V. Garliauskas: „Jei žmonėms nesiseka, jie kaltina valdžią“

Vidas Garliauskas - pusamžis pedagogas, šiuo metu pamokas vedantis Vilniaus Abraomo Kulviečio mokykloje. Šis, kalbų ir senovės kultūrų žinovas, ne tik turi aiškią nuomonę apie racionalaus švietimo būdus, mokinius, kultūrą ar istoriją. Jo iniciatyva mokykloje buvo pradėta mokyti Antikos kultūros. Net ir turėdamas įtemptą darbotvarkę, pedagogas Vidas Garliauskas rado keletą minučių tam, kad pasišnekėtų su mumis.

- Ką galite papasakoti apie savo, kaip mokytojo, kelią? Ką veikėte prieš tapdamas mokytoju?

- Mokiausi Vilniaus universitete, studijavau klasikinę filologiją ir lietuvių kalbą. Studijas baigiau 1986 metais. Po to šešerius metus dirbau Molėtų rajono Suginčių vidurinėje mokykloje. Sugrįžęs į Vilnių metus dirbau mokykloje, nepilnus ketverius metus – Lietuvių kalbos instituto Vardyno skyriuje, ketverius metus – Vilniaus Antano Vienuolio gimnazijoje. Ir štai, Abraomo Kulviečio vidurinėje mokykloje mokytojauju jau dešimt metų.

- Ar šį darbą galėtumėte įvardinti, kaip pašaukimą, ar jus pastūmėjo kitokios priežastys?

- Esu filologas. Mokymas lietuvių kalbos – man vienas svarbiausių dalykų, taip realizuoju savo pašaukimą. Galėjau būti mokslininkas. Ir dabar parašau vieną kitą straipsnį vardyno temomis. Mane ypač domina archajiški vietų vardai.

- Kodėl dirbate vidurinėje mokykloje, o ne universitete? Ar dažnai susiduriate su mokinių raminimo problema?

- Beveik visą laiką dirbau mokykloje. Manau, kad ir toliau ten turiu dirbti. Vyresniųjų klasių mokiniai yra gana drausmingi. Bet nemažai jų stokoja motyvacijos. Nieko nepadarysi: pats žmogus turi suvokti, kad jam mokslas reikalingas. Jaunesni mokiniai aktyvesni, imlesni, bet juos reikia sudominti, paskatinti, kartais prilaikyti ar drausminti. Aišku, ugdymo procesas nėra paprastas, bet jeigu mokytojas ir mokiniai kryptingai dirba, galima pasiekti tam tikrų rezultatų.

- Ar palaikote ryšį su buvusiais mokiniais?

- Retkarčiais susitinkame. Dažniausiai jie mane aplanko mokykloje, tačiau artimiau nebendraujame. Jie eina savo gyvenimo keliais. Mokykla yra tik vienas gyvenimo etapas. Buvę mokiniai turi kitų tikslų ir mūsų nebesieja jokia bendra veikla.

- Kokie jūsų trys mėgstamiausi rašytojai ir kūriniai?

- Manęs nežavi nei šiuolaikinė literatūra, nei muzika. Mėgstu klasiką. Iš pasaulio klasikų išskirčiau graikų tragikus Sofoklį, Euripidą, Aischilą. Jų tragedijos - įspūdingos. Iš vėlesnių rašytojų žaviuosi Servantesu, V. Šekspyru, F. Dostojevskiu (ypač romanais „Nusikaltimas ir bausmė“, „Idiotas“, „Nelabieji“, „Broliai Karamazovai“). Didelį įspūdį daro ir J. V. Gėtės romanas „Vilhelmo meisterio gyvenimo metai“, kurį dabar skaitau (beje, jis neišverstas į lietuvių kalbą). Esama ir kitų puikių rašytojų. Iš lietuvių literatūros nepralenkiamas yra K. Donelaitis, kuris daugeliui mokinių - neįkandamas. Pastebėjau, kad Donelaitį kai kurie žmonės atranda ir ima suprasti jau po universitetinių studijų, kai subręsta.

- Kodėl žmogus turėtų skaityti?

- Knygos augina žmogų, tačiau augti galima įvairiai. Galima mestis į sportą – tai prasminga ir graži veikla. Pasiekęs rezultatų sportininkas yra matomas, vertinamas, gerbiamas. Galima piešti, dainuoti... Menininkai – dailininkai, muzikai - irgi visuomenės pastebimi ir vertinami. O tie, skaitantys žmonės, kurie auga vidumi, tarsi neturi ką parodyti. Knygos iš karto neatneša kokios nors ypatingos šlovės, nebent padeda geriau atsakyti į klausimus kokiame televizijos šou. Tačiau apsiskaitėliai yra įdomūs žmonės: su jais smagu būti, bendrauti, diskutuoti. Jie į šių dienų problemas, praeitį, ateitį žvelgia visai kitaip negu tie, kurie gyvena muilo operomis. Knygos padeda daugeliui žmonių subręsti, nes jose sukaupta ilgaamžė žmonijos išmintis.

- Koks šiuo metu yra jaunimo santykis su knyga? Ar jis kinta?

- Dabar, be abejo, daug kas keičiasi, nes į kasdienį gyvenimą braunasi naujosios technologijos. Nemažai mokinių per pertraukas įsisiurbę į telefonų ekranėlius – niekaip neatitrūksta nuo žaidimų. Pamokose, aišku, tie žaidimų gerbėjai priversti skaityti knygas. Ar jie nori tai daryti? Toli gražu ne visi. Tiesa, dabar galima skaityti ir iš ekranų – plinta elektroninės knygos. Ne tiek svarbu, kokią knygą - popierinę ar elektroninę turės mokiniai, svarbu, kad skaitytų ir nepasinertų į beprasmiškų elektroninių žaidimų liūną.

- Kaip manote, ar tokie pokyčiai, susiję su naujosiomis technologijomis, nėra labiau negatyvūs?

- Naujosios technologijos mąstančiam ir dirbančiam žmogui gali būti labai naudingos. Anksčiau pamenu, kaip valandų valandas rausdavausi bibliotekų lentynose, ieškodamas tam tikrų knygų. Dabar tai darau internete ir ten randu daugybę naudingų knygų, kurių neturiu namie. Nuostabu, kad atsiranda tokių galimybių.

- Kokį laikmetį išgyvena lietuvių kalba? Ar ją reikia saugoti?

- Patį geriausią savo istorijoje. Niekada ji nebuvo taip plačiai vartojama visose gyvenimo srityse, kaip dabar. Niekada nebuvo leidžiama tiek lietuviškų knygų, kaip dabar. Be abejo (dėl saugojimo neabejoja pedagogas). Jeigu norite įsivaizduoti, kokia buvo kiek prasilavinusių žmonių lietuvių kalba XX a. pradžioje, paskaitykite Žemaitės „Topylį“. Šiek tiek išsilavinęs valstietis Topylis, tapęs dvariškiu, pasakoja apie tarnavimą ponų rūmuose, vartodamas gausybę barbarizmų. Mokiniams, susipažinusiems su šiuo tekstu atrodo, kad tai yra pasityčiojimas iš lietuvių kalbos. Jiems sakau, kad maždaug taip kalbėjo šiek tiek išsilavinę lietuviai prieš kokį šimtą metų. Dabartinė kalba gerokai skiriasi nuo tų laikų kalbos: ji yra išgryninta, sunorminta. Dabar lietuviškai galima svarstyti sudėtingiausius klausimus, o anais laikais kalbos galimybės buvo gana ribotos.

- Ką manote apie angliškas frazes, jaunimo įterpiamas į lietuvių kalbą?

- Prieš kokius trisdešimt metų sakydavo, kad kai kurios rusiškos frazės yra skambesnės nei lietuviškos. Dabar taip nebemanoma. Pasidarė madinga vartoti angliškus žodžius ir posakius, atseit tai - šiuolaikiška. Bet tai tik mada. Jos praeina, o kalba išlieka.

- Kuo ypatinga mūsų kalba?

-Lietuvių kalba yra archajiškiausia iš visų gyvųjų indoeuropiečių kalbų. Pavyzdžiui, lietuvių ir senovės indų kalbos yra išlaikiusios žodį „sūnus“ – būtent tokią jo formą. Kai kuriose kitose kalbose šis žodis išlikęs, bet yra daugiau ar mažiau pakeistas. Lietuvių kalba išlaikė daugybę senų žodžių, jų formų, kurių jau nebėra gyvosiose indoeuropiečių kalbose.

- Lietuviai turi daug savo keiksmažodžių, bet nuolat vartoja rusiškus. Kodėl?

- Tai lėmė XX a. istoriniai įvykiai. Šimtai tūkstančių žmonių po karo atsidūrė Sovietų Sąjungos lageriuose, kur jie ir išmoko tų keiksmažodžių. Apie lagerių žargono įsigalėjimą Rusijoje vaizdingai yra rašęs Nobelio premijos laureatas A. Solženicynas. Tai yra baisus sovietmečio antspaudas, ir to taip paprastai neištrinsi. Be to, tuomet vyrai tarnaudavo sovietų kariuomenėje, kur išmokdavo atitinkamo žargono ir vėliau parsiveždavo jį namo.

- Buvote vienas iš iniciatorių mokykloje įvesti lotynų kalbą. Kodėl siūlote ją mokytis? Kokias kalbas be lietuvių mokate pats?

- Mes, lietuviai, esama lotyniškosios Europos dalis. Lotynų kalba daugelį amžių buvo kuriama aukštoji Europos kultūra. Viduramžiais, Renesanso laikais ir vėliau ji buvo mokslo kalba, tarptautinė kalba, iš dalies ir aukštuomenės bendravimo kalba. Per ilgus amžius Vakarų Europoje buvo sukurta neaprėpiama lotyniškoji raštija, turtinga literatūra. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės didelis lotyniškas paveldas ir toli gražu nėra pakankamai ištirtas. Dėl šių ir kitų priežasčių mums būtina šiandien mokytis lotynų kalbos.

Laisvai galiu bendrauti rusų, vokiečių kalbomis. Galiu skaityti lotyniškai, lenkiškai, latviškai. Graikų kalbą esu primiršęs, bet kartais paskaitau ir šia kalba vieną ar kitą tekstą. Nuo rudens Vilniaus universitete mokausi sanskrito.

- Su kokiu darbu palygintumėte teksto redagavimą? Ar prastai redaguotas tekstas gali būti ir neteisingai suprastas?

- Tai yra labai sunkus ir atsakingas darbas. Spausdintas tekstas yra galutinis produktas ir, jeigu paliksi bent vieną klaidą, ji bus tiražuojama ir pagamins ne vieną šimtą tų pačių klaidų. Apie supratimą yra atskira šneka. Prastas tekstas daro prastą įspūdį. Žmogui, parengusiam tokį tekstą, yra nesmagu, kaip ir leidyklai ar skaitytojams.

- Kas geriau rašo – vyresni žmonės ar dabartinis jaunimas?

- Dabar jaunimas gauna geresnį išsilavinimą, negu esu gavęs aš. Mes turėjome viską atkartoti, nes buvo galimi tik teisingi atsakymai: buvo viena partija, viena tiesa. Buvome įsprausti į tam tikrus rėmus, tokie dalykai kaip literatūra ar istorija buvo pavojingos disciplinos. Mūsų neišmokė dorai mąstyti, todėl ir rašėme gana prastai. Šiandienos jaunimas gauna gerokai daugiau, gali daug laisviau reikšti mintis pamokose. Bėda yra ta, kad lietuviškos mokyklos tradicija siekia tik šimtą metų. Per tokį laiką nespėjo susikurti patvaresnė mokymo tradicija: visokios reformos atnešė ne tik pozityvių dalykų, bet neretai sugriaudavo, kas su dideliu vargu buvo pasiekta. Kitų kraštų mokyklos yra gerokai senesnės, pavyzdžiui, vokiečių mokykla gyvuoja ne vieną šimtmetį. Mes, deja, neturime tokių mokyklų, o daugelis mūsų gimnazijų yra paprastos vidurinės mokyklos. Eilinės šiuolaikinės gimnazijos mokiniai gal ir geba kurti standartinius, nelabai įdomius tekstus. Retas eilinės mokyklos mokinys turi išsiugdęs subtilesnį kalbos stilių. Tad ir šiandienos mokykloje mokiniai gana grubiai įvaldo kalbą (įvaldo, bet ne išmoksta). Tai galima palyginti su rąsto tašymu: paimi rąstą, šiek tiek jį aptašai ir džiaugiesi, kad jis bent kiek gražesnis.

- Kokie anksčiau buvo mokiniai?

- Anksčiau ypač kaimo mokyklos mokiniai buvo labai nedrąsūs. Pamenu, kažkas atvažiavo į kaimo mokyklą skaityti paskaitos. Po paskaitos mokiniams buvo pasiūlyta pateikti klausimų. Jie tuos užrašytus klausimus kišdavo man patikrinti, nes bijojo pasirodyti neprotingi. Per dvidešimt metų, matyt, pasikeitė ir kaimo, ir miesto vaikai. Anksčiau kai kurie kaimo vaikai parašydavo įdomių rašinių apie gamtą: juose atsispindėdavo vietos dvasia. Tuose tekstuose būdavo retų žodžių ir posakių, išgirstų iš bobučių, senelių. O miesto vaikai kitokie – jie daugiau logiškai protaudavo, kažin ko nepastebėdavo. Dabar mokiniai gerokai drąsesni, bet jų kalba gerokai skurdesnė. Jie kalba vienodais žodžiais: dėl interneto, televizijos poveikio plinta tam tikros kalbos klišės, kalba tampa standartizuota. Norėtųsi, kad kalba būtų kuo turtingesnė. Taip pat norėtųsi, kad mokiniai būtų originalesni, nemėgdžiotų serialų herojų, o stengtųsi būti savimi ir augti.

- Ką patartumėte norintiems tapti mokytojais?

- Mokytojo darbas yra ypač atsakingas. Mokytojas yra vaikų ugdytojas, jis turi būti sąžiningas ir dorai atlikti savo pareigas. Tačiau tai nereiškia, kad tas sąžiningas mokytojas yra neklystantis. Tiesa, pagal dabartinį supratimą mokytojas yra degraduotas į paslaugų teikėją.

- Ką manote apie dabartinę vertinimo sistemą? Jeigu būtų jūsų valia, ką keistumėte švietimo sistemoje?

- Dabar vertinimas yra liberalus. Jeigu mokytojas dirba sąžiningai, tai ir jo vertinimas atitinkamas. Jeigu jis nelabai nori dirbti, tai tiesiog formaliai vertina. 

Švietimo sistemoje susikaupė daug problemų, kurios yra nesprendžiamos. Kodėl? Apmaudu, kad per dvidešimt nepriklausomybės metų nesugebėta racionaliai sutvarkyti ugdymo programų: įvairių dalykų programos nedera tarpusavyje ir ne visada dera su egzaminų programomis. Taip pat nesugebėta sutvarkyti ir vadovėlių: jų prileista chaotiškai, bet gerų ne tiek jau daug. Dalis mokinių sunkiai prisitaiko aukštesnėse klasėse. Dėl to mokinių mokslumas smunka (tai rodo ir tarptautinių patikrinimų rezultatai). Iš to, kas pasakyta, pirmiausia reikia tarpusavyje suderinti įvairių dalykų ugdymo programas, išleisti gerus vadovėlius (tobulinti esamus geriausius), vieningai reikalauti darbo kultūros, neeksperimentuoti su egzaminais ir jų programomis – jei reikia keisti 1/10 egzamino ir panašiai.

- Kokios problemos šiuo metu Lietuvoje opiausios?

- Atrodo, kad mūsų valstybėje trūksta sąžiningų žmonių ir doro darbo. Žmonės turi dirbti, o ne apsimesti, kad dirba. Kai daugelis imituoja darbą, ar gali būti rezultatų? Piliečiai turi patys sąmoningai kurti savo valstybę, o ne lėkti į Angliją ar į kitus pasviečius.

- Pokyčiai vyksta nuolat, bet ne visi moka prie jų prisitaikyti. Ar nemanote, jog tai yra problema?

- Šiuolaikiniams žmonėms reikia išmokti gyventi nuolatinių pokyčių pasaulyje. Negebėjimas prisitaikyti yra didelė problema. Žmonės turi vieni kitiems padėti, o ne žlugdyti vieni kitus. Svarbu vieniems nuo kitų neatsiriboti. Jei daugeliui žmonių nesiseka - bloga valdžia, ji negeba tvarkytis. Valdžia turi būti piliečių gerovės laidas. Stipri valstybė yra ta, kurios žmonėms sekasi.

- Sakoma, kad gyvenime reikia kažkuo tikėti. Kuo tikite jūs?

-Tikiu Dievu. Sovietų Sąjunga bandė sugriauti katalikų bažnyčią, bet pati sugriuvo. Galvodamas apie vaikystę prisimenu pilnas žmonių bažnyčias. Šiuolaikinis pasaulis tikrai neturi ką geresnio pasiūlyti nei bažnyčia. Kokios dabarties pasaulio vertybės? Pinigai, kapitalas, rinka, internetas, traškučiai, kola?Praeityje žmonės naudojosi materialinėmis gėrybėmis, bet ir rūpinosi siela. Dabar kartojamas tik vienintelis žodis ekonomika, bet visuotinės gerovės ir teisingumo nėra. Dievo niekas nepakeis.