Gruodžio 20 d. – vieno ryškiausių lietuvių kompozitorių, Eduardo Balsio, gimimo diena. 2024 m. minėsime 105-ąsias jo gimimo metines. Artėjančia proga Palangos kurorto muziejus prisimena Palangoje gyvenusį bei vasaras leidusį kompozitorių, gilinasi į jo gyvenimo aplinkybes, kūrinių sąšaukas su pajūriu, E. Balsio muzikinį palikimą ir giminaičių prisiminimus.
E. Balsys gimė 1919 m. Ukrainoje, Nikolajeve (dab. Mykolajivas). Jo tėvai, Kostas Balsys ir pavolgio vokietė Barbora Renner, turėjo dar du sūnus. Po dvejų metų šeima atvyko į Lietuvą, kurį laiką gyveno Skuode, kur Kostas Balsys dirbo pašto viršininku. 1928 m. persikraustė į Klaipėdą, kadangi ten buvo palankesnės sąlygos išmokslinti vaikus. Mokydamasis Klaipėdos Vytauto Didžiojo gimnazijoje E. Balsys dainavo chore, grojo altu ir tūba pučiamųjų orkestre. Susipažinus su gimnazijos klasių programomis, akivaizdu, kad muzikos dalyko buvo mokoma profesionaliai. Galbūt dėl to E. Balsys, nebaigęs specialios muzikos mokyklos, sugebėjo vėliau dirbti muzikos mokytoju Kretingos gimnazijoje bei įstoti į muzikos konservatoriją [1]. Laisvalaikiu jis žaidė futbolą, krepšinį, gimnazijoje garsėjo kaip geriausias gimnastas. Jo sportinės veiklos kulminacija – 1938 m. Kaune vykusi Tautinė olimpiada, kai Klaipėdos sporto sąjungos (KSS) futbolininkai, tarp kurių buvo ir E. Balsys, laimėjo aukso medalį. Taip pat daug laiko su broliais praleisdavo uoste, kur stebėdavo iš viso pasaulio atplaukiančius laivus. Šie uostamiesčio vaizdai audrino vaikų vaizduotę ir giliai įsirėžė į atmintį, o tai lėmė jų pomėgių ir profesijų pasirinkimus ateityje. Jaunėlis Adolfas tapo aistringu buriuotoju, Eduardas – kompozitoriumi marinistu, o vyresnėlis Leopoldas pasirinko to meto Lietuvoje labai retą laivų statybos inžinieriaus specialybę [2].
Būsimasis kompozitorius gimnaziją baigė 1939 m., tuomet įstojo į Kauno karo mokyklą. Tai buvo prestižinė ugdymo įstaiga, į kurią įstoti pavykdavo ne visiems. Aukštas kultūros lygis mokykloje įkvėpė E. Balsį kūrybai. Čia jis ir pradėjo kurti muziką, žygio dainas. Kai Klaipėdos kraštą užėmė vokiečiai, jo šeima persikraustė į Kretingą, o vėliau į Palangą, 1940 m. pasistatytą namą adresu J. Šliūpo g. 4. Į valdžią atėjus sovietams, E. Balsys pasitraukė iš Kauno pas tėvus. Karo metais gyveno Palangoje ir dirbo Kretingos gimnazijoje: dėstė chemiją, fiziką, matematiką, fizinį lavinimą ir muziką. Iš kurorto į Kretingą ir atgal dažnai numindavo dviračiu. Mokytojaudamas Kretingoje susipažino su būsima žmona, tuo metu dar gimnaziste Adele Jasinskaite. Jų bendravimas išaugo į meilę visam gyvenimui, 1947 metais jie susituokė. Adelė turėjo gražų balsą, su seserimi dainuodavo ne tik E. Balsio įkurtame mokyklos ansamblyje, bet ir duetu, tad E. Balsys joms parašė keletą dainų. Taip pat sukūrė dainų patriotine tematika pagal gimnazisto, vėliau tapusio žymiu išeivijos literatūrologu, Rimvydo Šilbajorio eiles [3]. Kiek iš viso dainų sukurta tuo laikotarpiu sunku suskaičiuoti, nes rankraščių neliko, jų dingimo priežastis nežinoma. Būtent tuo metu E. Balsys apsisprendė tapti kompozitoriumi ir 1945 m. rugsėjį įstojo į Kauno valstybinę konservatoriją. Jau daug vėliau, paklaustas, ar nesigaili pakeitęs mokytojo profesiją į kompozitoriaus, atsakė: „Man atrodo, kad profesijos beveik nepakeičiau. Mokytojas atveria jauniems žmonėms nepažįstamą pasaulį, moko juos suprasti grožį, gėrį, formuoja jų pasaulėžiūrą. Kompozitorius irgi daro tą patį, tik kitomis priemonėmis“ [4].
Penkiolika savo gyvenimo metų kompozitorius gyveno prie jūros. Ir vėliau su šeima vasarodavo Palangoje, mėgo pasivaikščiojimus pajūriu. E. Balsys daugiausiai kurdavo būtent per vasaros atostogas Palangoje. Kompozitoriaus sūnus Andrius Balsys prisimena, kad į svečius Palangoje pas tėtį užeidavo žymūs atlikėjai, kuriems jis rašė kūrinius. Lankėsi smuikininkai Aleksandras Livontas, Raimundas Katilius, pianistė Olga Šteinberg, dirigentai Hermanas Perelšteinas, Juozas Domarkas, Saulius Sondeckis, vargonininkas Leopoldas Digrys, dainininkė Giedrė Kaukaitė [5]. Apie kompozitoriaus kasdienę kūrybos rutiną prisimena ir jo dukra Dalia Balsytė: „Pokario metais Palangoje Tėtis intensyviai dirbdavo. Kiek siekia mano atmintis, jo darbo diena prasidėdavo 9 val. ryto po pasivaikščiojimo jūros pakrante. Dirbdavo iki 14 val. Tai būdavo stambių, subrandintų kūrinių užrašymo procesas, dainų kūryba, redakcijos ar instrumentuotė ar muzikinės teorijos literatūros studijos, kuriomis jis domėjosi visą gyvenimą. Jo darbo metu buvome įpratę namie gyventi tyliai arba su mama išeiti į pajūrį ar parką, kad netrukdytume. Po pietų kurį laiką jis ilsėdavosi, o vakarai būdavo skirti šeimai ir tėvų kolegoms ir draugams, kurių mūsų namuose netrūko. Dažnai vakarais eidavome visi pasivaikščioti į parką. Jis tai vadindavo „apsukti ratą“ [6].
Eduardą Balsį su Palanga sieja ir vasaros estrada – būtent jis buvo estradinės muzikos festivalio Palangoje iniciatorius. Dalia Balsytė teigia, kad nuo 1972 m. kasmet rugpjūčio vakarais jis skubėdavo į Palangos vasaros koncertų salę, laukdamas susitikimų su naujais Lietuvos estradinės muzikos atlikėjais. Atsiradus festivaliui, suaktyvėjo estradinės muzikos žanro, kurį E. Balsys mėgo ir vertino, atlikėjų veikla. Festivalyje dalyvaudavo anksčiau susibūrę ir debiutuojantys ansambliai: Nerija (vad. R. Bieliauskas; su Stasiu Povilaičiu nuo 1973 m.), Kopų balsai (vad. A. Paltinas), Oktava (vad. M. Tamošiūnas), Vilniaus aidai (vad. T. Saldauskas), Nemuno žiburiai (vad. V. Voronovas), Estradinės melodijos (vad. J. Tiškus), Šiuolaikinio džiazo trio (vad. V. Ganelin), Miko Suraučiaus ansamblis, brolių A. ir V. Frankonių duetas ir kiti Lietuvos atlikėjai ir ansambliai, be to, savo renginių vedėjo veiklą pradėjo V. Kernagis. Taip pat į festivalį atvykdavo ansambliai ir orkestrai iš Latvijos, Estijos, Rusijos, Armėnijos, Gruzijos, Moldavijos, Ukrainos, Uzbekijos, jame dalyvaudavo Lietuvos kamerinis orkestras (vad. S. Sondeckis). 1979 m. festivaliui suteiktas pavadinimas Baltijos jaunystė, nuo to laiko jo renginiuose dalyvaudavo vertinimo komisija, kuriai E. Balsys vadovavo ketverius metus [7].
Baltijos jūra kompozitoriui buvo svarbus įkvėpimo šaltinis. Su ja kompozitorius jautė ypatingą ryšį, kuris dar labiau sustiprėjo gyvenant Palangoje. Dalia Balsytė, paklausta, kuo kompozitoriui reikšminga jūra, pasakoja, kad jūros stichiją jis siejo su laiko tėkme, jo nebaigtinumu. Vieno pasivaikščiojimo prie jūros metu E. Balsys, užsižiūrėjęs į bangas, tarė: „Pažiūrėk, kokia didybė, kokia amžinybė. Ji bangavo iki mums atsirandant šiame pasaulyje, ji išliks, kai mūsų visų jau nebebus.“ Taip pat jūros alsavimas jam asocijavosi su muzikos ir jos suvokimo gyvybe: „Būtina nuolatinio autoriaus ir klausytojo ryšio sąlyga: įtampa – iškrova, potvynis – atoslūgis.“ Ne veltui muzikologės Jūratės Katinaitės E. Balsys yra įvardinamas kaip kompozitorius – marinistas [8]. E. Balsys „jūrą nešiojosi dargi iki atvykimo gyventi į Klaipėdą. <...> buvo tylus žmogus, bet kokios ten audros ir jūros viduj siautė? Tą mes galime išgirsti paklausę jo muzikos. Visa ta ekspresija, kuri buvo jame, o jos tikrai buvo daug, išsiliedavo ne per bendravimą, ne per žodžius, ne per audringus pokalbius, tai transformuodavosi į kitą materiją – į muzikinius garsus. Tad mes tą jūrą girdime kitame pavidale“ [9]. Jūros tematika būdinga nemažai daliai jo dainų: Jūreivių daina (1958), Jūreivių užstalės daina (1957), Daina apie Klaipėdą (1957), Baltijos jūrai (1962), Baltijos lašeli, tyras gintarėli, Senas jūrininkas (1964), Žuvėdra, žuvėdra (1970), Buriuotojų daina (1975). Taip pat jūros inspiruota ekspresija, veržlumas, dramatizmas ir ryškūs kontrastai atsispindi jo stambios formos kūriniuose (poemoje styginių orkestrui Jūros atspindžiai (1981), balete Eglė žalčių karalienė (pastatytas 1960; filmas 1965 m.), ekspresionistinėje operoje Kelionė į Tilžę (1980) [10]. Aistrą jūros tematikai atskleidžia ir tai, kad kompozitorius ėmėsi redaguoti M. K. Čiurlionio simfoninę poemą Jūra (1956). M. K. Čiurlionis nesulaukė savo simfoninių kūrinių atlikimo ir pats jokių pataisų negalėjo daryti. Poema laukė redakcijos ir nebuvo grojama dar ir dėl to, kad pokario metais M. K. Čiurlionio muzika buvo neigiamai vertinama. Pasikeitus Kompozitorių sąjungos vadovybei ir nuostatoms susidomėta lietuvių kompozitorių „kūrybiniu palikimu“ ir nuspręsta atgaivinti šį kūrinį. Pagrindinį darbą atliko atsakingasis sekretorius E. Balsys. Svarbiausia konsultantė buvo M. K. Čiurlionio sesuo Jadvyga Čiurlionytė [11]. E. Balsys dirbo atidžiai, įsigilindamas į kiekvieną detalę, kaip pats rašė: „<...> visas mano darbas buvo peržiūrėti kiekvieną taktą, kad nebūtų nešvarumų, klaidų“ [12]. 1956 m. sausio 18 d. įvyko M. K. Čiurlionio simfoninės poemos Jūra naujosios redakcijos premjera, dirigavo Rimas Geniušas. Recenzentai negailėjo Balsiui gerų žodžių: „Kompozitorius E. Balsys, giliai įsijautęs į kūrinio esmę, idėją, sugebėjo perinstrumentuoti ir suredaguoti šį kūrinį, ir tuo pačiu padėjo plačiajai visuomenei su juo susipažinti“ [13].Palydėta nesibaigiančiomis ovacijomis, sėkminga šios simfoninės poemos premjera pradėjo Čiurlionio muzikos renesansą [14].
Apie kompozitorių Eduardą Balsį kaip žmogų ir pedagogą labai gražiai atsiliepia jo mokiniai. Vienas jų, Giedrius Kuprevičius, Eduardo Balsio minėjime Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje 1994 m. gruodžio 22 d. apie kompozitorių tarė: „Profesorius Eduardas Balsys visą savo gyvenimą buvo jūrininkas, vedęs laivus į tikslus, kuriuos aiškiai regėjo, ir kvietęs į denį jungas, kuriais tikėjo“ [15].
Šiuo metu kompozitorių Palangoje mena čia stovintis jo tėvų namas, kuriame lankosi jo giminė. Ten stovi E. Balsio fortepijonas, atvežtas iš Vilniaus. Dalia Balsytė pasakoja, kad „dėl skilusios dekos jis sunkiai laiko derinimą, tačiau kartais suskamba po Balsio anūkų, pianistų, mano dukros Indrės Baikštytės ir brolio sūnaus Jono Benjamino Balsio, pirštais“ [16]. Yra išlikę ir keletas daiktų, menančių kompozitoriaus laiką, praleistą kurorte. Likę pirmų E. Balsio kūrybinių bandymų Palangoje rankraščiai – kelios pjesės ir daina, skirta žmonai – „Adelė“ (tekstas Kazio Jasinsko). Dulka natos, kurias kompozitoriaus mama užsakinėdavo iš Vokietijos sūnų muzikavimui. Tyli radijas, kurį šeima yra išsaugojusi, ir kurį kompozitorius vadino pirmuoju savo muzikos instrumentu. Radijas jo vaikystės laikais buvo dar retenybė ir paliko E. Balsiui ryškiausią muzikinį įspūdį, kuris ir paskatino jį pasirinkti kompozitoriaus profesiją. Tai patvirtina šie jo žodžiai: „Visą laisvalaikį praleisdavau prie aparato, stebėdamasis jo nuostabia savybe – pasuki sraigtelį, ir suskamba muzika... Kai likdavau vienas, klausydamasis jos, pradėdavau ir diriguoti, ir šokti. Tuomet muzika ir pakerėjo mane. Kilo noras pačiam groti“ [17].
Ramunė Kaminskaitė
Išnašos:
[1] NARBUTIENĖ, O. Gyvenimo ir kūrybos kelias. Eduardas Balsys: monografija, straipsniai, laiškai, atsiminimai. Vilnius, 1999, p. 21.
[2] Ibid., p. 20.
[3] Ibid., p. 38.
[4] MIKŠYTĖ, I. Niekada nepaleisk irklų. Klausyta, stebėta, bendrauta: muzikinė publicistika (1957–2007 m.). Vilnius, 2007, p. 9.
[5] ANDRIKONYTĖ, A. Muzikos klasikas Eduardas Balsys savo sūnų gynė kaip stumbras. Lietuvos rytas [interaktyvus]. 2019 11 16 [žiūrėta 2023 08 01]. Prieiga per internetą:
[6] Interviu su Dalia Balsyte, kompozitoriaus dukra, pianiste. Palanga. 2023-11-03. Tekstą užrašė Palangos kurorto muziejaus muziejininkė Ramunė Kaminskaitė.
[7] Ibid.
[8] Ibid.
[9] NARUŠYTĖ, G. Eduardui Balsiui – 100: kokios audros ir jūros siautė jame. LRT radijas [interaktyvus]. 2019 12 20 [žiūrėta 2023 08 07]. Prieiga per internetą:
[10] TAURAGIS, A. Eduardas Balsys. Visuotinė lietuvių enciklopedija. Vilnius, 2002. T. 2, p. 512.
[11] NARBUTIENĖ, O. op. cit., p. 67.
[12] NARBUTIENĖ, O. op. cit., p. 68.
[13] 1956 metų sausio 26 Jūros perklausos protokolas. LLMA, f. 21, ap. 1, b. 109, p. 6.
[14] BALYS, V. M. K. Čiurlionio kūrinių koncertas. Literatūra ir menas, 1956 m. sausio 21.
[15] KUPREVIČIUS, G. Eduardas Balsys – muzikos jūros senas jūrininkas. Eduardas Balsys: monografija, straipsniai, laiškai, atsiminimai. Vilnius, 1999, p. 394.
[16] Interviu su Dalia Balsyte. op. cit.
[17] NARBUTIENĖ, O. Eduardas Balsys: kūrybos apybraiža. Vilnius, 1971, p. 5.