Palangos viešosios bibliotekos parodų salėje eksponuojama paroda kviečia susipažinti su dar vienos pamirštos asmenybės, mažai tyrinėtos tarpukario Lietuvos menininkės Veronikos Šleivytės (1906–1998) kūrybinio palikimo dalimi – jos fotografijomis.
Itin įdomios Lietuvos fotografijos istorijos kontekste, V. Šleivytės fotografijos dokumentuoja jos gyvenimą šiose dviejose Lietuvos vietose: virsmą iš Rusijos imperijos pakraščio bežemių valstiečių dukters į menininkę, Lietuvos moterų dailininkių draugijos pirmininkę nepriklausomybę atgavusios šalies laikinojoje sostinėje, o paskui – į daugiausia gėles tapančią save vien kūrybai paskyrusią dailininkę.
Aistringai tarpukariu fotografuotas palikimas šiandien mus domina ir kaip meninis, ir kaip jos vaidmenis – dukters, sesers, dailininkės, visuomenininkės, pedagogės, mylimosios – liudijantys dokumentai. V. Šleivytės fotografijose – šeima, draugai, dailės ir fotografijos parodos, vietos, kuriose ji gyveno ir reiškėsi. Jos filmose (taip vadino foto juosteles) užfiksuota Kauno architektūra, gimtieji Viktariškiai. Įspūdinga, analogų neturinti teatrališka autoportretų serija, numanomas romanas su vienuole Felicija, Pupuliukas, Reda, vienoje iš ligoninių dažnai sergančios Vėros sutikta seselė... Tai tik dalis pirmosios fotografės, įamžinusios homoseksualią moterų meilę fotografinio palikimo. Žaismingi besiilsinčių ir besimėgaujančių saulės voniomis kūnai – lygiai taip pat tada, kaip ir šiandien. Kopos... ir, moterų pliaže prie „gražiosios Palangos jūros“ gulinčios Veneros deivės. Apsupta draugų ir kolegų menininkų V. Šleivytė tarpukaryje ir sovietmečiu vasaras praleisdavo Palangoje. Nepriklausomoje Lietuvoje, o vėliau sovietinėje Lietuvoje, buvo įkvėpta lyčių lygybės idėjų, 1938 m. tapo pirmosios tokios Moterų dailininkių bendrijos pirmininke ir ja buvo iki 1940 m.
V. Šleivytės kūrybinis palikimas: virš 4000 fotografijų ir negatyvų, apie 500 pastelės ir grafikos darbų, apie 800 epistoliarinės kolekcijos vienetų bei įvairiausių asmeninių dokumentų saugomas Kupiškio etnografijos muziejuje. Ir nors tik maža dalis menininkės palikimo – 50 fotografijų eksponuojama Palangos viešosios bibliotekos parodų salės erdvėje, net sunku patikėti, kiek daug vertingos medžiagos, atspindi šios moters-menininkės ir originalios kūrėjos tarpukario laikotarpiu fiksuoti vaizdai. Fotografija V. Šleivytei buvo ir komunikacijos priemonė. Atspausdinusi nuotraukas kaip atvirlaiškius, ji ką nors užrašydavo kitoje pusėje ir siųsdavo artimiesiems. Tie užrašai liudija autorės būsenų laikinumą, laisvę nusistovėjusioms normoms ir tai, kad fotografijos yra tik regimybės, kuriose viskas suvaidinta. Pagaliau V. Šleivytė ne tiek stebėjo pasaulį, kiek fiksavo savo pačios būtį jame. Todėl nėra aiškios perskyros tarp nuotraukų atminčiai ir fotografijos meno – tai tas pats gyvenimas, ta pati fotografinė visuma.
Fotografijoms būdinga režisūra bei tam tikra erdvė tarp realybės ir fikcijos, kurią pati V. Šleivytė ir susikuria: fiksuodama „gyvenimo filmą“ ar tiesiog fotografuodamasi su artimomis moterimis, ji įterpia sapno motyvų, atkartodama klasikinių meilės scenų ikonografiją. Kad ir kokiame kontekste buvo šios beveik prieš 100 metų darytos nuotraukos, stipriai juntama vitališka V. Šleivytės energija ir įtaka. Moterų fotografių tarpukario Lietuvoje buvo mažai. Ji kūrė savotiškus dvigubos ekspozicijos montažus ir bandė spalvinti savo fotografijas. Tarpukariu V. Šleivytė dalyvavo pirmojoje Lietuvoje foto mėgėjų parodoje 1933 m. ir kitose. Tai buvo pirmoji fotografijos paroda Lietuvoje ir ji, beje, buvo vienintelė ten dalyvavusi moteris. Tad jos drąsa ir buvo išskirtinumas. Veronika Šleivytė – vienintelė fotografė iš Lietuvos įtraukta į Prancūzijoje 2020 metais išleistą leidinį ,,Pasaulinė moterų fotografių istorija“, kuriame jos nuotrauka ,,Autoportretas su drauge“ atsidūrė šalia žinomiausių 300 pasaulio moterų fotografių darbų.
Veronikos Šleivytės fotografijų paroda Palangos viešojoje bibliotekoje bus eksponuojama visą liepos mėnesį.
Užsukite atrasti!
