Rugpjūčio 4-ąją III-iojo Tarptautinio Klaipėdos festivalio metu elinge įvyksianti istorijų operos „Klaipėda“ premjera susirinkusiems primins ne tik istorinius įvykius, bet ir šišioniškių tarmę, kuria į publiką prabils Šilutės rajono „Sidabrinės nendrės“ premija už išskirtinius nuopelnus apdovanota Vaida Galinskienė.
2023-iaisiais minint Klaipėdos krašto prijungimo prie Lietuvos 100-metį, Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras keturiems Klaipėdoje gyvenantiems kompozitoriams užsakė sukurti operą, kurioje atgytų šimtmečio senumo įvykiai, Klaipėdos krašte gyvenusių senųjų lietuvininkų ir iš Didžiosios Lietuvos jiems talkinti atvykusių lietuvių siekiai, ypatinga vietos ir laiko dvasia. Operos librete, kurį parašė filosofas ir rašytojas Arvydas Juozaitis, V. Galinskienės atliekamas vaidmuo nebuvo numatytas, tačiau, kaip sako režisierius Gytis Padegimas, šis sumanymas gimė kone savaime.
„Šišioniškių tarmės išsaugojimas šiemet buvo paskelbtas nematerialia kultūros paveldo vertybe. Sužinoję, kad mokytoja Vaida Galinskienė moka kalbėti šišioniškai, nusprendėme, jog būtent ji turi tapti operos heroje – Šišioniške dvasia. Norisi, kad finalo sakralinės frazės nuskambėtų ir lietuvininkų kalba. Gal tai taps puikiu akcentu, sudominsiančiu jaunimą mokytis kalbėti šišioniškai? Visas pasaulis ieško savo šaknų bei atgaivina tai, kas sena ir primiršta. Vietos tradicijos – didelė vertybė, kurias būtina saugoti ir palaikyti“, – tvirtina G. Padegimas.
V. Galinskienė – Šilutės pirmosios gimnazijos lietuvių kalbos mokytoja metodininkė, retorikos mokytoja, garsioji šišioniškių tarmės skleidėja, Mažosios Lietuvos kultūros tradicijų puoselėtoja.
– Papasakokite, kuo Jus sudomino šišioniškių kalba? Juk mokate ir žemaitiškai?
– Mano giminės šaknys – iš Šiaurės Žemaitijos, dounininkų krašto, bet gimiau ir užaugau ant Kuršių marių kranto esančiame Svencelės kaime, kurį dabar visi žino kaip jėgos aitvarų ir buriuotojų sostinę. Seniau šį kraštą vadindavo „svieto pabaiga“, nes iki čia atvykęs autobusas sukdavo atgalios, toliau – tik marios arba Kintų miškas.
Vienuolikos brolių ir sesių būryje buvau jauniausia ir mylimiausia pagrandukė. Nuo mažens svajojau būti „artiste“, eilėraščius deklamuodavau ir namuose, ir ūkio darbus dirbdama. Ta svajone gyveno net ir unkulis (dėdė) Pričkus, vis laukęs kada mane – bent vieną žmogų iš Svencelės kaimo – per televizorių parodys. Iš Svencelės kaimo senbuvių – tančių ir unkulių (tetų ir dėdžių), omamų ir opapų (močiučių ir senelių) dar sėdėdama ant malkų krūvos (nes sulaukus svečių dažnai pritrūkdavo kėdžių) mokiausi ne tik šišioniškių kalbos, jos spalvų, bet ir išminties. Tai ir buvo tas šaltinis, kuris vėliau išsiliejo bebaigiančios išnykti tarmės upe. Deja, ši tarmė belikusi tik paradinė, skirta scenai. Kalbant reikia labai gerai pagalvoti, nesumaišyti su žemaičių tarmės žodžiais... Vaikystėje kalbėjau tobulai, tik girdint kaimynams šišioniškiams drovėdavausi, nes visi kaimynai žinojo, kad mano šeima – žemaičiai. Būtų supratę kaip pamėgdžiojimą.
Nejutau jokių nepriteklių, nors augau didelėje šeimoje. Dauguma vaikų baigėme aukštuosius mokslus. Mama dirbo už tris ar keturis. Gerai gyvenome, nors dirbti, kaip ir visiems gyvenantiems kaime, teko daug.
– Suaugusi savo vaikystės šnektos nepamiršote?
– Šilutės krašte nėra tarmiškos aplinkos. Jums čia ne Kretinga ar Skuodas, kur dar visi šneka žemaitiškai. Mažoji Lietuva – atvykėlių kraštas: čia gyvenusieji pasitraukė į Vokietiją, liko tik nusenusieji, kurie sakydavo „šiš gimiau – šiš ir mirsiu“, o tuščius ūkius užėmė persikėlusieji iš įvairiausių kampelių. Mano tėvai – gryni žemaičiai, kažkada iš Plikių persikėlė į Svencelę, nes tėtis čia rado tris tuščias sodybas, o pasirinko buvusią arčiausiai miško ir marių. Tada atsivežė savo gausią šeimyną.
Mano kraštas, jungdamas atvykusius ir senstančius vietinius, neturi tarmės, išskyrus šišioniškių, kurią jau retas bemoka. Mažosios Lietuvos regiono tapatumą atspindinti lietuvininkų arba šišioniškių tarmė sparčiai nyksta. Pagal prieš dešimt metų atlikto surašymo duomenis ja kalba mažiau nei 100 Šilutės, Klaipėdos rajonų, Pagėgių savivaldybės žmonių. XX a. antroje pusėje Klaipėdos krašto žmonių kalba priskirta žemaičių tarmei, tačiau patys lietuvininkai niekada su Žemaitija nesitapatino ir save tebevadina šišioniškiais (čia jie sako šišon). Tarmė pasižymi įsigalėjusiu minkštuoju l, prielinksnio su galininku konstrukcija vietoje vietininko (gyvenu į Kleipėdą), balsių -ė ir -o vartojimu vietoj dvibalsių -ie, -uo (pėns, dona), germanizmais (pafobeliuoti – pakalbėti). Lietuvininkų kalbėsenos ypatybes galima pažinti aplankius interaktyvią Hugo Šojaus muziejaus, kuriam vadovauja didelė šios kalbos žinovė ir puoselėtoja, buvusi mano mokinė Indrė Skablauskaitė, ekspoziciją bei konsultuojantis su ją perėmusiais patyrusiais žinovais. Moksleiviai tarmės mokosi ruošdamiesi pasakotojų konkursams, etninės kultūros olimpiadoms. Prieš bandydama ją pristatyti pamokose, klasėje, turiu mokinius gerai paruošti, antraip ji sukelia tik juoką... Jei vaikus motyvuoji sakydamas, kad ta kalba žmonės kalbėjo jiems pažįstamais takeliais vaikščioję prieš kelis amžius, jie labai rimtai klausosi ar net bando kai kuriuos žodžius juokaudami panaudoti kasdien. Šilutės krašto vaikai jau gerai žino, kad jie gyvena ne Žemaitijoje, o Mažojoje Lietuvoje. Viena svarbiausių tarmės išsaugojimo veiklų – 2013–2019 m. Šilutės H. Šojaus muziejuje veikusi šeštadieninė lietuvininkų tarmės mokyklėlė, paskatinusi vietos žmones mokytis tarmės ir išugdžiusi 30 įvairaus amžiaus šišioniškių tarmės puoselėtojų.
– Ar šiuo metu juntamas didelis susidomėjimas šišioniškių tarme?
– Ši kalba tapo visiems įdomi, nes mažėja ja kalbančiųjų... Žemaitiškai, aukštaitiškai, dzūkiškai kalba daug žmonių ir kitaip net nemoka, kas man labai gražu ir malonu ausiai. Tuo tarpu šišioniškių kalba tampa vis labiau egzotine, nes negirdėta. Kai mano paruošti auklėtiniai konkursuose prabyla šišioniškai visi suklūsta, nes girdi ją pirmą kartą. Kalbėti šišioniškai gali išmokti turintys muzikinę klausą ar mokantys paminkštinti liežuvį, nes reikia perimti tarmės skambesį. Deja, išmokti galima tik tekstus, bet šio krašto savasties neperduosi... Rinkdamasi vaikus, kuriuos mokysiu šios kalbos, darau griežtą atranką... Kas stengiasi, palankstome liežuvį ir pavyksta.
Šilutiškė Indrė Skablauskaitė, kuri irgi puikiai kalba lietuvininkų tarme, buvo mano mokinė, ji važiuodavo pas močiutę į Saugas, o ten kaimynystėje gyveno dvi tetos, iš jų Indrė daug išmoko, o dar ir aš pamokiau. Dabar jau dirbu tik su Šilutės folkloro kolektyvu „Ramytė“, o kitiems iš visų Lietuvos kampelių tapau konsultante. Skambina, klausia, patariu. Domisi papročiais, kostiumais, kaip tą ar aną lietuvininkų tarme pasakyti. Jau sveikatos tiek, kad šventėse, konkursuose nebedalyvauju, nors siūlo pinigus, ko anksčiau nebūdavo…
– Kaip manote, ar po 100 metų dar bus sakančių šiš?
– Kažin... Didžiulis žiniasklaidos dėmesys, jos indėlis į kalbos populiarinimą didžiulis. Už tai būtina dėkoti ir net nusilenkti, domėjimasis kol kas neleidžia kalbai nueiti užmarštin, vis ją reanimuojame...
Mano kaime vis dar yra kalbančių šišioniškai, bet jie nenori viešumos, o jaunimui kalbėti tarmiškai nebėra poreikio. Vaikams pradėjus lankyti mokyklą, viskas suvienodinama.
Gailėtis, kad kalba išnyks, neverta: gyvenime taip jau yra, kad kažkas išnyksta, kažkas atsiranda.
– Kita vertus, šišioniškių tarmė galbūt nyksta ir todėl, kad ji nebeturi šiandienos žmogui būtinų žodžių, kaip, pavyzdžiui, kompiuteris?
– Žinoma. Net versdama į šišioniškių tarmę Arvydo Juozaičio rašyto istorijų operos „Klaipėda“ libreto eilutes derinau su režisieriumi Gyčiu Padegimu, kaip, pavyzdžiui, įvardyti žmones „civiliais drabužiais“, tokias sąvokas kaip „vaizdai“, „figūros“ ir pan. Šiandien kalba smarkiai kitokia nei prieš šimtmetį...
– Ar yra išleista šios kalbos vadovėlių?
– Vadovėlių nėra, tačiau Šilutės F. Bajoraičio viešosios bibliotekos biblioteka yra išleidusi „Lietuvininkų tarmių žodyną“. Mažoji Lietuva kaip atskiras regionas ėmė formuotis po 1422 metų (po Melno taikos sudarymo – red. past.), tad lietuvininkai yra sena etninė grupė. Kitaip jie dar būrais, prūsais, šišioniškiais vadinami. Išskirtiniai, tik šios grupės žmonių vartojami žodžiai rengiant žodyną rinkti ne iš gyvųjų lūpų, bet iš spausdintinių XIX–XX amžiaus šaltinių.
