Minėdami Lietuvos karinio laivyno įkūrimo 90-metį, prisiminkime pirmojo mokomojo karo laivo „Prezidentas Smetona“ 1939–1940 m. buvimą Šventosios uoste ir čia jo paliktus pėdsakus. 1935 m. rugpjūčio 1 d. kariuomenės vado pulkininko Stasio Raštikio (1896–1985) įsakymu buvo įsteigtas Lietuvos karinis laivynas, kurio pirmuoju laivu tapo „Prezidentas Smetona“.
1927 m. liepos mėn. už 289 tūkst. litų Vokietijoje nupirktas buvęs minų gaudytojas buvo pastatytas 1917 m., jo vandens talpa 525 t, ilgis 60 m, dvi po 1 tūkst. AJ galingumo garo mašinos buvo kūrenamos akmens anglimi, kuro atsargos 120 t. Didžiausias išvystomas greitis siekė 17 jūrmylių per valandą, laivo grimzlė iki 2,5 m, įgulą sudarė apie 70 jūreivių. Po remonto ir išbandymų laivas buvo perduotas pakrančių apsaugai, ne kartą dalyvavo pavojingose Lietuvos teritorinius vandenis pamėgusių kontrabandininkų sulaikymo operacijose. Dėl brangaus išlaikymo ir jo garo mašinų leidžiamų juodų dūmų ir garso, kas leisdavo kontrabandininkams iš toli jūroje pastebėti ar išgirsti laivą ir pabėgti, 1932 m. pasienio policijai įsigijus naujus modernius katerius, jis buvo perkeltas į rezervą. Po atliktų remonto darbų 1935 m. spalio 26 d. laivo bandomasis reisas į jūrą tapo istoriniu, nes ant jo stiebo pirmą kartą buvo iškelta Lietuvos karinio laivyno vėliava. Jos pagrindu buvo paimta tautinė vėliava, kurios viduryje raudonas skydas su aukso spalvos Vyčio kryžiumi. Laivo vadu buvo paskirtas majoras Antanas Kaškelis (1879–1944), iki tol buvęs ir jo vadas (1927–1932), ir jo prižiūrėtojas (1932–1935). Patyręs, dar carinės Rusijos laivyne tarnavęs ir ten patirties įgijęs, savo vešlia barzda išsiskyręs jūrininkas, buvo visų gerbiamas ir vertinamas.
Karo laivo „Prezidentas Smetona“ kapitonas Povilas Labanauskas laivo denyje vadovauja jūrininkams. 1939–1940 m. Lietuvos jūrų muziejaus rinkinys
1936–1938 m. laivas „Prezidentas Smetona“, ginkluotas 20 mm 2 automatiniais pabūklais „Oerlikon“, 2 sunkiaisiais ir 2 lengvaisiais kulkosvaidžiais kasmet po 10–12 kartų išplaukdavo į jūrą, dalyvaudavo pratybose šaudant į judančius antžeminius taikinius, kuriuos ore vilkdavo kariniai lėktuvai, atlikdavo kitas mokomąsias užduotis, ruošė atsargas jūrininkų, tarp kurių buvo ir pajūrio gyventojų, rezervą. Laivas buvo labai populiarus visoje šalyje, vasaromis jį aplankydavo tūkstančiai lankytojų iš visų šalies kampelių, jis buvo pats svarbiausias Lietuvos jūrinės valstybės simbolis. Laivo įgula ir pati stengėsi prisistatyti visuomenei. 1937 m. gegužės 22–23 d. švenčiant kariuomenės ir visuomenės suartėjimo šventę, Kauno gatvėmis pražygiavo karo laivyno jūreivių būrys. Jie visur buvo sutinkami ypač šiltai, į laivą nuolat atvykdavo ekskursijos, kurios susipažindavo su laivu, jūreivių gyvenimu, kai kurioms laivu pavykdavo išplaukti ir į jūrą, o vakarais laive prie krantinės vykdavęs jūreivių patikrinimo ceremonialas, po kurio jūreivių choras giedodavo šalies himną, į uostą sutraukdavo būrius klaipėdiečių ir svečių. Tarnauti šiame laive ir vilkėti jūreivio aprangą svajodavo ne vienas jaunuolis, bet ne visiems tai pasisekdavo. Laivas „Prezidentas Smetona“ buvo tapęs neatskiriama Klaipėdos gyvenimo dalimi, kuriai šalies visuomenė dovanodavo ne tik įvairias dovanas, bet ir ginklus. Laivas reprezentuodavo ir šalies ginkluotas pajėgas užsienio laivams apsilankant Klaipėdoje ar pačiam laivui plaukiant į užsienio uostus, jame ne kartą lankėsi ir šalies prezidentas Antanas Smetona.
Karo laivo „Prezidentas Smetona“ jūreiviai laivo denyje. 1935–1940 m. Lietuvos jūrų muziejaus rinkinys
1939 m. kovo 22 d. rytą, dar Lietuvai nacistinei Vokietijai neperdavus Klaipėdos krašto, dėl laivą apsupusių nacių SA organizacijos smogikų grėsmės, jam net ir nebaigus savo turto krovimo darbų, teko palikti uostą ir išplaukti Šventosios link. Kovo 23 d. rytą jau po Klaipėdos krašto perdavimo sutarties pasirašymo, juo pasekė ir mažieji pakrančių apsaugos laivai, uoste buvę prekybos laivyno laivai ir jachtos. Dėl smėliu užneštos Šventosios uosto įplaukos karinis laivas „Prezidentas Smetona“ buvo priverstas išmesti inkarą jūroje, kai prekybinius laivus priėmė Liepojos uostas. Nors po Klaipėdos krašto aneksijos Lietuvos prekybinio laivyno registracija buvo pakeista iš Klaipėdos į Šventąją, nė vienas jų šiame uoste nebuvo pasirodęs, nes, įvertinus Lietuvos investicijas į Klaipėdos uostą, jame Lietuvai buvo suteikta laisvoji ekonominė zona, kur galėjo švartuotis prekybinis laivynas. O vienintelis prekybinis laivas 1939 m. liepos 27 d. įplaukęs į Šventosios uostą buvo 500 t talpos olandų laivas „Reze Hauswert“, kuris, pasikrovęs 130 t ąžuolinių lentų, o Klaipėdos uoste pasikrovęs likusį krovinį, išplaukė į Anglijos Halo uostą.
Kovo 28 d. laivas „Prezidentas Smetona“ su 32 jūreivių įgula išplaukė į Liepojos uostą, kur turėjo būti atliktas eilinis remontas ir įrengti bėgiai jūrų minoms leisti. Balandžio 13 d. sugrįžęs iš Liepojos uosto, jis kurį laiką išmetęs inkarus stovėjo jūroje, bet dėl stiprių audrų dar kelis kartus plaukė į Liepojos uostą ir vėl grįžo atgal, kol liepos 6 d. laivas pagaliau galėjo įplaukti į Latvijos žemsiurbių iki 4m. pagilintą Šventosios uostą. Čia jį pasitiko didelis būrys vietinių gyventojų, svečių ir poilsiautojų, ir nuo to laiko iki pat sovietinės okupacijos jis tapo neatskiriama Šventosios uosto dalimi ir jo simboliu. Laivas iš pradžių buvo prišvartuotas prie krantinės priekiu į rytus, kas užfiksuota dailininko Jono Buračo (1898-1977) nuotraukose. Tokiam laivui saugiai prišvartuoti krantinėje buvo įbetonuoti specialūs plieniniai žiedai, išlikę ir iki šių dienų. Šventosios istorijos tyrinėtojo, Palangos miesto Garbės piliečio Mikelio Balčiaus (gim. 1948 m.) duomenimis, krantinėje daugiau negu 1 m gylio duobėje buvo išlietas 2x2 betoninis stačiakampis, kuriame buvo įtvirtinta 4 cm. storio nerūdijančio plieno kilpa su dviem užmautais 42 cm skersmens ir 4 cm storio nerūdijančio plieno žiedais, kurie ir šiandien išlikę beveik nepažeisti korozijos, tik nuo laiko kiek pakeitę spalvą. Prie jų buvo tvirtinamos laivo „Prezidentas Smetona“ priekio švartavimo virvės. 1939 m. rudenį nuo Šventosios upės žiočių iškasus kanalą į rytus ir taip ištiesinus pietinę upės kilpą, laivo stovėjimo vieta buvo perkelta giliau į uostą prie jo vakarinės krantinės. Po Klaipėdos krašto netekimo dalis jo gyventojų lietuvių atvyko gyventi į Šventąją, čia įsigijo žemės sklypus, statė namus. 1938–1940 m. Šventosios uosto ir miestelio plėtrai šalies valdžia skyrė daug dėmesio, žvejams buvo statomi žvejybos laivai (kuteriai), dviaukščiai gyvenamieji mūriniai namai, pastatyta nauja mokykla, kur vaikai buvo mokomi lietuvių ir latvių kalbomis. Žvejams gyvenamieji namai, žvejybos laivai ir priemonės buvo suteikiami išsimokėtinai keleriems metams. Uosto teritorijoje išaugo jachtklubo pastatas, taip pat žvejybos laivų statybos dirbtuvės, iš Darbėnų į Šventąją buvo nutiestas platusis geležinkelis.
Šventosios uosto panorama su žvejų valtimis. Tolumoje prie krantinės ties švartavimosi žiedais rymo karo laivas „Prezidentas Smetona“, šalia jo – uosto tarnybos laivelis ir žemsiurbė. Jono Buračo nuotr. Antano Buračo archyvas
Į Šventąją iš visos Lietuvos važiuodavo ekskursijos, čia vyko 1939 m. rugpjūčio 8–15 d. vykusios Jūrų savaitės iškilmės. Į šventę iš visos Lietuvos atvyko apie 10 tūkst. svečių, iš jų apie trečdalis įvairiais laivais buvo išplaukę į jūrą. Karinis laivas „Prezidentas Smetona“ buvo bene svarbiausia šventinės ceremonijos dalis, per ją laivo kapitonui A. Kaškeliui Lietuvos moterų atstovės ir jūrų skautai įteikė simbolinius ženklus, liudijančius, kad lietuvės moterys ir jūrų skautai visada pasiryžę stovėti pajūrio sargyboje. Šio laivo siluetas matomas ir daugumoje išlikusių to meto uosto nuotraukų. Ne viskas per laivo buvimą Šventojoje klostėsi sklandžiai, nes iškilo laivo įgulos apgyvendinimo, kitų materialinio aprūpinimo, jūreivių buities ir laisvalaikio problemų.
Šventosios žvejai ir jų šeimų nariai ruošia ūdas žvejybai. Tolumoje matyti prie krantinės prišvartuotas karo laivas „Prezidentas Smetona“ ir žemsiurbė. 1939 m. Jono Buračo nuotr. Antano Buračo archyvas
1939 m. gruodžio 1 d. laivo kapitonas A. Kaškelis dėl amžiaus buvo atleistas iš tarnybos karo laive, jo kapitonu paskyrus laivo karininką, užsienyje jūreivystės mokslus baigusį kapitoną leitenantą Povilą Labanauską (1909–1999). Po 1939–1940 m. vėjuotos žiemos, audroms sunešus į uostą daug smėlio, laivas į atvirą jūrą galėjo išplaukti tik pavasarį. Kai 1940 m. gegužės pabaigoje prie Šventosios uosto neiškėlę vėliavų buvo priartėję du sovietiniai kariniai laivai, „Prezidentas Smetona“ išplaukė į jūrą ir paragino laivus iškelti savo vėliavas. 1940 m. birželio 15 d. Sovietų Sąjungai okupavus Lietuvą, prasidėjo permainos ir laive.
Mikelis Balčius parodė puikiai išsilaikiusius karo laivo „Prezidentas Smetona“ švartavimosi žiedus. Autoriaus nuotr.
Birželio 19 d. laivas buvo pervadintas „Prezidentu“, kai birželio 23 d. laivo pavadinimas buvo pakeistas – į „Pirmūno“. 1940 m. liepos 20 d. į laivą atvyko politinis vadovas ir tą pačią dieną Šventojoje buvusi sovietinė kariuomenė pareikalavo, kad įgula apleistų laivą. Supratę, kad laivas „Prezidentas Smetona“ galutinai atitenka okupantams, jo vadas P. Labanauskas kartu su laivo karininkais Vytautu Kuizinu ir Ričardu Naku su savimi pasiėmė laivo vėliavą, ir jiems burine jachta „Nijolė“ pavyko pasiekti Klaipėdą, taip išgelbėjant laivo vėliavą, o gal ir savo gyvybes. Tapęs Sovietų Sąjungos laivyno dalimi šis laivas 1945 m. nuskendo Baltijos jūroje per Vokietijos-SSSR karą, jo liekanos guli Suomių įlankos dugne, bet jis liko Lietuvos karinio laivyno istorijoje ir mūsų atmintyje. Vykdant Šventosios uosto krantinių rekonstrukcijos darbus, laivo buvimą šiame uoste liudijantys švartavimosi žiedai turi būti išsaugoti ateities kartoms, įtvirtinant juos naujoje krantinėje ar kitu būdu sukuriant senojo Šventosios uosto ir karinio laivo „Prezidentas Smetona“ buvimo jame atminimo vietą.
Romualdas BENIUŠIS
Pajūrio naujienos
