Sudie, Mokytojau! Netekome Palangos miesto garbės piliečio, legendinio Palangos pedagogo Jono Brindzos.
Mokytojas legenda. Pedagogas, kurio vienintelė darbovietė net keturiasdešimt septynerius metus buvo Palangos vidurinė mokykla. Būtent čia jis atėjo darbuotis ką tik baigęs studijas ir iš čia po beveik pusės amžiaus buvo išlydėtas ilsėtis. Šią ugdymo įstaigą dabar pasididžiuodami vadiname Palangos senąja gimnazija.
Atėjo, mokytojavo, baigė pedagoginę veiklą – tai nėra vien tik nieko nereiškiantys žodžiai ir tai tikrai ne apie Joną Brindzą. Šio pedagogo atveju tai legendiniai gimnazijos metai, tai laikmetis, kai šios mokyklos ir būtent šio mokytojo ugdytiniai garsėjo visoje šalyje kaip nuolatiniai respublikinių jaunųjų literatūrų konkursų laureatai – išsiųsti dalyvauti literatūrinėse varžybose į Palangą būtinai sugrįždavo su apdovanojimais.
Būtent čia, vienintelėje savo pedagoginėje darbovietėje, 1961 metais jis įkūrė ir vadovavo literatų būreliui bei išugdė ne tik lituanistikos talentus, garsiais tapusius rašytojus, bet ir mokė tiesiog atsiversti knygą, ją pamilti, pasinerti į visas kūrinio siužetų ir sudėtingų herojų charakterių peripetijas. Mokė literatūros ir kalbos, kaip paties didžiausio tautos turto, pažinimo subtilybių. Mokė, kokia didžiulė galia yra žodis.
Pasakojama, kad šis tuometės Palangos vidurinės mokyklos literatų būrelis ne tik mieste, bet ir visoje šalyje buvo žinomas ir patyliukais aptarinėjamas kaip fakultatyvinė veikla, kurioje didžiausias dėmesys skiriamas užsienio literatūrai. Pasakojama, kad čia su vaikais buvo perskaityta šimtai knygų iš pasaulinio literatūros lobyno. Pasakojama, jog mokytojas stengėsi ugdytiniams atskleisti Lietuvos ir pasaulio rašytojų kūrinių grožį bei kitokią, ne sovietinę pasaulėžiūrą. „Aš galiu mąstyti kitaip, turėti kitus įsitikinimus, bet tai yra kūryba, kuri kyla iš vidinio kūrybinio prado, ir jos negalima koreguoti“, – šiuos lituanisto žodžius iki šiol prisimena jo mokiniai.
Jo ugdytinių per tris dešimtmečius išmoktos pamokos sugulė į solidų, net 164 puslapių literatūros almanachą „Aitvaras“, kurį 2000 metais išleido kartu su savo mokiniais ir kuris paskatino moksleivius kūrybiškai išsilaisvinti bei atsiskleisti. Laisvės pojūtis ir tvirti, į sovietinius pedagoginius rėmus netelpantys įsitikinimai – tai buvo mokytojo kasdienybė, kuri, kaip dabar suprantame, sovietmečiu bet kurią dieną galėjo nugarmėti į žiaurią to laikmečio prarają.
Pasakojama, kad apie „kitokį“ Palangos vidurinės mokyklos literatų būrelį ir jo neišpasakytai inteligentišką vadovą, literatūros eruditą, turintį begalinę pedagoginę intuiciją visoje šalyje sklido legendos.
Tarp jo ugdytinių – skirtingų literatūros žanrų rašytojai, savo srities korifėjai Rolandas Rastauskas, Laimonas Tapinas, Rimvydas Valatka ir daugybė kitų, kurių daugiau kaip dvi dešimtys išleido savo knygų.
„Tai J. Brindza pakėlė gimnazijos lietuvių kalbos ir literatūros ugdymo lygį. Ir nei jis pats, nei pagarba jo vardui, net pačiam nebedirbant, nebeleido ir neleidžia tos kartelės nuleisti“, – taip šio mokytojo nuopelnus įvardija šių dienų Senoji gimnazija.
„Aš esu tiesiog Jonas Brindza, su D raide, tuo ir skiriuosi nuo sūrio“, – taip su humoru prisistatydavo mokytojas.
Be galo inteligentiškas, pagarbus, niekada ir jokiomis aplinkybėmis nekeliantis balso, gilios meninės sielos, ugdęs pagarbą vieni kitiems ir savo kraštui, mokinių mylimas, kaip dabar sakoma, „iki mėnulio ir atgal“. Ypač gerbiamas kolegų, o moksleivių neišpasakytai vertinamas už galimybę pasitikėti ir bet kurioje, net pačioje sudėtingiausioje vaikiškoje ar paaugliškoje situacijoje būti atvirais ir išklausytais. Niekada negalvojo apie politinius ar partinius interesus, niekada nesiekė išskirtinės materialinės gerovės, jo gyvenimo tikslas, kelias ir meilė buvo pedagogo profesija bei tai, ką geriausio gali duoti savo mokiniams.
Tai buvo Jono Brindzos legendinė epocha.
J. Brindza gimė 1936 m. liepos 3 d. Vozbučių kaime, Lazdijų rajone.
1961 m. baigė Vilniaus valstybinį pedagoginį institutą ir gavo paskyrimą dirbti naujai pastatytoje Palangos vidurinėje mokykloje (dabar – Senoji gimnazija). Pradėjęs mokytojauti Palangoje, J. Brindza įkūrė moksleivių lituanistų būrelį ir jam vadovavo (1961 – 2000). Nuo 1965 m. mokytojas su savo literatais pradėjo dalyvauti Jaunųjų filologų konkursuose, iš kurių moksleiviai grįždavo užėmę prizines vietas.
1975 m. J. Brindzai suteiktas LTSR nusipelniusio mokytojo garbės vardas. 1993 m. pedagogui suteikta lietuvių kalbos ir literatūros mokytojo eksperto kvalifikacinė kategorija. Mokytojas apdovanotas Lietuvos Didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino 1-ojo laipsnio medaliu (1997), o Karaliaus Mindaugo karūnavimo 750 metų proga buvo pagerbtas Lietuvos Respublikos Prezidento padėka (2003).
Į pensiją J. Brindza išėjo 2008 m.
