Antanas Mončys – antkapinių paminklų iškiliems lietuviams kūrėjas

Apie skulptoriaus Antano Mončio (1921–1993) kūrybą žinome nemažai, mažiau skelbta apie antkapinių paminklų iškiliems užsienyje palaidotiems lietuviams kūrimą, tarp jų – vienam žymiausių Lietuvos valstybės vyrų Ernestui Galvanauskui (1882–1967).

Kasmet sausio 15 d. minėdami Klaipėdos ,,sukilimo“ metines, prisimename ir šios unikalios karinės operacijos vadovą ir įkvėpėją E. Galvanauską. Jo vaidmuo prijungiant prie Lietuvos Klaipėdos kraštą yra didžiulis. 1922–1924 m. vadovaudamas Lietuvos vyriausybei ir dirbdamas užsienio reikalų ministru jis ne tik ryžtingai rėmė šio krašto užėmimo karine jėga idėją, koordinavo šios operacijos rengimo ir įgyvendinimo tikslus, bet ir telkė diplomatines jėgas pasiektiems tikslams tarptautinėje arenoje įteisinti. Jo geras prancūzų kalbos mokėjimas, diplomatinis lankstumas ir mokėjimas laviruoti po 1923 m. sausio 15 d. turėjo lemiamą įtaką, kad Lietuvai pavyko įsitvirtinti tarp kitų Europos valstybių.

1924–1927 m. dirbdamas Lietuvos atstovu Londone jis rūpinosi ne tik Lietuvos politiniais, bet ir ekonominiais reikalais. 1927 m. balandžio mėn. po atšaukimo iš tarnybos Londone Biržų krašte gimęs E. Galvanauskas grįžo į jam brangiu tapusį Klaipėdos kraštą, jį paskyrus vyriausybės atstovu Klaipėdos uosto direkcijoje. 1928 m. iš šių pareigų atleistas E. Galvanauskas liko gyventi Klaipėdoje, naudodamasis neeiliniais ekonomisto, finansininko ir verslininko sugebėjimais, čia kūrė lietuvišką verslą ir kultūros salas. Jis suprato, kaip svarbu Lietuvai ekonomiškai ir kultūriškai būti šiame politinę autonomiją turėjusiame krašte. 1934 m. jis kartu su broliu Gediminu įsteigė Prekybos institutą, buvo jo rektorius, daug prisidėjo, kad į Klaipėdą atvykę lietuviai darbininkai būtų aprūpinti butais, 1938 m. jo iniciatyva buvo pastatyti Amatų mokyklos rūmai ir kt. 1939–1940 m. E. Galvanauskas sutiko tapti finansų ministru, o turėdamas vilties sustabdyti sovietinės okupacinės valdžios vykdytą Lietuvos finansinės sistemos žlugdymą, jis dalyvavo ir marionetinėje vadinamojoje 1940 m. liaudies vyriausybėje. 1940 m. liepos 5 d. po atleidimo iš pareigų ir jaučiant grėsmę gyvybei jam pavyko pasitraukti per sieną į Klaipėdą, o vėliau į Vokietiją, kur karo metais jis gyveno prižiūrimas Vokietijos policijos.

Pasibaigus karui 1946 m. pabaigoje jis kurį laiką vadovavo visos Lietuvos išlaisvinimo komitetui (VLIK), o 1947 m. išvyko į tolimąjį Prancūzijai priklausiusį Madagaskarą, kur nuo 1939 m. gyveno jo žmona Berta. Čia jis kurį laiką tekstilės fabrike dirbo komercijos direktoriumi, dėstė buhalterijos kursuose, 1953 m. įsteigė ir vadovavo buhalterinės ekspertizės biurui. 1963 m. grįžęs į Europą, E. Galvanauskas su žmona įsikūrė Prancūzijos pietryčiuose, netoli Alpių kalnų, savo terminiais vandenimis garsėjančiame kurortiniame Eks le Beno (Aix le Bains) miestelyje, kur 1967 m. mirė, ten ir palaidotas. Kai E. Galvanauskas 1923 m. vadovavo sprendžiant gyvybiškai svarbius Klaipėdos krašto prijungimo prie Lietuvos klausimus, 1921 m. vasarą Mončių kaime prie Grūšlaukės gimęs A. Mončys dar žengė tik pirmuosius savo gyvenimo žingsnius ir jų keliai neakivaizdžiai susikirto tik po E. Galvanausko mirties, kai jis gyvendamas Paryžiuje tarp lietuvių išeivių išgarsėjo savo originaliomis skulptūromis. Legendinis Prancūzijoje ir Belgijoje gyvenusių lietuvių bendruomenės kunigas Jonas Petrošius (1921–2009), asmeniškai pažinodamas kiekvieną jam žinomą ten gyvenusį lietuvį, E. Galvanausko broliui Gediminui Galvai-Galvanauskui ir jo našlei rekomendavo A. Mončį, galintį sukurti jo veiklos Lietuvai ir jo iškilios asmenybės vertą paminklą. 1921 m. Šilalės valsčiuje Žemaitijoje gimęs J. Petrošius 1940 m. baigė Tauragės gimnaziją ir 1942 m. įstojo į Telšių kunigų seminariją, kurios baigė tik 2 kursus, 1944 m. rudenį nuo artėjančios sovietinės kariuomenės pasitraukęs į Vokietiją. Kiek vėliau apsigyvenęs Prancūzijoje čia tęsė dvasinius mokslus ir 1951 m. Strasbūro mieste buvo įšventintas į kunigus.

Jis nuo 1955 m. iki 2005 m. vadovavo lietuvių katalikų misijai Prancūzijoje ir Belgijoje, penkis dešimtmečius rūpinosi savo parapijiečiais, pažinojo kiekvieną šeimą, telefonu skambindavo ir kviesdavo juos dalyvauti sekmadienio šv. Mišiose Paryžiuje. Jis ypač rūpinosi jaunimu, stengėsi duoti patarimų, kad jų sukurtos šeimos būtų darnios ir papildytų vietos lietuvių bendruomenę. Kaip prisimena dabar Lietuvoje gyvenanti Prancūzijoje gimusi Karolina Masiulytė-Paliulienė, ja kunigas rūpinosi kaip savo dukra, stengėsi patarti įvairiais gyvenimo klausimais. Vietiniai lietuviai parėmė savo ganytoją jam sunkiu gyvenimo laikotarpiu, kurių pasitaiko ne tik kunigų gyvenimo kelyje. J. Petrošius turėjo svajonę grįžti į Lietuvą ir perduoti savo turtingą kunigo patirtį seminarijos auklėtiniams, bet jo norams nebuvo lemta išsipildyti.

2009 m. jis paliko šį pasaulį, jo palaikai palaidoti Bikavėnų kaimo Šilalės rajone kapinėse greta tėvų. Ilgus metus lietuvių bendruomenė buvo šio kunigo ugdytas ir puoselėtas lietuvybės židinys Prancūzijos žemėje. Tuo metu suinteresuotieji antkapinio paminklo E. Galvanauskui sukūrimu tarpusavyje susirašinėdavo laiškais, kuriuos galima rasti 2015 m. leidyklos Artseria išleistoje knygoje „Antano Mončio susirašinėjimai. Per toli gyvenau.“ A. Mončys bodėjosi kapinėse vyraujančiais standartiniais paminklais, todėl po apsilankymo Eks le Beno kapinėse jis G. Galvai-Galvanauskui savo 1967 m. gruodžio 12 d. laiške rašė: „Pajutau reikalą išeiti iš tos slegiančios aplinkos, išvystant pakilesnę formą ir akiai ir sielai. Skulptūros pagrindas yra liepsna, labai sukaupta, bet vis tiek liepsna. Pas mus kalbėdavo apie vaikščiojančias sielas liepsnos pavidale... Jūsų brolio dvasia turi spinduliuoti iš to kuklaus kampo ne tik pačioms kapinėms, bet ir gyvųjų atmintimis. Paminklo viršuje apvaizdos akis tęs mirusiojo gyvenimą, mesdama ant mūsų neužgęstantį žvilgsnį.“

E. Galvanausko broliui ir jo našlei palaiminus šį 2 tūkst. JAV dolerių vertės projektą, kaip tinkantį įamžinti velionio atminimą, jo sukūrimo ir pastatymo išlaidas įsipareigojo sumokėti Čikagoje įsikūręs Klaipėdos prekybos instituto buvusių studentų ir lektorių sambūris, kuriam vadovavo Leonas Raslavičius. Paminklą nuspręsta iškalti iš gelsvo akmens vietinio meistro R. Marmoux dirbtuvėje pagal A. Mončio padarytą 16x10 cm. dydžio maketą, baigiamuosius darbus paliekant pačiam skulptoriui. 1,9 m aukščio su horizontalia 1 x 2 m antkapio plokšte paminklą pavyko užbaigti iki pirmųjų E. Galvanausko mirties metinių 1968 m. liepos 24 d. Antkapio plokštėje iškalti žodžiai: „Lietuvos valstybės vyras, tegu saulė Lietuvos tamsumas prašalina“.

A. Mončys viename savo laiškų L. Raslavičiui rašė: „Darbas vyko be komplikacijų ir atrodo, kad visi vietiniai ir tie, kurie buvo suinteresuoti paminklo sukūrimu, yra patenkinti ir jaučia net pasididžiavimą . Šiaip šiuo kūriniu esu patenkintas ir Jums esu dėkingas, kad galėjome jį įgyvendinti.“ B. Galvanauskienė 1969 m. rugsėjo 7 d. laiške A. Mončiui rašė: „... visi buvo sužavėti šiuo nepaprastu , lygių neturinčiu ir labai skoningu meno kūriniu, daug kas netgi specialiai atvyksta juo pasigrožėti ir meistras R. Marmoux be galo tuo didžiuojasi, bet, žinoma, visi nuopelnai atitenka Jums, nes būtent Jūs esate tas vienintelis kūrėjas. Norėčiau dar kartą nuoširdžiai padėkoti už Jūsų rūpestį ir dėmesį statant nuostabųjį mano vyro paminklą.“

Šiuo paminklu ir tuo, kad Eks le Beno kapinėse palaidotas įžymus Lietuvos politikas, džiaugiasi ir didžiuojasi vietos valdžia bei gyventojai. E. Galvanausko atminimo pagerbimai nelieka nepastebėti ir šio regiono dienraščio „Le Dauphiné Libéré“ puslapiuose, kai 2022 m. kovo 1 d., minint jo 140 metų gimimo jubiliejų, ant jo kapo vainiką padėjo Lietuvos garbės konsulas Liono mieste Pierre Minonzio ir Eks le Beno meras Renaud Beretti. Kapas taip pat buvo papuoštas Lietuvos ir Prancūzijos valstybinėmis vėliavomis, dienraščiui pažymint, kad šis antkapinis paminklas – tai tikras meno kūrinys.

Žinia apie A. Mončio sukurtą įsimintiną antkapinį paminklą E. Galvanauskui pasiekė ir Londoną, kur Lietuvos atstovas Jungtinėje Karalystėje (JK) Vincas Balickas (1904–1996) rūpinosi Lietuvos diplomato, politiko ir visuomenės veikėjo Broniaus Kazio Balučio (1879–1967) atminimo įamžinimu. B. K. Balutis pasižymėjo ne tik diplomatine veikla gindamas Lietuvos aukso atsargas JK, išsaugojo Lietuvos pasiuntinybę Londone, aktyviai dalyvavo vietos lietuvių bendruomenės veikloje, bet ir sukūrė eiles, kurios buvo išlietos ant JAV lietuvių Lietuvai padovanoto Laisvės varpo, kuris 1922 m. sausio 12 d. buvo atgabentas į Kauną ir kiek vėliau įkeltas į Karo muziejaus bokštą. JK niekada nepripažino Lietuvos sovietinės okupacijos, todėl po Lietuvos atstovo B. K. Balučio mirties jo pareigas nuo 1967 m. perėmė V. Balickas.

Kunigas J. Petrošius ir čia buvo tarpininkas tarp A. Mončio ir V. Balicko, kuris skulptoriui pasiūlė paminklinę Laisvės varpo formos idėją ir užrašą, išlietą ant šio varpo originalo „O skambink per amžius vaikams Lietuvos, kad laisvės nevertas, kas negina jos“, ką A. Mončys ir įgyvendino. Lietuviams laidoti skirtoje Londono Šv. Patriko kapinių dalyje antkapinių paminklų statyti nebuvo leidžiama, pasitenkinant vien kryžiais, bet B. K. Balučiui buvo padaryta išimtis. A. Mončys, gavęs kapinių nuotraukas, laiške V. Balickui rašė: „Manyčiau, kad reikėtų sustoti daryti tuos uniforminius kryžius ir įnešti jaukumo, įdomumo, lietuviškos dvasios ir šilumos, kad pravažiuojąs pro Angliją iš bet kurio pasaulio krašto tautietis jaustų norą ten užsukti, kad sudomintų ir anglus...“ 1970 m. gegužės mėn. apversto varpo formos paminklas su apvalia kiauryme kryžiui, užrašais ir išgraviruotu Vyčio ženklu šiandien ryškiai išsiskiria vienodų antkapinių kryžių fone. Jau tapo tradicija, kad Vėlinių išvakarėse Lietuvos ambasados JK kolektyvas kartu su čia gyvenančių lietuvių bendruomenės atstovais atvyksta į šias kapines pagerbti šių iškilių, palaidotų vienas šalia kito Lietuvos diplomatų B. K. Balučio ir V. Balicko atminimo.

Pirmasis A. Mončio 1953 m. sukurtas antkapinis paminklas pedagogei, Lietuvos katalikių moterų organizacijos pirmininkei visą gyvenimą pašventusiais lietuvės moters daliai palengvinti Veronikai Karvelienei-Bakštytei (1898–1952) išlikęs didžiausiose Strasbūro Šiaurinėse kapinėse. Su ja A. Mončys susipažino 1945 m. Prancūzijos okupacinėje zonoje Vokietijos pietuose, kur ji kartu su vyru tarpukario Lietuvos bankininku ir finansų ministru Petru Karveliu (1897–1976) ir dukra Ugne (1935–2002), 1991 m. tapusia pirmąja atkurtos Lietuvos atstove prie UNESCO, atsidūrė 1944 m. pasitraukę iš Lietuvos. Ši šeima 1950 m. įsikūrė Prancūzijoje, kur 1952 m. V. Karvelienė mirė. A. Mončys paminklui sukurti panaudojo kalkakmenį, dar nuo antikinių laikų naudotą paminklams ir skulptūroms kurti. Iš kelių paminklo eskizų buvo pasirinkta pieta papuošta stela, gaubianti kryžių su horizontalia paminklo plokšte. Šis paminklas neliko nepastebėtas ir jis ne tik pateko į geriausių šių kapinių, kuriose daugiau negu 12 tūkst. kapaviečių, paminklų šimtuką, bet ir 2011 m. jo nuotrauka puošė pažintinio leidinio apie šias kapines viršelį. Šia kapaviete iki šiol rūpinosi Strasbūre gyvenęs ir 2025 m. mus palikęs Lietuvos draugas Philippe Edel, ateityje juo reikės pasirūpinti Prancūzijos lietuvių bendruomenei, kurios atstovė Jolita Šilanskienė pasidalijo dabartine paminklo nuotrauka. Be paminėtųjų, A. Mončys sukūrė ir daugiau antkapinių paminklų: Miuncheno kapinėse – rašytojui menotyrininkui Jonui Griniui (1902–1980), kuris kartu su jo ir žmonos Alinos Grinienės (1916–1998) palaikais 1998 m. buvo parvežtas į Kauno Petrašiūnų kapines, taip pat įžymaus prancūzų semiotiko Algirdo Juliaus Greimo (1917–1992) žmonai vertėjai Onai Bagdonaitei Greimas (1916–1982) Conde sur Huisne komunos kapinėse.

A. Mončys, pirmasis pradėjęs kurti meniškus antkapinius paminklus iškiliems užsienyje palaidotiems lietuviams, tapo sektinu pavyzdžiu Lietuvoje gyvenusiems skulptoriams, savo originaliais darbais ir šiandien puošiantiems unikalų Antakalnio kapinių Menininkų kalnelį.

Romualdas BENIUŠIS

Pajūrio naujienos