Pirmadienio Mišios Palangoje turėjo atrodyti kaip kuklus miesto vadovo gimtadienio paminėjimas, tačiau tapo spektakliu, kuriame net altorius blizgėjo nuo politinės simbolikos pertekliaus. Bažnyčia buvo sausakimša, trys kunigai lyg choreografuotoje scenoje, giesmės skambėjo taip, lyg Palanga minėtų ne 50-metį, o bent jau šventojo kanonizaciją. Ir iš dalies tai jau panašu į tai: klebono Zenono Degučio ištarta paralelė tarp mero Šarūno Vaitkaus ir Motinos Teresės parodė, kad Palangoje ribos tarp tikėjimo ir politinės savireikšmės tirpsta greičiau nei žvakės ant altoriaus.
Kai per Mišias sakoma, kad mero veikla primena šventosios nuolankumą ir tarnystę, o paskui dar prašoma „neįsižeisti“, nes palyginimas galbūt net per kuklus – tai jau nebe sveikinimo kalba. Tai savotiška politinė liturgija, kurioje religiniai simboliai tampa įrankiu iškelti žmogų aukščiau realybės. Tokia retorika kuria įvaizdį, kad vadovas ne tik administruoja miestą, bet ir turi moralinį, kone dievišką mandatą. Juk kas, jei ne šventasis, vertas trijų kunigų palaiminimo, popiežiaus žinios ir giesmės po skliautais?
Problema ne tame, kad žmonės nori pasveikinti. Tai natūralu. Problema – kaip šis sveikinimas pavirsta į pompastišką ceremoniją, kurioje tikintieji tampa žiūrovais, o bažnyčia – fonu politiniam naratyvui apie ypatingą, išskirtinį, beveik antžmogišką lyderį. Šių Mišių metu Palangos bendruomenei buvo pateikta figura, kurią tarsi dera matyti ne kaip paprastą merą, o kaip moralinį švyturį, nešantį skaidrumo, nuolankumo ir atsidavimo ugnį. Tačiau realybėje tai – tik itin kruopščiai sustiprintas įvaizdžio žaidimas.
Kas labiausiai stebina, tai pats Bažnyčios vaidmuo šiame šventiniame rituale. Kai dvasininkija ima dalinti šventųjų lygio komplimentus, kai kuriami naratyvai apie „sparnelį“, po kuriuo kunigas dešimtmetį dirbo, ir kai sakoma, kad mero „geri darbai gal bus pamiršti rytoj“ – Mišios tampa nebe malda, o deklaracija, jog miestas turi ne tik vadovą, bet ir beveik mistinę figūrą, kurios nuopelnai jau patys savaime verti sakralizavimo. Religinė institucija tokiu atveju nebe prilaiko politiką atsakingą, o pati tampa jo įvaizdžio dalimi.
O juk ši šventė turėjo būti apie žmogų, kuris gyvena tarp savų, dirba savo miestui ir tiesiog pasitinka brandų amžių. Vietoje to, gavome ritualą, kuriame paprasta sukaktis buvo iškelta iki religinės dramatikos lygio, o tikėjimas paliktas kažkur fone, už politinės retorikos vėliavų. Palangiškiai nesunkiai pajuto, kad čia kažkas perlenkta: kasdienybėje meras gali būti darbus dirbantis žmogus, bet Mišių metu jis pristatytas taip, lyg būtų išskirtinis išrinktasis, kurio veiklą būtina užtvirtinti giesmėmis ir sakyklos metaforomis.
Klausimas išlieka paprastas: kam viso to reikėjo? Ar Palangai būtina tokia iškilmingumo banga, kuri užgožia tikėjimo esmę ir padaro bažnyčią politinio vaidinimo dekoracija? Kai religinės erdvės pritaikomos asmeniniam įvaizdžiui sustiprinti, pralaimi visi – ir tikintieji, ir pati Bažnyčia, ir demokratinė tradicija, kurioje valdžia turėtų būti nederinama su moralinių šventųjų metaforomis.
Šįkart Palangai buvo pristatyta naujoji „šventoji“, bet šventumas čia buvo ne tikras, o surežisuotas. O kai tikėjimas tampa politinės galios atspirtimi, tai jau nebe šventė, o pavojingas žaidimas, kuris gali brangiai kainuoti ne tik miesto bendruomenei, bet ir pačiai Bažnyčiai.
