sunkaus darbo karštyje metalo liejykloje, jis pabandė ir iš karto pamėgo akmenskaldžio darbą gryname ore, kuris tapo jo gyvenimo profesija. Liepojoje jis sutiko ir savo gyvenimo laimę, iš Telšių apskrities Morkiškių kaimo kilusią Barborą Ginčiauskaitę (1853–1955), darbščią ir stiprią gyvenimo negandų užgrūdintą moterį, su kuria susilaukė 5 vaikų: anksti mirusio Motiejaus, Adomo (gim. 1901 m.), Elenos (gim. 1903 m.), Emilijos (gim. 1905 m.) ir Antano (gim. 1908 m.). Pats jauniausias Antanas buvo pavadintas brolio, kuriuo Motiejus visą gyvenimą didžiavosi, vardu. Šešiolikmetis Antanas 1890-aisiais buvo atvykęs pas savo brolį į Liepoją ir čia norėjo mokytis, bet jo į gimnaziją nepriėmė, todėl jis 1891–1893 m. mokėsi Palangos progimnazijoje.

M. Smetonos šeima 1911 m. nusprendė iš Liepojos grįžti į tėvynę ir pasirinko Kretingą, kurios kraštas nuo seno garsėjo akmenų gausa, tad Motiejus čia tikėjosi rasti mėgstamą akmenskaldžio darbą. Darbas buvo sunkus, kiekvieną vakarą žmona Barbora savais tepalais tepdavo iki kraujo sutrūkinėjusias vyro rankas, o vaikai bėgdavo tėvui nurišti apie kojas apvyniotus skudurus. Deja, tarp darbdavių atsirasdavo ir nesąžiningų, kurie po kelių savaičių darbo pradingdavo nesumokėję akmenskaldžiams priklausiusio atlyginimo. Elena Smetonaitė prisiminė, kaip ji su vyresniuoju broliu Adomu eidavo mokytis į Pranciškonų vienuolyną, taip pat patarnaudavo kunigams per šv. Mišias, kai jo seserys Emilija ir Elena per atlaidų eisenas barstydavo gėles. Vienuolyno gvardijono Pranciškaus Bizausko (1861–1937) įsteigtoje slaptoje lietuviškoje mokyklėlėje buvo mokoma skaityti ir rašyti, taip pat tikėjimo pagrindų. Mokytoju buvęs brolis Mykoliukas vaikus mokė skaityti ir rašyti lietuviškai, nors turėjo rusų carinės valdžios leidimą mokyti tik katekizmo. Vaikai buvo įspėti: pasirodžius žandarams – slėpti knygas ir sąsiuvinius į maišelius knygoms nešioti. Jie su malonumu lankė šią slaptą mokyklėlę, kol apie jos buvimą sužinojo carinė valdžia. Vieną dieną, staiga užgriuvus žandarams, vaikams laiku nespėjus paslėpti sąsiuvinių, brolis Mykoliukas buvo suimtas, o mokyklėlė uždrausta. Vyresnieji Smetonų vaikai lankė ir pradinę mokyklą, kurioje pamokos vyko rusų kalba. Vyriausias jų Adomas, vėliau tapęs žinomu dailininku, Kretingoje baigė 4-ias pradinės mokyklos klases, vasaromis per atostogas ganydavo karves pas pasienyje gyvenusius vokiečių ūkininkus, nes Vokietijos ir Rusijos siena ėjo visai šalia Kretingos.

Prasidėjus I pasauliniam karui 1914-aisiais Smetonų šeima persikėlė į Vilnių, kur tuo metu gyveno jauniausias brolis Antanas ir kur M. Smetona tikėjosi rasti darbo. Deja, Vilniuje to padaryti nepavyko, tad Motiejus išvyko į Maskvą, kur jaunystėje jam teko tarnauti caro kariuomenėje. Tik tada, kai brolis išvyko į Rusiją, o jo šeima skurdo, A. Smetona padėjo Barborai gauti darbą vaikų prieglaudoje, kad ši galėtų būti arčiau savo keturių vaikų. Jis vėliau padėjo dukterėčiai Elenai ir sūnėnui Adomui įstoti į Vilniaus lietuvių gimnaziją, ir gauti gyvenamąją vietą bendrabutyje, o Elenai baigus Vilniaus Vytauto Didžiojo gimnaziją, pagelbėjo jai įstoti į Kauno „Saulės“ mokytojų seminariją. Po kiek laiko iš Maskvos grįžus M. Smetonai, jis su žmona ir jauniausiuoju sūnumi Antanu vėl sugrįžo į Kretingą ir įsikūrė viename namų prie žvyrduobės. Tuo metu jo brolis Antanas buvo išrinktas Lietuvos prezidentu, todėl žmonės nevengdavo pašmaikštauti: „Vienas brolis Lietuvą valdo, kitas – akmenis skaldo.“

1922 m. M. Smetona su šeima gyveno Palangoje, Birutės alėjoje, kur su kitais akmenskaldžiais akmenimis grindė Vytauto gatvę. Nors 58-erių metų vyrui akmenskaldžio darbas buvo sunkus, jis niekada nesiskųsdavo, nes reikėjo maitinti šeimą, į mokslus leisti vaikus. Likimas taip sudėliojo, kad M. Smetona Palangoje gyveno toje pačioje gatvėje, kurioje vėliau būdamas prezidentu „Baltojoje viloje“ vasaromis su šeima atostogaudavo jo brolis Antanas, o prieš kelerius metus šioje gatvėje atidengtas ir jam skirtas paminklas.

Baigusi studijas mokytojų seminarijoje Elena Smetonaitė buvo paskirta vadovauti Žiežmarių pradžios mokyklai, vėliau persikėlė į Jonavą, čia atvyko ir brolis Antanas su mama, kai M. Smetona liko Kretingoje. Po kurio laiko broliui Antanui baigus vidurinę, Elena norėjo, kad jis studijuotų Kaune, todėl čia susirado darbą Aleksoto 37-ojoje pradžios mokykloje, buvo paskirta mokyklos vedėja. Šį kartą Aleksote įsikūrė jau visa šeima, čia įsigijo žemės, pasistatė medinį namelį, o M. Smetona pagaliau nustojo mojuoti sunkiu kūju. Vaikams sekėsi gerai, ir jų tėvai pagaliau galėjo džiaugtis ramybe. M. Smetona džiaugėsi gyvenimu ir juokaudamas mėgdavo dainuoti: „Susitiko graži pora – Motiejukas ir Barbora“.

Adomas Smetona po tarnybos Lietuvos kariuomenėje, užsitarnavęs vyr. leitenanto laipsnį, pajutęs trauką menui, įstojo į Kauno meno mokyklą, kurią baigęs 1928 m., 1929–1931 m., gavęs valstybinę stipendiją, dailės mokslus tęsė Paryžiuje. Vienas pirmųjų jaunojo dailininkų darbų – 1928 m. sukurtas Lietuvos kariuomenės kūrėjų savanorių medalis, kuriuo šalies nepriklausomybės 10-mečio proga buvo apdovanojami 1918–1920 m. į kariuomenę savanoriais įstoję asmenys. Po studijų Paryžiuje Adomas dėstė Kauno meno mokykloje, 1938–1940 m. buvo renkamas Lietuvos dailininkų sąjungos pirmininku, dirbo dailininku satyros ir humoro žurnale „Šluota“.

Elena Smetonaitė 1929 m. ištekėjo už Lietuvos kariuomenės majoro Stasio Raštikio, vėliau tapusio generolu, Lietuvos kariuomenės vadu. Šeima susilaukė 3 dukterų – Laimutės, Meilutės ir Aldutės. Gyvenimas atrodė šviesus ir niekas negalvojo, kad jau artinasi neperregima tamsa. 1940 m. vasarą Lietuvą okupavus sovietinei kariuomenei, ir prezidentui A. Smetonai bei generolui S. Raštikiui pasitraukus į Vokietiją, sovietinės represijos užgriuvo M. Smetonos šeimą. E. Raštikienė buvo sovietinio saugumo suimta 1941 m. gegužės 28 d., kai jos tėvai, brolis Adomas ir trys dukros birželio 14 d. buvo susodinti į gyvulinius vagonus ir ištremti į Sibirą. Tremtyje Altajaus krašte jų laukė badas ir mirtis, kaip ir Adomo Smetonos, dar Kauno geležinkelio stotyje atskirto nuo šeimos ir mirusio 1942 m. sausio mėn. lageryje prie Sverdlovsko, kai Aldutė Raštikytė 1941 m. liepos 29 d., tik sulaukusi vienerių, mirė nuo bado, o jos senelis M. Smetona šį pasaulį paliko 1943 m.

Prasidėjus Vokietijos-SSSR karui, E. Raštikienė buvo išlaisvinta iš Kauno kalėjimo ir iš visos savo šeimos rado tik per stebuklą tėvynėje pasilikusį jauniausią brolį Antaną, kuris suteikė viltį, kad gal vaikai neišvežti ir žmonės juos esą matę Vilniuje, bet tai buvo netiesa. Šią žiaurią tiesą sužinojo ir ši Vokietijos sugrįžęs S. Raštikis, kurio beveik visą tėvo šeimą taip pat ištiko M. Smetonos šeimos likimas. 1944 m. vasarą E. ir S. Raštikiai pasitraukė į Vokietiją ir, nugalėdami širdies skausmus dėl į Sibirą išvežtų artimųjų, kurių likimo jie nežinojo, bandė iš paskutiniųjų jėgų kabintis į gyvenimą, pradėjo dirbti. Sovietiniam saugumui sužinojus generolo buvimo vietą Vokietijoje, ten buvo pasiųsti šnipai, kad įtikintų jį su žmona sugrįžti į Lietuvą. Tam tikslui pasiekti iš Sibiro į Kauną 1946 m. buvo parvežta garbaus amžiaus B. Smetonienė su dukterėčiomis Laimute ir Meilute, kurių nuotraukos ir laiškai Vokietijoje buvo perduoti E. ir S. Raštikiams, tikintis juos parvilioti į Lietuvą.

Supratę, kad Lietuvoje jų lauks sovietiniai lageriai ir kančios, jie atsisakė sugrįžti, tikėdamiesi kada nors ateityje susitikti su savo dukterimis. Sovietinio saugumo siekiams žlugus, 1948 m. B. Smetonienė kartu su savo jauniausiojo sūnaus Antano šeima vėl buvo ištremta į Sibirą ir čia, sulaukusi per 100 metų 1955 m. mirė, kai seserims Raštikytėms, padedant geradariams, pavyko pasislėpti, gauti naujus dokumentus ir pakeistomis pavardėmis pradėti Lietuvoje naują gyvenimą, išsimokslinti ir įgyti profesijas. Prasidėjus atgimimui B. Smetonienės palaikai buvo parvežti į Lietuvą ir palaidoti greta sūnaus Antano ir jo žmonos Jadvygos. Ant paminklo šalia jos vardo iškalti ir Sibire nukankintų Motiejaus ir Adomo Smetonos vardai, nors jų palaikai ilsisi Sibiro platybėse. Aurelijos Savickienė knygoje „Raudonoji lemtis. Generolo dukros“ plačiai ir jautriai aprašytas dramatiškas ir tragiškas vienos šeimos gyvenimas yra kartu ir liūdnas pavyzdys, kiek daug kančių, skausmo ir praradimų teko išgyventi šiai šeimai, kokių stalininių represijų metais Lietuvoje buvo ne viena. Ir tai nepalieka abejingų jos skaitytojų.

Romualdas BENIUŠIS,

Pajūrio naujienos