Knygnešystė Kretingos krašte 1864–1904 metais

Knygnešystė Kretingos krašte 1864–1904 metais

Prie pat Rusijos-Prūsijos sienos įsikūrusi Kretinga vaidino svarbų vaidmenį lietuviškos spaudos draudimo laikotarpiu 1864–1904 m., gabenant ją iš Karaliaučiaus krašto į Lietuvą. Minėdami lietuviškos spaudos susigrąžinimo 120-ąsias metines, prisiminkime tuos, kurie drąsiai kovojo už lietuviško žodžio laisvę. Vienas jų Nasrėnuose gimęs Žemaičių vyskupas Motiejus Valančius (1801–1875), pirmasis pradėjęs kovą su spaudos draudimu, pirmasis pradėjęs lietuviškas knygas spausdinti Prūsijoje, paruošęs dirvą slaptam knygų spausdinimui, gabenimui ir platinimui. Įkūręs pirmąją nelegalią leidybos ir spaudinių platinimo organizaciją, veikusią 1867–1870 m., jis daugelį savo parašytų ir kitų lietuviškų knygų išspausdino iš savo lėšų ir dažniausiai nemokamai jas platindavo. Kare su carine valdžia už lietuvišką žodį jis buvo laikomas generolu, kai karininkai buvo kunigai, bajorai, negausūs inteligentai, o didžiausias išbandymas teko eiliniams kariams – valstiečiams, darbininkams, smulkiesiems prekybininkams, amatininkams – socialiniu požiūriu vargingiausiam lietuvių tautos sluoksniui, kuris sudarė knygnešių branduolį.

Žemaičių vyskupas Motiejus Valančius daug prisidėjo prie lietuviškos spaudos platinimo.  Fotografai A. Strausas ir S. Surevičius, Kaunas, XIX a. 8...
Žemaičių vyskupas Motiejus Valančius daug prisidėjo prie lietuviškos spaudos platinimo. Fotografai A. Strausas ir S. Surevičius, Kaunas, XIX a. 8 deš. Lietuvos nacionalinio muziejaus archyvas

Draudžiamai lietuviškai spaudai leisti buvo parenkamos spaustuvės, esančios arti Rusijos-Prūsijos (Vokietijos) sienos Tilžėje, Raganėje, Bitėnuose. 1926 m. leidėjo Petro Rusecko (1883–1945) 2-jų tomų knygoje „Knygnešys 1864–1904“ išspausdinti atsiminimai ne tik knygnešių, kuriems teko sunkiausia dalia vežti knygas per sieną ir toliau jas platinti po Lietuvą, bet ir tų laikų spaudos platintojų, organizatorių, švietėjų, kovojusių su lietuviškos spaudos draudimu. Iš kunigo spaudos platintojo Julijono Kasperavičiaus liudijimų sužinome, kad Kretingos bernardinų vienuolynas už nepaklusnumą carinei valdžiai čia uždarytų tautiškai nusiteikusių jaunų kunigų pastangomis XIX a. pab.–XX a. pr. tapo svarbiu draudžiamos lietuviškos spaudos organizavimo ir jos platinimo centru. Ypač prie to prisidėjo kunigas Felicijonas Lelis (1870–1949), už nepaklusnumą carinei valdžiai 1894 m. uždarytas šiame vienuolyne, patogią jo geografinę padėtį prie pat Rusijos-Prūsijos sienos panaudojęs ne tik mėnesinio katalikiško žurnalo „Tėvynės sargas“ leidimui, bet knygų ir spaudos saugojimui, tolimesniam jų platinimui. Jis pats negalėjo iš vienuolyno išeiti, bet čia jį lankydavo ne tik knygnešiai ir leidinių bei knygų leidėjai, bet ir žymiausi Tilžės spaustuvininkai Otto von Mauderodė ir Julius Šenkė, tardamiesi knygų spausdinimo reikalais. Per jo buvimą Kretingoje šalį pasiekė daugiausiai draudžiamos lietuviškos spaudos ir literatūros.

Knygnešys iš Žemaičių Kalvarijos Vincas Juška (1860–1939), 1894 m. sulaikytas Sedos turguje su draudžiama spauda, už tai nubaustas 2 m. kalėjimo ir...
Knygnešys iš Žemaičių Kalvarijos Vincas Juška (1860–1939), 1894 m. sulaikytas Sedos turguje su draudžiama spauda, už tai nubaustas 2 m. kalėjimo ir 3 m. tremties. Lietuvos nacionalinio muziejaus archyvas

Kaip savo atsiminimuose rašė viena pirmųjų lietuvių moterų rašytojų Gabrielė Petkevičaitė-Bitė (1861–1943), dažnai vasaromis atvykdavusi į Palangą ir pati prisidėjusi prie knygų platinimo, Rusijos pasienyje buvo 3 „kardonais“ vadinamos sargybos linijos. Pirmoji buvo prie pat sienos, antroji už Kretingos, trečioji – dar toliau.

Pavojingiausia buvo pirmoji linija, ties kuria buvo sulaikoma daugiausia knygnešių su knygomis. Ji aprašo ir savo apsilankymą Kretingos vienuolyne, kur atvyko su savo drauge Jadvyga Juškyte aplankyti čia uždaryto bičiulio F. Lelio. Per susitikimą jis kartu su čia taip pat uždarytu kunigu Stanislovu Stakele (1862–1930) prašė moterų su savimi paimti nors dalį čia slepiamų knygų ir jas parsivežti į savo namus Puziniškio dvare, kas ir buvo padaryta. Siekiant suklaidinti spaudos persekiotojus ir apsaugoti nuo bausmių knygnešius, buvo gudraujama leidžiant knygų rūšį – kontrafakcijas (pranc. contrefaction – klastojimas). Naujai leidžiamuose leidiniuose būdavo sąmoningai įrašomi seni, dar iki spaudos draudimo gauti ar suklastoti bažnytinės ar valdinės cenzūros duomenys, įraišoma ankstesnė negu spaudos draudimo pradžia leidimo data ir spausdinimo Rusijos imperijoje vieta. Dažniausiai tai buvo Juozapo Zavadskio spaustuvė Vilniuje. Kad šios knygos buvo spausdintos dabar, o ne tada, kaip jose nurodyta, neretai nežinojo net ir jas gabenusieji per sieną. Apie jų gabenimą iš Klaipėdos (Memelio) į Kretingą ar Palangą savo atsiminimuose rašė Kretingos grafaitė Elena Klotilda Tiškevičiūtė-Ostrovska (1876–1953), kuri pati ir kiti jos šeimos nariai prie to prisidėdavo.

Jurgio Ambraziejaus Pabrėžos „Perkratymas sąžinės“, 1849 m. leidinys išleistas kaip kontrafakcija 1893 m. O. von Mauderodės spaustuvėje.  Lietuvos...
Jurgio Ambraziejaus Pabrėžos „Perkratymas sąžinės“, 1849 m. leidinys išleistas kaip kontrafakcija 1893 m. O. von Mauderodės spaustuvėje. Lietuvos nacionalinio muziejaus archyvas

„Mus, vaikus, kontrabandos sportas ypač linksmino ir prekių per sieną buvo pervežama tiek, kiek įmanoma. Buvo pervežamos ne tik Lenkijoje spausdintos knygos, bet ir lietuviškos spausdintos Tilžėje... Įsakymą, draudžiantį lietuvišką spaudą, carinė valdžia buvo išleidusi 1863 m., tad mes veždavome ankstesnių metų leidinius, nes už juos nebuvo persekiojama. Tas knygas parveždavome pažįstamiems ir nepažįstamiems, siųsdavome į Kauną ar Vilnių. Taip perveždamos šias draudžiamas knygas jautėmės atliekančios savo patriotinę pareigą.“ Čia aprašyti kilmingų susipratusių žmonių prisidėjimas prie draudžiamų knygų platinimo laikyti smagiais nuotykiais, kai eilinių knygnešių kasdienybė buvo nepalyginti sunkesnė.

Levas Tolstojus, „Kur meilė, ten ir Dievas“. Valdinis leidinys rusiškais rašmenimis, 1891 m.  Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto archyvas
Levas Tolstojus, „Kur meilė, ten ir Dievas“. Valdinis leidinys rusiškais rašmenimis, 1891 m. Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto archyvas

Rusijos pusėje sieną prižiūrėjo specialioji pasienio sargyba, išsidėsčiusi viena ar dviem linijomis. Pirmojoje linijoje kareiviai būdavo išsidėstę taip, kad matytų ir girdėtų vienas kitą. Antroji linija buvo už kelių kilometrų nuo pirmosios. Visa pasienio zona siekė 7–8 km, joje patruliavę kareiviai galėjo suimti visus jiems įtartinus žmones, tikrinti jų bagažą, krėsti jų namus. Pasienio sargybai talkino vadinamoji akcizo sargyba, skirta kovoti su svaigalų ir kitų prekių kontrabanda, kurią žmonės vadino „šmekeriais“. Ji prižiūrėjo 20–50 km juostą už pasienio sargybinių saugomos juostos. Sienos apsauga buvo nuolat stiprinama, o 1898 m. sargybiniai gavo ir teisę šaudyti į sienos pažeidėjus, todėl keli knygnešiai buvo sužeisti ar net nušauti. Sulaikytus knygnešius kai kurie Rusijos carui ištikimi kareiviai sumušdavo, iš jų tyčiodamiesi pririšdavo prie stulpų ir daužydavo nagaikomis, pagaliais, norėdami iškvosti ar iš piktumo.

Prūsijos spaustuvininkai gerai išmanė, kaip supakuoti knygas pervežimui. Jos buvo pakuojamos ryšuliais po 2 pūdus (32 kg) ir atvežamos į pasienio smuklę ar kitą vietą, iš kurios juos galėdavo pasiimti knygnešiai, daugiausia Mažosios ir Didžiosios Lietuvos pasienio gyventojai. Jie knygų ryšulius per sieną nešdavo kuo prasčiau apsirengę, apsiavę naginėmis ar vyžomis, kurios kartais suplyšdavo, tad nešikai likdavo basi, nušaldavo ar susižeisdavo kojas, ilgai sirgdavo ar net mirdavo. Per sieną perneštos knygos buvo perslepiamos, vėliau išvežamos toliau, jas paslėpus tarp malkų, šieno ir pan. ar net vežimuose su dvigubu dugnu.

Kretingos Motiejaus Valančiaus viešojoje bibliotekoje saugoma viena iš 26-is kartus spaudos draudimo laikotarpiu Prūsijoje išspausdintų M. Valančia...
Kretingos Motiejaus Valančiaus viešojoje bibliotekoje saugoma viena iš 26-is kartus spaudos draudimo laikotarpiu Prūsijoje išspausdintų M. Valančiaus „Giesmių knygos ar Kantičkos“ kontrafakcijų su klaidingai nurodyta spaustuve ir išleidimo metais. Autoriaus nuotr.

Galiausiai knygos buvo perskirstomos kitiems knygnešiams-platintojams. Šiam reikalui tinkamiausia buvo smulki prekyba religiniais reikmenimis prie bažnyčių sekmadieniais, bažnytinių švenčių ar atlaidų dienomis. Įsigytą lietuvišką spaudą reikėjo rūpestingai slėpti, nes būdavo atvejų, kai policija lietuviškas maldaknyges atimdavo net iš einančiųjų į bažnyčią. Knygnešiai turtingais netapo, jų veikla padėdavo tik šiek tiek prisidurti prie pagrindinės profesijos ar veiklos pajamų.

Nors knygos, keliaudamos iš spaustuvės iki skaitytojo, pabrangdavo kelis kartus, bet iš to skirtumo knygnešiui reikėjo prasimaitinti, padengti visas nešimo per sieną, sargybinių papirkimo, tolesnio gabenimo ir slapstymo išlaidas, krovinių sulaikymo bei konfiskavimo nuostolius. Bet pinigais neišmatuojami areštai, tardymai, kalinimai, tremtys ar net gyvybės netekimas, o kai kuriems knygnešiams dėl carinės valdžios persekiojimo teko pasirinkti ir emigraciją. Didžioji dalis knygnešių, gabendami ir platindami draudžiamą spaudą, galvojo ne apie save ir uždarbį, o apie tai, kaip apginti carinės valdžios persekiojamą lietuvišką žodį. Yra žinoma, kad už lietuviškos spaudos platinimą buvo nubausti 1 tūkst. 684 žmonės: 52 ištremti į Sibirą ar šiaurines europinės Rusijos dalies gubernijas, 89 įkalinti ir po to ištremti į kaimynines gubernijas, 866 bausmę atliko valsčių daboklėse ar policijos areštinėse ir t. t.

O.von Mauderodės spaustuvėje Tilžėje spaudos draudimo metais buvo išspausdinta apie 800 lietuviškų knygų, iš jų apie 220 kontrafakcijų. Šios spaust...
O.von Mauderodės spaustuvėje Tilžėje spaudos draudimo metais buvo išspausdinta apie 800 lietuviškų knygų, iš jų apie 220 kontrafakcijų. Šios spaustuvės lietuviškų knygų 1902 m. katalogas. Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos archyvas

Draudžiamoji „kontrabandinė“ necenzūruota lietuviška spauda dvi žmonių kartas išlaikė raštingas, užtikrino tautos kultūros tapatumą, padėjo pagrindus jos tolimesniems laisvės siekiams. Šis pasipriešinimas sužlugdė ir patį spaudos draudimą, kaip svarbiausią lietuvių nutautinimo veiksnį. Ilgainiui ir carinė valdžia suprato, kad Lietuvoje gyventojai skaito užsienyje išleistą lietuvišką necenzūruotą spaudą, kuri kelia nepasitikėjimą valdžia ir esama padėtimi, todėl legali cenzūruota spauda būtų mažesnė blogybė. 1904 m. balandžio 24 d. Rusijos caras Nikolajus II patvirtino ministrų komiteto nutarimą, kuriuo lietuviška spauda po 40 metų jos draudimo vėl atgavo laisvę. Paskelbus šį nutarimą, buvo nutrauktos visos iškeltos bylos dėl nusikaltimų už lietuviškos spaudos platinimą ar laikymą. Tais pačiais metais buvo išleistas ir manifestas, kuriuo remiantis buvo peržiūrėtos bausmę atliekančių knygnešių bylos ir sumažintos ar visai panaikintos bausmės.

Taip baigėsi 40 metų trukusi kova už lietuvišką žodį, ir jos kovotojų legendomis tapę vardai prisimenami iki šiol. Knygnešiams tarpukariu buvo mokamos valstybinės pensijos, o 1940 m. Kauno Vytauto Didžiojo karo muziejaus sodelyje buvo sumūryta knygnešių sienelė (1950 m. sunaikinta, 1997 m. atstatyta), kurioje iškaltos 100 žymiausių knygnešių pavardės ir poeto Petro Vaičiūno ketureilis: „Čia vienas tik šimtas įamžintas mūsų, kur gimtąjį raštą gabeno iš Prūsų, o buvo ne šimtas, bet tūkstančiai šimtas, kur knygomis gynė nuo caro Tėvynę.“

Minėdami spaudos atgavimo 120-metį, galime didžiuotis savo protėviais, tarp kurių buvo ir nemaža Kretingos krašto žmonių, spaudos draudimo laikotarpiu padėjusiai išsaugoti savo raštą ir kalbą, ir tai yra unikalus pasaulinis reiškinys, kurį reikėtų įamžinti ir išsaugoti ateities kartoms, kiekviename mieste, miestelyje ar kaime vieną iš gatvių pavadinant knygnešių vardu.

Romualdas BENIUŠIS

Knygnešys Knygnešystė Kretingos kraštas
Jei pastebėjote klaidą, pažymėkite reikalingą tekstą ir spauskite Ctrl+Enter, kad pranešti apie tai redakcijai.
Exchange Rates
USD 0,938