„Dona Kichotė“: apie idealizmą ir klaidžią kelionę per gyvenimą

Dona Kichote. KVMT nuotr.
Dona Kichote. KVMT nuotr.

Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras lapkričio 11-12 d. 18.30 valandą Žvejų rūmų didžiojoje salėje pristatys šokio spektaklių triptiką „Dona Kichotė“, kuriame sielas virpins skirtingų amžių muzika, o  scenoje išvysime geometrizuotą scenografinį sprendimą vaizduojantį gyvenimo sunkumus. 

Aurelijus Liskauskas, KVMT nuotr.
Aurelijus Liskauskas, KVMT nuotr.

„Kaip triptiko režisierius turiu apjungti keturių skirtingų choreografų kūrinius į vieną spektaklį, o tai irgi šiokia tokia kova, nes kiekvienas jų turi savitą požiūrį ir jį gina. Bandau lyginti, ieškoti, kas juos sieja. Iš tiesų viską sujungia tas ėjimas prieš vėją: jei įsivaizduotume, kad visi einame vorele pučiant stipriam priešpriešiniam vėjui, neišvengiamai anksčiau ar vėliau susijungsime“,- sako triptiko „Dona Kichotė“ režisierius Aurelijus Liškauskas. 

Scenografija atskleis sunkumus 

Scenografė Sigita Šimkūnaitė sako, kad keista mąstyti apie atgimimą ir stiprų idealistinį tikėjimą dabartiniame pasaulyje, kur taip trūksta vilties ir žmonių protus užvaldęs pragmatizmas. „Kaip mes galime atgimti? Don Kichotas, kaip bendrinė sąvoka, man yra drąsos, taurumo sinonimas, kartu ir tikrovės nesuvokimo pavyzdys. Kliūtys, kurias pats sau susikuria, ar iliuzijos, kuriomis gyvena, jam trukdo judėti į priekį. Kuriant scenografiją šiam triptikui man galbūt ne tiek svarbus buvo lytiškumo aspektas (Don Kichotas ar Dona Kichotė), labiau mąsčiau apskritai apie žmonių idealizmą, gyvenimo kelionę, apie vizijas ir iliuzijas. Šių minčių seka pagimdė itin geometrizuotą scenografinį sprendimą“,- tikina ji. 

S.Šimkūnaitė., Asmeninio archyvo nuotr.
S.Šimkūnaitė., Asmeninio archyvo nuotr.

Anot S. Šimkūnaitės, pagrindiniu įkvėpimo šaltiniu triptiko scenografijai tapo Renesanso menininkų tapyti peizažai. „Mąsčiau, kas labiausiai atspindi žmogaus ieškojimus bei klajones, kas gali sukurti sunkumus, kuriuos vis tenka įveikti, kas sykiu atskleistų ir individualumą, ir modernumą. Šokio spektakliams visada stengiuosi kurti interaktyvų scenovaizdį. Vengiu statiškumo, tuo šiek tiek apsunkindama užduotį choreografams. Iš to kartais gimsta įdomūs prisitaikymai, kuriuos vadinu „netikėtais posūkiais“. Nesistengiau vaizdu konfliktuoti su choreografų pasakojamomis istorijomis ar idėjomis. Tiesiog pasiūliau bendrą vardiklį visiems kūrėjams su skirtingomis objektų modifikacijomis, kuris vizualiai „sukabintų“ keturias skirtingas choreografines kompozicijas“,- akcentuoja scenografė. 

Šokis kaip savotiška maldos forma 

„Kurdama kostiumus šiam triptikui Doną Kichotę vaizdavausi kaip unikalią, idealią moterį ir sykiu bendros visumos dalį – vieną iš mūsų, kaip naujos gyvybės šaltinį. Kokia jos misija nūdienos visuomenėje, su kokiais vėjo malūnais ji kovoja? Ar jos kova labiau vidinė, ar išorinė? Ar ji atvira meilei, jei dar neišmoko mylėti savęs? Ar ji aukojasi dėl žmonijos ir jos kančias nuskaidrina šventa šviesa? Ar gyvenimo negandos jai „pakirpo sparnus“, ar suteikė naujų jėgų? Į šiuos ir daugelį kitų keturiose skirtingose miniatiūrose keliamų klausimų žiūrovai turbūt ras savo atsakymus. Tuo tarpu baleto artistams jų šokis – tai savotiška maldos forma, kuria jie kreipiasi į Dievą taip, kaip sugeba ir jaučia. Visi kartu, palaikydami vieni kitus, galime pagreitinti tą meilės šviesos tėkmę, tarsi pripažindami, kad visatos meilė glūdi kiekviename žmoguje... Beje, lyg patvirtindami šią tiesą, būtent tokiu eiliškumu šiame triptike išsidėstė atsitiktinai sukritę choreografų pavardžių inicialai (V.M.K.Ž.)“,- sako kostiumų dailininkė Jelena Lebedeva. 

Jelena Lebedeva., Asmeninio albumo nuotr.
Jelena Lebedeva., Asmeninio albumo nuotr.

Anot J. Lebedevos, šias mintis ir nuojautas atspindi kostiumų spalvinė gama. „Su choreografe Daria Verovka pasirinkome audros spalvinę gamą, kurioje – net aštuoniolika pilkos atspalvių. Jie skatina susitelkti į kovą, atsiduoti stichijai. Tuo tarpu vyno spalvos detalės čia simbolizuoja kūną ir kartu dvasios išsilaisvinimą iš jo. Yano Malaki choreografinėje miniatiūroje kostiumams naudojami permatomi auksinio atspalvio audiniai, perteikiantys žmogaus vidinę šviesą. Vyno spalva čia simbolizuoja ryšį su motina, moterimi, dievybe. Sodriu auksu švytintys kostiumai Aušros Krasauskaitės miniatiūroje dera su mistine muzikos nuotaika ir šokio energija. Jai kontrastuoja vyraujanti juoda Gajaus Žmavco miniatiūroje, kurioje norime pavaizduoti kasdien aplink mus matomus žmones. Šiandienos pasaulyje juoda spalva ne tik aktuali, bet ir konceptuali, tačiau vienoda išorė juk negali paslėpti unikalių širdies tvinksnių kiekvieno mūsų viduje!“,- akcentuoja J. Lebedeva. 

Jungiantis ėjimas prieš vėją 

„Neverta aklai sekti pavadinimu ir prisirišti prie visiems žinomo literatūrinio herojaus. Kiekvienas galime būti Don Kichotu ar Donja Kichote. Visi kažkam priešinamės, kovojame su savais „malūnais“ arba tiesiog einame prieš vėją. Net savybių, įprastai priskiriamų vienai ar kitai lyčiai, šiandien nebegalime priskirti vien vyrui ar moteriai. Šiandienos pasaulyje visi susiduriame su panašiomis problemomis, iššūkiais, lygiavertiškai bandome juos įveikti. Jei Don Kichotas gyveno savo fantazijų pasaulyje, tai šiandienos realybė atrodo lyg nuolatinė kova su iliuziniais vėjo malūnais, o greitas gyvenimo tempas vis taikosi išmesti mus iš balno...  

Visos triptiko dalys pasakoja apie žmogų-asmenybę, turintį savo idealus, tvirtus principus. Kaip triptiko režisierius turiu apjungti keturių skirtingų choreografų kūrinius į vieną spektaklį, o tai irgi šiokia tokia kova, nes kiekvienas jų turi savitą požiūrį ir jį gina. Bandau lyginti, ieškoti, kas juos sieja. Iš tiesų viską sujungia tas ėjimas prieš vėją: jei įsivaizduotume, kad visi einame vorele pučiant stipriam priešpriešiniam vėjui, neišvengiamai anksčiau ar vėliau susijungsime“,- akcentuoja triptiko „Dona Kichotė“ režisierius Aurelijus Liškauskas. 

Skambantis nuoširdumas 

Triptiko „Dona Kichotė“ muzikos vadovas Vladimiras Konstantinovas pasakoja, kad atsižvelgiant į romano apie išmoningąjį idalgą Doną Kichotą iš La Mančos autoriaus gyvenamąjį laiką Renesanso ir baroko sandūroje, su triptiko režisieriumi Aurelijumi Liškausku aptartas galimų kompozitorių ir kūrinių sąrašą. Kurdami savąsias Donos Kichotės interpretacijas, visi keturi choreografai savo statomoms miniatiūroms pasirinko baroko epochos muziką. Ji labiausiai atliepė kiekvieno jų sumanymui, rezonavo su jų patirtimi ar tiesiog suvirpino sielos stygas.  

Vladimiras Konstantinovas., Asmeninio albumo nuotr.
Vladimiras Konstantinovas., Asmeninio albumo nuotr.

Anot V. Konstantinovo, nors naudojama to paties laikotarpio muzika, skiriasi tiek choreografų pasirinkti kompozitoriai, tiek skirtingos stilistikos, žanro ar paskirties kūriniai, kurie nesukuria vientisos muzikinės dramaturgijos, bet veikiau rikiuojasi į kontrastingų nuotaikų scenų virtinę. Georgo Friedricho Händelio rūsčią pompastiką keis Henry Purcello operos „Didonė ir Enėjas“ muzikoje paradoksaliai deranti afektacija ir nuoširdumas, į filosofinių apmąstymų gelmę panardinantys Johanno Sebastiano Bacho kūriniai violončelei solo ir romia dvasios tvirtybe dvelkiantis ukrainiečių baroko meistro Maksymo Berezovskio chorinis koncertas „Neatstumk manęs senatvėje“. Spektaklį vainikuos Alessandro Scarlatti muzikos skaidrus jausmingumas. „Negana to, tarsi aptaisai senovinę ikoną Berezovskio sakralinį koncertą apgaubs specialiai šiam pastatymui sukurta jaunos kompozitorės Silvijos Miliūnaitės elektroakustinė kompozicija. Be choro čia gyvai skambės Ritos Petrauskaitės sopranas, taip pat elektroniniai tembrai ir – nenustebkime! – birbynė, kuria įraše groja Arvydas Jankus“,- sako V. Konstantinovas.  

Jelenos Lebedevos sukurtų kostiumų eskizai Jelenos Lebedevos sukurtų kostiumų eskizai

Šiuo metu pasaulio teatruose itin populiarų šokio spektaklių formatą – triptiką – Klaipėdoje ruošia: choreografas Gajus Žmavcas (Slovėnija), dirbęs choreografo asistentu Klaipėdos elinge kuriant du vienaveiksmius baleto spektaklius „Stabat Mater“ (pagal Giovanni Battista Pergolesi muziką) ir Igorio Stravinskio „Šventasis pavasaris“; patyrusi choreografė Aušra Krasauskaitė, KVMT baleto artistai, ukrainiečiai - Daria Verovka ir Yanas Malaki, įsimintinai debiutavę kaip choreografai teatro rengiamame choreografinių miniatiūrų projekte „Dėmesio! Baletas 2022”; muzikos vadovas Vladimiras Konstantinovas, režisierius Aurelijus Liškauskas, scenografė Sigita Šimkūnaitė, kostiumų dailininkė Jelena Lebedeva, šviesų dailininkas Andrius Stasiulis, grimo dailininkė Aira Braždienė. 

Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras šokio spektaklis triptikas „Dona Kichotė“
Jei pastebėjote klaidą, pažymėkite reikalingą tekstą ir spauskite Ctrl+Enter, kad pranešti apie tai redakcijai.
Exchange Rates
USD 0,962