Grupė EXTRAVAGANZA: metalas nepriverčia jausti neigiamų emocijų

Kaip ir priklauso, su vyrais pokalbiui susitikau prasmirdusiame rūsyje. Kuo daugiau smarvės, tuo daugiau įkvėpimo muzikai. Na, bent jau tokiai, kokią kuria grupės EXTRAVAGANZA nariai. Neapsigaukite, pati muzika nesmirda, o atvirkščiai - spinduliuoja melancholiškai gilia ramybe. Rūsyje, sėdėdami kas kur sau, pasišnekėjome su gitaristu Mantu, bosistu Kamiliu, būgnininku Algiu ir vokalistu Tomu.

-Kaip suartėjote su metalu?

-Tomas: Nuo antros klasės klausiausi pankroko, o penktoje klasėje į galvą atėjo klausimas – ar yra kas nors sunkiau už pankroką? Tuomet pradėjau ieškoti ir atradau grupes Gorgoroth, Burzum.

-Kamilis: Paauglystėje žinojau tik Nirvana ir panašias grupes, bet vėliau pradėjau vartoti alkoholinius gėrimus. Alkoholiniai gėrimai veda prie socialinių ryšių, todėl pradėjom su draugais apsikeitinėti muzikiniais kompaktais. Draugui daviau kompaktą su repo muzika, o jis man davė kompaktą, kuriame buvo Napalm Death. Tai buvo ta grupė, nuo kurios pradėjau klausytis metalo, o vėliau viskas klostėsi sava linkme.

-Mantas: Kažkada vaikystėje pirmą kartą per televizorių pamačiau grupės KISS koncertą, o tėvas visad pasakodavo apie The Beatles. Iki tol man visa muzika buvo vienoda, nežinojau, kad yra muzikos žanrai. Kaune nuėjus į turgų, kuriame prekiavo muzikos kompaktais, pardavėjas paklausė, kokios muzikos klausau. Pasakiau, kad KISS. Pardavėjas paklausė, ar man patinka metalas, o aš, kažkur girdėjęs tą terminą, atsakiau, kad taip. Tuomet jis paklausė, ar man patinka Metallica, ir pardavė Metallica The Black album. Parsinešiau namo, paklausiau, man nepatiko, kitą dieną grąžinau kompaktą pardavėjui. Taip ir sužinojau apie metalo muziką.

-Algis: Man rodos, sesė parodė AC/DC, Led Zeppelin, The Doors, o man visą laiką norėjosi vis daugiau. Per kompiuterinį žaidimą Tony Hawk's Pro Skater išgirdau Motorhead dainą Ace of Spades ir pagalvojau „o čia tai geras“.

-Kaip atskirsite metalistą, jeigu iš jo atimsime odinius rūbus, ilgus plaukus ir jo fonoteką?

-Tomas: Turėjau pokalbį šią savaitę apie tai su vienu gruzinu. Jis pasakė, kad yra vienas panašumas tarp žmonių, grojančių Black metal – jie išlieka ramūs pokalbio metu ir apskritai būna ramesni žmonės. Jeigu tu praktikuoji šį muzikavimą, tiek klausydamas, tiek grodamas, gali išsivalyti savo sielą.

-Algis: Manau, kad egzistuoja emocinis bagažas, kurį nešiojasi šie žmonės. Greičiausiai, priežastis, kodėl žmonės ateina link šios muzikos, yra jų savijauta, o ne atvirkščiai – metalas jų nepriverčia jausti neigiamų emocijų. Galbūt šie žmonės labiau linkę į depresyvią nuotaiką, sociofobinę nuotaiką, cinizmą.

-Tomas: Metalo žmonės per šią meno sritį pažįsta įvairias nekomfortabilias situacijas žmogaus psichologijoje ir žmonių gyvenimuose - nuo mirties iki brutalios mirties.

-Agresija. Pyktis. Liūdesys. Ką jums tai sako?

-Algis: Manau, kad žmonės, susiję su šia muzika, daugiau pasižymi tokiomis emocijomis. Kalbant iš mūsų perspektyvos, agresija nėra tolygi smurtui. Muzika tiesiog tampa forma per kurią galima išlieti tas emocijas, kurias jauti, bet negebi pasakyti.

-Mantas: Kiekvienas žmogus jaučia šias emocijas ir susiduria su jomis. Bet kai kurie nesugeba jų išreikšti ir reflektuoti, todėl bando tai padaryti meno pagalba. Tokiu atveju nebereikia fiziškai išsilieti ant kitų žmonių ar ant savęs.

-Tomas: Šios emocijos, mano nuomone, yra didelė energija, ypač mūsų krašto žmonėse. Pagal energijos tvermės dėsnį, žmoguje ilgai užsibūti ji negali. Kūryba yra kaip emocijų nuotekos. Turėdamas tas emocijas tu turi didelę galią kurti, tuo pačiu ir didelę galią naikinti. Pasirinkimas priklauso nuo pačio tavęs. Galima ir kurti ir naikinti vienu metu.

-Ar patį brutaliausią metalą grojantys žmonės neatrodo jums žiaurūs?

-Mantas: Tai kaip paradoksas. Kartais tokią muziką grojantys žmonės būna labai meilūs ir geri. Tam tikras kardinalias emocijas galima panaudoti ir pateikti kaip absurdą. Kuo žiauresnis tampa atvaizdavimas ir perteikimas, tuo didesnį absurdą tame galima pamatyti. Grupės, kurios savo dainose ar vizualiniame mene naudoja labai žiaurius motyvus, gali tai pateikti kaip tam tikrą sleng'ą ar inside joke.

-Algis: Manau, dar reiktų atskirai pakalbėti apie specialiai kuriamą grupių įvaizdį. Pavyzdžiui, vyrauja įvaizdis, kad Brutal deathmetal muziką atliekančių grupių nariai yra patys pikčiausi žmonės, kurie gali supjaustyti tave ir parišti ant savo pačių žarnų, bet kai jie nulipa nuo scenos ir eina paglostyti šuniuką, šis įvaizdis išnyksta. 

-Kaip manote, ar Lietuvoje seniau, maždaug prieš trisdešimt metų, buvo daugiau žmonių, klausančių ir gyvenančių metalo muzika?

-Tomas: Tuomet buvo ypatinga situacija. Rokas, kaip pasipriešinimo reiškinys, laisvės pojūtis, nebuvo vien tik muzika. Tai buvo bandymas išsivaduoti iš Sovietų sąjungos.

-Algis: Lietuviškas pankrokas yra visiškai unikalus dalykas, nes pankrokas iš ideologinės pusės neturi nieko bendro su nacionalizmu, o Lietuvos atveju pankrokas buvo patriotinė muzika, kuri dalyvavo rezistenciniame judėjime.

-Kamilis: Klausytojų tikrai buvo daugiau. Į renginius vaikščiodavo ne tokie skaičiai, kaip dabar. Festivalių gal ir nebuvo daugiau, bet tuo metu matyti koncertus, į kuriuos susirenka po penkis šimtus ir daugiau žmonių, buvo visiškai įprasta. Tame pačiame Mulen Rūže susirinkdavo po 700 žmonių, net nekalbu apie koncertus Sporto rūmuose.

-Metalo muzikos lyrika dažniausiai būna nukreipta į socialinę kritiką. Pataisykite jeigu klystu. Ar klausotės metalo, kuriame apie visuomenę ar individą yra atsiliepiama iš „pozityvios“ pusės?

-Tomas: Yra tokios muzikos, kuri sudievina žmogų. Šioje muzikoje nutrūksta ryšys tarp realybės ir įsivaizduotino, Dieviškojo pasaulio. Yra tokios muzika, kurioje aprašomos jėgos – antgamtinės, gamtos jėgos. Didžiausias kūrybinis katilas yra kasdienybė, aplinka ir žmonės, kurie mus supa. Mus supa šlykštūs žmonės, šlykščios bendruomenės, šlykštūs įpročiai, vartojimas.

-Algis: Manau, kad yra neteisinga, jog didžioji dalis populiariosios muzikos šneka tik apie laimingą gyvenimą ir priima jį kaip duotybę, ignoruodama tai, kad viskas turi dvi puses – juodą ir baltą, kad egzistuoja tiek teigiamos, tiek neigiamos emocijos. Metalo muzika ir keletas kitų žanrų kalba apie tuos dalykus, kuriuos kiti muzikos žanrai pamiršta ar stengiasi ignoruoti, lyg nenorėtų to matyti.

-Tomas: Populiarioji muzika dažniausiai groja tai kas žmonėms patinka, o žmonėms galvoti apie problemas - dažniausiai nesinori, nes jų gyvenimai ir taip yra graudūs. Ta daina apie meilę, apie gražią dieną, apie šaligatvį ar apie dar kažką ramaus, gražaus, padeda atitrūkti nuo sunkios realybės. Metalo muzika turi edukacinį pobūdi. Tu susipažįsti su visuomenės problemomis, supranti, kad lyriniame lygmenyje jos gali būti analizuojamas itin giliai.

-Ar reikia būti ekstravagantišku norint, kad tave muzikoje pastebėtų?

-Kamilis: Priklauso nuo to, kodėl tu šiame reikale apskritai esi. Jeigu tu susirinkai groti, norėdamas patenkinti savo ego, užslėpti savo blogąsias, silpnąsias puses ar parodyti save geresniu nei iš tiesų esi - tai yra blogai. Tokių žmonių yra nemažai. Pavyzdžiui, juos pakviečia pagroti į didelį festivalį arba iš jų paima interviu, kurį perskaito 1500 žmonių ir jie, pasijautę labai nuostabūs, užmirš savo pirminį tikslą – per savo muziką kažką išsakyti.

Kažkiek ekstravagancijos žmonės gali turėti, bet visada reikia nepamiršti sveiko proto ribų. Nes, iš esmės, pačioje pradžioje jos neturi būti. Ji gali būti kaip elementas, galbūt charakterio savybė, bet tai neturi būti dalykas, kuris auga. Nes kitu atveju muzika tampa nebe pirmenybe.

-Mantas: Jeigu tai siejama su kūrybiniais dalykais, tuomet neigčiau tai ir sakyčiau, kad ekstravagancijos nereikia, nebent tam yra pragmatinių tikslų, pavyzdžiui, kažkoks altruistinis projektas.

-Tomas: Taip. Kad tu būtum pastebėtas, tau reikia būti išskirtiniu. Kaip tu tai pasieksi, ar išvaizda, ar savo kuriamu produktu, tai nulems tavo populiarumo tęstinumą. Muzikoje egzistuoja toks dalykas, kad gali atrasti tam tikrą kodą ir jį taikydamas būti pastebėtas. Bet žmonės nėra kvaili, ypač metalo muzikos klausytojai, jie žino, ką tu bandai padaryti, kiek tu pats tiki tuo, ką darai, kaip tu save pateiki, kaip pateiki savo kūrybą, savo išvaizdą... Mano manymu, vienintelis teisingas kelias norint produktyviai kurti, kad būtum pastebėtas, yra atrasti tai, ką tu iš tiesų labai mėgsti ir bandyti siekti maksimalaus originalumo.

-Ar vis dėlto lyrika muzikoje didžiajai daliai metalo klausytojų tėra kaip pipirai sriuboje?

-Algis: Metalo muzikoje labai dažnai taip yra, bet galbūt dėl to, kad tie žodžiai būna neišgirstami. Jeigu tu nuoširdžiai domiesi muzika, tu tikrai perskaitysi lyriką ir, jeigu ji tau nepatiks, o muzika patiks, tu vis tiek atmesi tą grupę ir jos nebeklausysi.

Manau, kad metalo muzikoje vokalas atlieka instrumento funkciją. Jis pagrindinis instrumentas išreikšti konkrečią emociją - rėkimas, spiegimas, staugimas, gargaliavimas, šnibždėjimas - visa tai milžiniška variacija.

-Kamilis: Tu gali vokalą tiesiog interpretuoti kaip instrumentą. Jeigu tau įdomu, ką reiškia žodžiai, tu gali juos skaityti, lygiai taip pat, kaip gali klausyti tik muzikos, nekreipdamas dėmesio į lyrikos prasmę.

-Kodėl Vilnius - bloga vieta gyventi?

-Tomas: Viešojo transporto infrastruktūra yra nepritaikyta tokiam dideliam žmonių kiekiui, kad jis funkcionuotų taip laisvai ir be jokių klaidų bent vieną dieną – kad atvažiuotų troleibusas laiku bent vieną dieną, kad nebūtų kamščių, kad būtų bent vienas dviračių takas, kuris sujungia du taškus, o ne pasibaigtų vidury nieko. Taigi pagrindinis dalykas - labai prasta infrastruktūra.

Gyvendamas čia jaučiu, kad retas žmogus, čia gyvendamas, jaučia atsakomybę už vietą, kurioje gyvena. Galbūt dėl to kalta skaudi šio miesto istorija, tai jis buvo okupuotas, tai vėl laisvas, tai priklausė lenkams, tai vėl lietuviams, tai rusams.

-Algis: Man Vilnius primena suneštinį mokyklos balių, į kurį suvažiavo daug draugų, pas kažką į vakarėlį ar į studentų miestelį, ir visi labai stipriai linksminasi.

Mane erzina Vilniaus snobiškumas, kad yra suabsoliutinama ir sakoma, jog viskas, kas vyksta Lietuvoje, vyksta Vilniuje.

-Kamilis: Aš esu grynas vilnietis ir jaučiu tą vilniečių snobiškumą, pasikėlimą. Vilnius yra įdomi vieta, jame nėra daug senųjų, tikrųjų vilniečių, turiu omenyje žmones, kurie yra trečios kartos Vilniaus gyventojai. Į Vilnių Sovietų okupacijos metu suvažiavo daug gyventojų iš provincijos, daug baltarusių, ukrainiečių, rusų. Vyrauja didelė mišrainė. Kartais atrodo, kad tie žmonės, kurie nėra tikrieji vilniečiai, ir pasižymi snobiškumu.

-Mantas: Vilnius man - sparčiausiai bėgantis nuo lietuviško identiteto miestas. Jis stengiasi būti labai liberalus. Manau, kad mes esame atšiauri šalis, o tai yra žavu, ypač kai tai pasireiškia muzikoje, mene. Iš kitos pusės, galbūt, liberalėjimas yra vienintelis kelias eiti į priekį.