Ar žinojote, kad Kretingos senosiose kapinėse stovinti koplyčia anuomet laikinai buvo tapusi grafo Juozapo Tiškevičiaus amžinojo poilsio vieta? Kretingos krašto enciklopedijoje nurodoma, jog būtent čia buvo laikomi 1891 m. mirusio grafo palaikai, kurie po poros metų buvo perkelti į naujai pastatytos Tiškevičių šeimos koplyčios-mauzoliejaus rūsį naujosiose Kretingos parapijos kapinėse. Džiugu, jog šiandien apie šią koplyčią galime kalbėti esamuoju, o ne būtuoju laiku: nedaug trūko, jog šis objektas būtų išnykęs nuo žemės paviršiaus. Bet apie viską nuo pradžių. Žinoma, jog dabartinė akmenų mūro koplyčia, vietoje anksčiau stovėjusios medinės, parapijiečių lėšomis pastatyta XIX a. 4 deš. Tiesa, Šv. Jurgio titulas šiai koplyčiai suteiktas šiek tiek vėliau – 1857 m., kuomet iš senosios koplyčios buvo atgabentas medinis altorius su šv. Jurgio paveikslu. Ant pastato sienos pakabinta informacinė lentelė byloja apie tai, jog šioje koplyčioje buvo šarvojami mirusieji, už kuriuos aukojamos šv. Mišios, taip pat atliekamos kitos liturginės apeigos. 1941 m. Kretingos bažnyčiai nukentėjus nuo gaisro, Šv. Jurgio koplyčioje laikinai vyko visos pagrindinės pamaldos.
Besigrožint koplyčios fasadais, kur dailiai nugula, iš lauko akmenų mūro bei smulkios skaldos užpildo, suformuota faktūra, kurią itin efektyviai paryškina baltai nutinkuoti elementai (apvadai, mentės ir kt.), vargu, ar būtų įmanoma pagalvoti, jog pastatas prieš daugiau nei kelis dešimtmečius atrodė visai kitaip. Žinoma, jog 1944 m. koplyčia buvo sugriauta, o po to ilgus metus apleista. Kultūros vertybių registre nurodoma, jog 1989-1990 m. pagal architekto E. Giedrimo projektą pastatas buvo prikeltas naujam gyvenimui: atstatytas frontonas, uždengtas stogas, pakeisti langai ir atlikti kiti būtini tvarkybos darbai. 1990 m. koplyčia buvo pašventinta ir iki šiol naudojama mirusiųjų šarvojimui.
Minutė. Kartais tik tiek prireikia, jog pastatas būtų nušluotas nuo žemės paviršiaus ir amžiams išnyktų iš miesto peizažo. Atrodo, jog Šv. Jurgio koplyčia lyg feniksas pakilo iš pelenų tam, kad primintų mums, jog rastume tą vieną minutę ir stabtelėtume pokalbiui su pastatais, kol jie vis dar čia...
