Žmonės kalba. Pasakoja, kas šiandien ar prieš pusę amžiaus nutiko, teikia informaciją apie lėktuvų skrydžius ir viešbučių kainas, ieško žodžių išreikšti laukiniam džiaugsmui ir rauda prie mirusiųjų.
Žmonės skaito. Analizuoja vaistų vartojimo lapelius ir plaktuvų naudojimo instrukcijas, seka naujienas internete, o kartais net susigraudina panirę į seną knygą šiurkščiais puslapiais.
Žmonės dargi rašo. Nežinia kieno sukurtais trumpiniais atsakinėja į žinutes, kuria laiškus verslo partneriams ar užjūryje gyvenančioms meilėms, net istoriją užrašų knygelėn skrebena.
Ir šitaip – tūkstančius metų: iš pradžių negausiais gomuriniais riksmais, vėliau įmantriomis mandagybėmis ir rafinuotais laiškais... Dabar kiekvieną minutę pasaulyje gimsta per 250 naujagimių, jų mamos pradeda išraiškingai jiems kalbėti apie pasaulį, tie vaikučiai pamažu ima suprasti, kalbėti ir rašyti, ir visai nesvarbu, ar taps lingvistikos profesoriais, ar matematikais, jų gyvenimas be kalbos – tos, kurią įskiepijo motinos – bus neįsivaizduojamas.
Bet pasaulis greitėja ir traukiasi, daugybė kvapą gniaužiančių dalykų tampa savaime suprantamais, o mūsų poreikiai primityvėja. Kaip apmaudu pasidaro, kai suprantu, kad gimtoji kalba kai kuriems nebevaidina vienytojos, meno įrankio ar kultūros skleidėjos vaidmens. Pasiutusiai liūdna, jei gimtoji kalba virsta viso labo komunikacijos priemone, kuria naudojantis pritrūksta lietuviškų žodžių daugybei dalykų įvardinti. Pasaulinės kalbos ima viršų – jomis daugelyje kraštų susikalbėsi, o noras elgtis taip, kaip svečių kraštų gyventojai, ko gero, rusena viso pasaulio žmonių genuose.
Tačiau ką lietuvių kalba reiškia man? Kelioms sekundėms atsiribojus nuo aplinkos triukšmo labai lengva įleisti savin endoskopą. Manasis sako, kad gimtoji kalba man yra tarsi tiltas, kuriuo galiu pažinti kitą arba įeiti į save ir iš gilumų išnešti pasauliui kažką nuoširdaus ir autentiško. Tas tiltas akimirksniu gali nusitiesti į bet kurį lietuviškai kalbantį pasaulio kraštelį, o žingsniuodama aš pati galiu pildyti jį naujomis lentomis, nuo senų valyti dulkes ir marginti įvairiausiais raštais.
Atsiverčiu knygą. Galbūt ji archajiškai pasakoja apie prieš kelis šimtus metų gyvenusių būrų rūpesčius, gal baisisi marčios vargais ir gyvenimu koncentracijos stovykloje, o gal kalba apie sunkų meilės nepatyrusių vaikų gyvenimą? Fiziškai į praeitį nenukeliausiu, ką reiškia keltis ir gultis su saule irgi vargu, ar suprasiu, o žiaurių kankinimų patirti nelinkėčiau net didžiausiam priešui. Bet knyga parašyta mano kalba. Į autoriaus sukurtą pasaulį akimirksniu nusitiesia tiltas, juo į mane kaip gyvi ateina aprašyti žmonės, suprantu juos it nuluptus, regiu dangų virš jų ir žemę po jais, o kiekvieną jų mintį ir veiksmą jaučiu it saviškį. Jie tampa manimi, o savo pasaulį kurį laiką patiriu jų juslėmis.
Patyrimai. Visi – ir tie, kuriuos išgyvenau aktyviai bendraudama, keliaudama ar tiesiog kasdien kvėpuodama, ir tie, kurie atsirado pasyviai skaitant knygas ar gilinantis į meno kūrinius – nugula į pasąmonę it mozaika. Nuo pat vaikystės be galo mėgau gilintis į kitų užrašytus patyrimus, pajutau, kad gimtosios kalbos galia tverti milijonus paralelinių visatų tavo fotelyje yra kur kas įtaigesnė nei skaitmeniniai vaizdai ar virtuali realybė, nes kiekvieną parašytą sakinį mes užpildome savo vaizduote ir detalėmis. Galiausiai mane sužavėjo žodžių skambesys ir daryba. Ėmiau žaisti garsais, kiekvienas žodis, rodos, įgijo tam tikrą spalvą ir kvapą, susižavėjau poezija ir pati pradėjau rašyti. Kodėl? Nes įvairiausi įspūdžiai nebetilpo mano pasąmonėje, norėjau jais dalintis su kitais, o lankstesnio ir labiau neaprėpiamo įrankio nei gimtoji kalba tam neradau.
