Palangos grafų Tiškevičių paveikslų klajonės ir jų istorijos

Šiuo metu Kretingos muziejuje vykstančios parodos / sugrįžimo „Neatpažinta grafų Tiškevičių meno kolekcija“ lankytojai gali susipažinti su Antaninos ir Felikso Tiškevičių rūmuose Palangoje buvusių beveik 40 meno kūrinių, 1940 m. sovietinės valdžios nusavintų ir patekusių į Kretingos ir Nacionalinį M. K. Čiurlionio dailės muziejų.

Kiekvienas jų turi savo sukūrimo istoriją ir atspindi tam tikrą istorinį laikotarpį, kaip ir kuklus vokiečių tapytojo Karlo Volkers’o (1868–1949) 65x49,5 cm ant drobės aliejiniais dažais nutapytas paveikslas, iki šiol saugotas Kretingos muziejaus fonduose, viešai nerodytas ir net neįrėmintas. Jame Posadovo rūmų parke įamžintas Palangos grafas Feliksas Tiškevičius (1869–1933), jojantis ant grakštaus juodos spalvos žirgo, apsirengęs gelsvu jojiko kostiumu, balta kepure ir rudais odiniais kelius siekiančiais batais kartu su antrame plane atjojančiu kariškais rūbais vilkinčiu raiteliu, tolumoje aukštyn besistiebiančiais Posadovo rūmų bokštais. Paveikslo apačioje, jo kairėje pusėje, dailininko ranka padarytas užrašas: „Ponui grafui Tiškevičiui atminčiai iš Posadovo. 1917 m. rugpjūtis. K. Volkers.“

Palangos grafas šių rūmų parke įamžintas neatsitiktinai, nes tuomet Prūsijai priklausiusioje Poznanės didžiojoje kunigaikštystėje šalia dabartinės Lenkijos miestelio Lvuveko(Lwowek) įsikūręs Posadovo dvaras buvo jo žmonos Antaninos Koržbok-Lonskos (1870–1953) tėvonija, kurią valdė viena įtakingiausių Poznanės didžiosios kunigaikštystės didikų Koržbok-Lonskių giminė. Čia 1893 m. rugpjūčio 15 d. įvyko jų vestuvės, čia jie nuolat lankydavosi, čia jų šeima rado prieglobstį ir 1914 m., kilus Pirmajam pasauliniam karui, kai jie buvo priversti palikti Palangą ir įsikurti Posadove pas Antaninos brolį Stanislovą Lonskį (1866–1937). Ši vieta šeimai tapo saugia priebėga, nes 1915 m. kovo 23 d. vokiečių karo laivams iš artilerijos apšaudžius Palangą, jų rūmai ir vilos gerokai nukentėjo. Renesansinio prancūziško stiliaus Posadovo rūmai pastatyti 1870 m. pagal žinomo lenkų architekto Stanislovo Hebanovskio projektą, dvarą valdant A. Tiškevičienės tėvui Vladislovui Lonskiui (1821–1908). Rūmai iš kartos į kartą buvo perduodami paveldėtojams, todėl bevaikis A. Tiškevičienės brolis Stanislovas Lonskis įsivaikino jos sūnus Jonušą (1900–1987) ir Feliksą (1905–1970), kurie, pasivadinę Tiškevičiais-Lonskiais, vėliau tapo šios giminės turto paveldėtojais. S. Lonskis, po tėvo mirties paveldėjęs dvarą iki 11 ha, pagal Versalio rūmų parko Paryžiuje pavyzdį, išplėtė šį barokinį parką, taip pat gerokai išplėtė ir čia nuo 1770 m. veikusį žirgyną. Čia buvo veisiami ne tik grynakraujai, bet ir maišyto kraujo žirgai, kurie buvo naudojami kavalerijoje, tad grynakraujai eržilai platino kilnų šio žirgyno kraują ne tik šalyje, bet ir už jos ribų. Šio žirgyno istorijoje žinomas arabų veislės eržilas, kurį per Napoleono karus iš Ispanijos parsivežė vienas Lonskių giminės didikų. Šis žirgynas buvo žinomas ne tik Lenkijoje ir Vokietijoje, bet ir visoje Europoje. Žirgų tapytojo iš Diuseldorfo Emilio Volkers’o sūnus Karlas tapybos mokėsi iš savo tėvo, vėliau tapybos įgūdžius tobulino Diuseldorfo meno akademijoje. Kaip ir jo brolis Fritz’as, jis tapo žinomu žirgų tapytoju, piešdamas ne tik juos, bet ir raitelių ant žirgų portretus, juos pristatydamas realiame kraštovaizdyje arba išgalvotame unikaliame fone.

Jis dažniausiai piešdavo arabų ir Trakėnų veislių grynakraujus ristūnus, kuriuos išsirinkdavo ne tik Rytų Prūsijos, bet ir viename didžiausių ir garsiausių Europoje Posadovo žirgynų.

Žirgai dailėje buvo vaizduojami nuo seniausių laikų kaip laisvės ir galios simbolis, o XIX–XX a. jie simbolizavo ir aristokratijos pramogas bei kasdienybę. Žirgai menininkams visada buvo įkvėpimo šaltinis, per kurį žmonės ne tik suartėdavo su jais, bet ir labiau pažindavo patys save. Tai buvo ir neatsiejama istorijos ir kultūros dalis, įkūnijanti žmogaus ryšį su gamta ir senovės tradicijomis. Žirgai dailėje sutinkami tiek batalinėse ar medžioklės scenose, tiek ramioje aplinkoje besiganantys pievose ar kartu su raiteliais per išvykas rūmų parkuose, jų apylinkėse. Jodinėjimas buvo ir kilmingųjų pomėgis bei laiko leidimo būdas, tad nuo mažens kilmingieji – ir berniukai, ir mergaitės – buvo mokomi jodinėti žirgais. Todėl daugelyje dvarų buvo mažesni ar didesni žirgynai, kuriuose auginami žirgai buvo naudojami ir ūkio reikmėms ir pramogoms.

Kretingos grafų Tiškevičių giminė, kaip ir dauguma didikų, kaupė Vakarų Europos tapytojų ir vietinių dailininkų, skulptorių kūrinius, baldus, kitas meno vertybes. Jų nemažai buvo ir 1897 m. pagal žinomo Vokietijos architekto Franco Heinricho Švechteno (1841–1924) projektą pastatytuose rūmuose. 1913 m. iš Poznanės krašto kilusio geografo, švietėjo lenkų istoriko Stanislovo Karvovskio (1848–1917) lenkų kalba išleistoje knygoje „Palanga ir Kretinga“ aprašoma ne tik pajūrio krašto istorija, įvykiai, žmonės, to meto gyvenimas ir buitis, bet ir grafų Tiškevičių naujieji rūmai, kurių aplinką puošė vertingi paveikslai: italų tapytojo Marčelo Bačarelio (1731–1818), švedų dailininko Pero Krafto vyresniojo (1724–1793),Tiškevičių giminės portretų piešėjo Peterburgo dailės akademijos auklėtinio lenkų dailininko Kazimiero Mordasevičiaus (1859–1923) ir kitų menininkų darbai. Minimi ir puošnūs gobelenai, skulptūros, senoviniai gintaro dirbiniai, akmens ir bronzos amžių archeologiniai radiniai. Kilus Pirmajam pasauliniam karui, didelę dalį vertingiausių baldų ir meno kūrinių Feliksas Tiškevičius išgabeno į Vilnių, vėliau jie buvo pervežti į Varšuvą. 1940 m. sovietams okupavus Lietuvą, Palangos dvare buvę meno kūriniai valdžios paskirtos komisijos buvo suregistruoti ir vėliau pateko į Kretingos ir Kauno muziejus.

Akivaizdu, kad tai tik maža dalis meno vertybių, įvairiu laiku puošusių Palangos grafų Tiškevičių rūmus, kai kitos išsisklaidė po pasaulį ar pradingo istorijos verpetuose. Atskleisti Lietuvos dvaruose buvusių paveikslų istorijas ir jas aprašyti – tai ilgas ir kruopštus darbas, ypač, kai amžinybėn išėjo to laikotarpio liudininkai, nusinešę su savimi daugybę paslapčių, kurias vargu ar kada nors sužinosime. 1941-ųjų birželio 14 d. sovietinio saugumo pareigūnams areštavus tuo metu Palangoje likusią vienintelę Tiškevičių giminės atstovę Mariją Tiškevičiūtę (1871–1943), senuosiuose dvaro rūmuose Vytauto g., priešais kurhauzą, buvusios vertybės, tarp jų – 18 paveikslų, įvairių baldų, gobelenų, veidrodžių, 20 nuotraukų albumų ir kt. buvo perduoti saugoti jos tarnaitei Zuzanai Pėkaitei, kas užfiksuota Lietuvos ypatingajame archyve saugojamoje grafaitės baudžiamojoje byloje. Šių vertybių likimas taip pat nežinomas.

Lietuvos didžiųjų miestų muziejuose saugomų dvaruose buvusių meno vertybių sugrįžimai į jų buvusią aplinką rengiant parodas, sveikintina iniciatyva, padedanti ne tik prisiminti šių vertybių buvusius šeimininkus, jų gyvenimus ir likimus, bet ir sužinoti šių vertybių sukūrimo aplinkybes, jų klajonių istorijas.

Romualdas BENIUŠIS,

Pajūrio naujienos