Jau kitą savaitę, rugpjūčio 19–24 dienomis, Palangoje prasidės vienintelis Lietuvoje komedijų kino festivalis „Tik be dramų“, kuriuo siekiama atkreipti dėmesį į komedijos žanro universalumą ir atskleisti didelę jų kuriamų emocijų ir patirčių įvairovę. Festivalio programoje – ilgametražiai ir trumpametražiai filmai bei specialios kino programos. Vieną jų – „Gedulingus pietus ir kitas šventes“ – sudarė festivalių programos sudarytoja Judita Ragauskaitė.
Judita teigia, kad čia juokiasi tas, kas juokiasi paskutinis. Programos herojai – laidojimo namų darbuotojas, anatomijos profesorius ir gedintys artimieji. Absurdiškose situacijose gimstantis humoras padeda išgyventi netektį ir primena, kad kartais gyvenimas – mirtinai juokingas.
Programos „Gedulingi pietūs ir kitos šventės“ sąraše – lietuvių kūrėjų trumpametražiai filmai „Subtilus reikalas“ ir „Išnešimas“, prancūziško humoro trumpametražis filmas „Džiaugsmas“, Sandanso festivalyje pristatytas amerikiečių filmas „Avietė“ bei Oskarui nominuotas skandinaviško humoro trumpametražis filmas „Sėkmės riteris“.
Judita, tokia programa tavo mintyse kirbėjo jau seniai. Kodėl?
Tik pati iš arčiau susidūrusi su laidotuvių planavimu supratau, kad jų organizavimas labai primena vestuves. Svečių sąrašas beveik toks pat, tenka siųsti kvietimus, užsakyti gėlių, rūpintis gėrimais, bažnyčia, restoranu, apranga ir dar begale kitų smulkmenų. Tik, skirtingai nei planuojant vestuves, laiko turi vos kelias dienas, o tavo širdis sudaužyta.
Turbūt kiekvienas esame matę ne vieną komediją apie vestuves, taip pat ir apie laidotuves – situacijos dažnai tokios absurdiškos, kad net iš pažiūros liūdniausia istorija staiga tampa mirtinai juokinga. Susirinkus visai šeimai, reikia derinti logistiką ir asmenines nuotaikas, o dar kas nors išgeria, tad chaosas garantuotas.
Minėjai, kad draugai yra pripasakoję daug juokingų su laidotuvėmis susijusių istorijų. Kokią jų galėtum papasakoti?
Prieš beveik dvejus metus žiūrėjau dokumentinį filmą apie AI pokalbių programėlę, leidžiančią gedintiems pasikalbėti su mirusiais šeimos nariais. Idėja utopinė, bet pelninga. Verslai, susiję su mirtimi, klientų visada turės. Tada ir man pačiai kilo mirties verslo idėja, apie kurią pusiau juokais, pusiau rimtai pradėjau pasakoti bičiuliams, o jie ėmė dalintis savo laidotuvių organizavimo patirtimi. Nuo močiutės, pašarvotos penktame aukšte esančio vieno kambario buto virtuvėje (nes pagrindiniame kambaryje svečiams patogiau bendrauti – net jei kavą virti virtuvėje su karstu buvo labai nepatogu); nesėkmingo bandymo rasti karstą be kryžiaus, tačiau viskas baigėsi gerai paskambinus kaimynui – šis paskutinę minutę atlėkė į kapines su elektriniu atsuktuvu ir prieš leidžiant karstą į žemę dar spėjo tą kryžių nusukti. Iki to momento, kai 9 valandą ryto bandai „Maximoje“ nusipirkti brendžio į šermenų kambarėlį ir tik tada sužinai, kad alkoholį parduoda nuo 10 valandos. Be jo grįžti negali, tad, kol kiti perka pusryčių bandeles, valandą stoviniuoji aplink kasą su buteliu rankoje.
Šios istorijos, nors ir šiek tiek tragiškos, man pasirodė labai juokingos, tad labai norėjau pirmiausia pati pažiūrėti daugiau filmų panašiomis temomis, o trumpametražis kinas, manau, tokioms istorijoms puikiai tinka!
Kalbėti apie mirtį dažnai nėra lengva, o kalbėti su humoru? Ar humoras gali padėti įveikti gedulą, mirties baimę, laikinumo jausmą?
Mano nuomone, humoras yra ypač paveikus sunkiausiais gyvenimo momentais. Juokas – vienas iš psichologinių įveikos mechanizmų, padedančių lengviau pakelti skausmą. Tikriausiai egzistuoja daugybė teorijų, kodėl taip yra, tačiau pati esu pastebėjusi: kai protas bando neigti realybę arba sustingsta iš baimės, juokas padeda nukreipti mintis, sugrąžina į dabarties akimirką, kitaip tariant – įžemina.
Todėl neretai kur kas lengviau rimtus dalykus pasakyti juokais – jie mažiau gąsdina. O kartais, garsiai ištarus tai, kas ilgą laiką sukosi galvoje, paaiškėja, kad viskas ne taip jau ir baisu.
Ką pačiai padeda įveikti humoras?
Aš pati labai mėgstu juoktis. Humoras man padeda pakeisti perspektyvą, pažvelgti į save iš šalies, pamatyti daugiau konteksto. Būna dienų, kai tiesiog niekaip neveikia spausdintuvas. Bandai prie jo prisijungti per „Bluetooth“, bet jis neprisijungia. Galvoji, gal interneto ryšys kaltas – tikrini, perki naują mobiliojo interneto kortelę, nepadeda. Po penkių valandų sugalvoji pagaliau paguglinti spausdintuvo instrukciją ir supranti, kad tas spausdintuvas iš viso neturi „Bluetooth“ ir jį reikia jungti laidu. Aišku, neturi laido – vėl važiuoji į parduotuvę. Nusipirkus paaiškėja, kad ne tik tavo kompiuteris neturi tokios jungties, bet jis išsikrovė, o jo kroviklis liko biure. Nuverkiau, bet, kai kitą dieną pasakojau draugui, jam buvo juokinga.
„Gedulingi pietūs ir kitos šventės“ – kaip atsirado toks programos pavadinimas?
Programos pavadinimas – tai dar viena bičiulio istorija. Jis keliavo per Lietuvą ir viename mažame miestelyje sustojo pernakvoti. Nakvynės namai turėjo vos kelis kambarius, bet pusryčiai buvo įskaičiuoti. Jie buvo tiekiami priešais esančioje kavinėje, ant kurios lango buvo pakabintas plakatas: „Nuoma privatiems renginiams: vestuvėms, gimtadieniams, gedulingiems pietums ir kitoms šventėms.“ Taip ir prigijo posakis draugų rate, tad, kai ieškojau idėjų, kaip pavadinti programą, pati pirma mintis ir buvo „Gedulingi pietūs ir kitos šventės“.
Programoje filmai iš Lietuvos, Belgijos, JAV, Danijos. Ar pastebėjai, kad kokios nors šalys drąsiau juokauja tokia subtilia tema?
Nors programos filmus vienija labai konkreti tema, stengiausi, kad jie būtų kuo įvairesni ir turėtų savitą, idealiu atveju – kiek tamsesnį, humoro jausmą. Britų humoras garsėja savo ironija – turbūt daugeliui žinomi ir jų anekdotai apie negyvus kūdikius. Deja, šį kartą tinkamo filmo programai iš ten neradau. Tačiau filmai, kurie pateko į programą, maloniai nustebino požiūriu į temą. Su lietuvių kūrėjų filmais lengva susitapatinti. Mano manymu, jiems tiktų posakis „juokinga, nes tiesa“. Šiaurės šalių kūrėjų komedijos yra daug sausesnės – atrodo, kad kūrėjai nebijo duoti laiko žiūrovams suprasti, kas vyksta, ir tose situacijose rasti humorą. Komedijos iš JAV daug greitesnės, jose daugiau fizinio humoro. Na, o komedijos iš Pietų Europos man pasirodė turinčios daugiau šaržo, labiau stilizuotos. Manau, kad programos „Gedulingi pietūs ir kitos šventės“ filmai puikiai tai iliustruoja. Tikiuosi, kad kiekvienas žiūrovas šioje programoje ką nors sau atras.
Kokie, tavo manymu, yra geros komedijos elementai?
Pagrindinis geros komedijos elementas – juokas. Žinoma, humoro jausmas labai subjektyvus, visgi kartais atrodo, kad kūrėjai bandė sukurti juokingą filmą, tačiau dėl vienų ar kitų priežasčių jiems nepavyko, o žanras, kaip buvo suplanuota, taip ir liko – komedija. Ieškodama šiai programai filmų, pažiūrėjau ne vieną „komediją“, kurią drąsiai būtų galima pavadinti tragedija. Mane asmeniškai dažnai pakutena drąsios ir absurdiškos kūrėjų idėjos.
Kaip vertini komedijas, kurios turi gilesnę socialinę ar politinę potekstę? Ar humoras gali būti pokyčių variklis?
Programų sudarymo darbe kuruoju nemažai filmų žmogaus teisių ir socialinėmis temomis – jie tikrai nėra lengvi. Dažnai iš žiūrovų išgirstu, kad jie mano, jog tokie filmai labai svarbūs, bet patys tokių nežiūri, nes yra nuo visko pavargę. Manau, kad komedijos, turinčios gilesnę socialinę ar politinę potekstę, ypač vertingos. Juokas yra universali patirtis, kuri mus sujungia, nepaisant kultūrinių, kalbinių ar socialinių skirtumų. Manau, kad komedija – tai vienas labiausiai prieinamų žanrų, nes ji paliečia sudėtingas temas, bet negąsdina. Taip svarbūs dalykai tampa artimesni, suprantamesni, netgi lengviau priimami.
Ar yra tema, kuria niekada nejuokautum kine arba gyvenime?
Yra posakis – tragedija plius laikas lygu komedija. Ši formulė man tiek kine, tiek gyvenime dažniausiai puikiai veikia. Tikrai esu atsidūrusi situacijose, kai atrodė, kad juoktis tikrai nėra iš ko. Išsiskyrimas ar labai didelis apsikvailinimas niekada tą pačią akimirką neatrodo juokingas. Tačiau laikui bėgant būtent tokios situacijos tampa bene linksmiausiomis istorijomis, kurias pasakojame draugams. Visgi manau, kad svarbu neperžengti ribos – kad tas juokas nevirstų patyčiomis ar neapykantos kalba. Ta riba tikrai egzistuoja, ir ją svarbu pajausti.
Ar juokas kine turi „galiojimo laiką“?
Laikas, žinoma, išbando humorą, tačiau tikiu, kad tikrai geri filmai išlieka juokingi net ir po daugelio metų. Keičiantis visuomenės normoms, natūralu, kad tai, iš ko juokėmės prieš kelias dešimtis metų, šiandien gali nebeatrodyti juokinga. Visgi geri filmai, mano manymu, atlaiko šiuos laiko išbandymus. Labai smagu žiūrėti filmus, kurie ir po daugelio metų išlieka aktualūs ir vis dar prajuokina – manau, tai vienas iš pagrindinių geros komedijos požymių.
Koks filmas ar serialas tave pačią prajuokina iki ašarų?
Pastebėjau, kad man filmus reikia pamatyti tinkamoje vietoje ir tinkamu metu. Kartais žiūrėdama filmą antrą kartą juokiuosi iki ašarų, nors pirmąsyk jis man pasirodė visai neįdomus. Laikui bėgant ir įgyjant daugiau patirties net ir mėgstamose komedijose juokina visai kiti dalykai nei anksčiau. Visgi labai gerai prisimenu, koks nuostabus buvo pirmasis susitikimas su Anderso Thomaso Jenseno filmu „Adomo obuoliai“ – tikrai juokiausi iki ašarų.
Jei režisuotum komediją, apie ką ji būtų?
Prieš porą metų važiuodama traukiniu nugirdau vyresnės moters pokalbį telefonu. Ji kalbėjo per garsiakalbį su savo drauge ir bandė nuspręsti, kuriam anūkui po mirties palikti butą. Vienas labiau patinka, bet ir taip turtingas. Kitos vyras nepakenčiamas, nors jai labiausiai reikėtų. O trečias anūkas nevykėlis. Klausydama susimąsčiau, kad pati nelabai turėčiau ką palikti ir kad gal galėčiau irgi kaip nors pretenduoti į jos butą? Vėliau supratau, kad kapinių plotai ne tokie ir brangūs, o dažnai ir geroje vietoje. Mano filmas pasakotų apie merginą, kuri tikisi paveldėti savo močiutės butą, bet jo negauna. Tačiau, organizuodama laidotuves, ji sugalvoja, kad galbūt galėtų pasistatyti hipsterišką mažą namuką (tiny house) kapinėse. Ir, žinoma, tai būtų komedija.
Kas toliau? Ar yra kita tema, pagal kurią norėtum sudaryti festivalio programą, o gal dar ši nėra išsemta?
Manau, kad mirties komedijų tema dar toli gražu neišsemta, ir mielai ateityje vėl sugrįžčiau prie jos. Vis dėlto pernai viename festivalyje mačiau trumpą dokumentinį filmą apie tai, kaip vienoje Azijos šalyje kultūriškai priimtina miegoti darbo vietoje. Filme – tiesiog dideliuose biuruose ar gatvių kioskuose miegančių žmonių kadrai. Šiemet, ieškodama filmų šiai programai, greitai supratau, kad yra labai daug trumpų komedijų apie darbo kultūrą. Manau, tai dar viena aktuali arba daugeliui egzotiška tema. Ne veltui „The Office“ yra toks mėgstamas serialas. Mielai paieškočiau ir daugiau puikių komedijų, nagrinėjančių šią temą.
______________________________
