Palangos senajai gimnazijai – 100. Buvusios gimnazijos lituanistės – Zinaida ir Zita – vis dar mena pirmąją pamoką

Zinaida Bružienė ir Zita Šidlauskienė
Zinaida Bružienė ir Zita Šidlauskienė

Palangos senosios gimnazijos lituanistai ir lituanistės. Per šimtmetį jų buvo ir yra daug bei stiprių, ryškių, nepamirštamų net tada, kai užveria mokyklos duris. Tad gimnazijos šimtmečio proga tęsiame pažintį su jais. Vienos iš tokių – šios dvi moterys, netgi panašiais (vienos sutrumpinus) vardais, nors ir kitokia patirtimi. Abi iš gimnazijos išleidusios daugybę moksleivių kartų. Ir abi – daugiau nei lietuvių kalbos mokytojos. Zinaida Bružienė ėjo ir tuomečio direktoriaus Algirdo Karačionkos pavaduotojos pareigas, Zita Šidlauskienė – dabartinio gimnazijos vadovo Leono Šidlausko žmona.

Kiek metų dirbote Palangos senojoje gimnazijoje?

Zinaida: į Gimnaziją, pakviesta tuomečio direktoriaus Algirdo Karačionkos, atėjau 1994 metais ir dirbau čia pavaduotoja ugdymui dvidešimt šešerius metus. Paraleliai visus tuos metus dirbau ir lietuvių kalbos mokytoja.

Zita: atvažiavau į Palangą 1976 metais paskui savo vyrą Leoną (Leoną Šidlauską, dabartinį gimnazijos vadovą – aut. pastaba), kuris buvo suviliotas butu Palangoje, nes mokykla labai norėjo mokytojo vyro. Žmonai taip pat reikėjo darbo. Davė – čia dirbau trisdešimt devynerius metus (jei skaičiais, nuo 1977 m. iki 2016 m.). Mano atveju, darbas gimnazijoje buvo likimas, pirma ir vienintelė darbovietė. Todėl šį etapą vertinu kaip savo gyvenimo vientisą patirtį. Ji buvo, vadinasi, man jos reikėjo.

Jūsų pirmoji diena gimnazijoje ir paskutinioji. Kuo jos panašios, kuo skyrėsi? Kas labiausiai įsirėžė atmintin?

Zinaida: kartu su manim į tada dar pirmąją vidurinę mokyklą atėjo keletas jaunų mokytojų. Mums buvo surengtos naujokų „krikštynos“, kuriose skambėjo daug geranoriškų linkėjimų, nuoširdaus smagaus juoko, pažinčių, prisistatymų, žaidimų ir šilto bendravimo. Darbo pradžia buvo labai smagi ir intensyvi: kaip tik kūrėme Gimnaziją, rašėme naujas programas, kūrėme įvairias tvarkas, taisykles. Pačiai teko važiuoti į archyvus Vilniuje Gimnazijos steigimo dokumentų kopijos parsivežti. Priiminėjome tikrintojus ir vertintojus, vykdėme atestacijas, rašėme kriterinius kontrolinius, organizavome renginius, akcijas, varžybas, šventes. Gyvenimas mokykloje virte virė.

O paskutinė diena ir yra paskutinė. Puikiai supranti, kad ateina paskutinis gyvenimo etapas. Nors dauguma kolektyvo žmonių dar ilgai iki man išeinant ateidavo į kabinetą atsisveikinti. Pasišnekėdavome, apsikabindavome. Išėjau tą pačią dieną, kai sukako pensinis amžius.

Zita: iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad tiek pirmoji, tiek paskutinioji pamoka yra pastovus, mažai kintantis dydis, tokia amžina mokymo konstanta: skambutis, 45 minutės, susikoncentruoji, atiduodi savo dvasinę patirtį – pertrauka; vėl skambutis, vėl dirbi 45 minutes, vėl... lyg norėtum įtvirtinti biblinę tiesą: kaip radom, taip ir paliksim. Tokia rutina greitai išvargintų, jei neturėtum kito užtaiso, kitokio kalibro šūvių: naujų mokinių, pasikeitusio jų požiūrio, kitokių reakcijų į skaitomą tekstą. Tu pats pasaulio išmintį skaitai vis kitaip, nes keičiasi kontekstai, patirtis, supratimas. Žinoma, kinta ir emocinis užtaisas. Tai kuria pamokoje prasmę ir gelmę.

Kai pradėjau dirbti, mokykloje dirbo daug mokytojų vyrų, gal penkiolika ar daugiau. Vien lituanistų buvo trys vyrai. Vyriškasis pradas suteikė mokyklai tvirtesnį stuburą, buvo daugiau ambicijos. Prisimenu, kai anglų kalbos mokytojas, buvęs tremtinys iš Trofimovsko Lenos žiočių Jonas Šarka rimtu veidu mokytojų tarybos posėdyje pasisiūlė kitą posėdį pravesti rusų kalba, nes apie „kažkelinto“ komunistų partijos suvažiavimo idėjas būtų labai prasminga kalbėti ir tinkama kalba… Labai drąsus ir išmintingas vyras.

Ryškiausias prisiminimas iš gimnazijos laikų…

Zinaida: organizavome tada pirmąją alternatyvios mados šventę „Banga“. Su renginio autore nuėjome prašyti leidimo atsivežti šiek tiek smėlio. Direktorius (Algirdas Karačionka – aut. pastaba) net nepaklausęs paaiškinimo linktelėjo galva – darykit, ką reikia. O kai pamatė scenoje supiltas tikrų tikriausias kopas, kurių viršuje pūpsojo iš žvejų atsivežta tikra medinė dorė – susiėmė už galvos. Renginys pavyko puikiai, tapo tradicinis.

Dar prisimena dešimt metų organizuotas respublikinis mokyklinių teatrų festivalis „Palangos pavasaris“. Kad į jį galėtų patekti, mokiniai ne tik vaidindavo, kurdavo, organizuodavo, bet ateidavo prašytis leisti nors bulvių paskusti valgykloje svečiams maitinti. Vaikinai naktimis miegodavo scenoje prie skolintos brangios aparatūros, mamos valgyti atnešdavo, kūno kultūros mokytojai čiužinių atitempdavo. Buvome viena didelė šeima.

Leidome laikraštį „Mokyklos laiptai“. Kiekviename numeryje tarp kitų reikalų plačiai pasakodavome apie kurį nors mokyklos mokytoją. Staiga mus pakvietė dalyvauti respublikiniame mokyklinių laikraščių suvažiavime Vilniuje. Ir tik ruošdami medžiagą siuntimui apsižiūrėjome, jog apie savo direktorių dar nesame straipsnio parašę. Atrodė visai nesmagiai, puolėme taisyti padėties. Pakliuvome į geriausių laikraščių penketuką. Daug buvo visko.

Zita: pirmieji darbo metai. Dirbome dviem pamainomis, nes kitaip nesutelpa daugiau kaip tūkstantis mokinių, ir dar šeštadieniais dirbome. Gražu!

Taigi, rugsėjis. Šeštadieniais nuo 15 val. iki 18 val. turiu tris septintokams paskirtas lietuvių kalbos pamokas. Kaip tyčia šeštadienį sulaukėme draugų iš Vilniaus. Taip smagu, norisi kartu ir papietauti, ir paplepėti, bet… tos pamokos.

Žinau, kad vėluoju, bėgu uždusus, sušilus į mokyklą. Tarpduryje kolegė sako: „Tavęs direktorius ieško, baisiai įsiutęs“. Na, galvoju, dabar tai prisidirbau. Ir iš tikrųjų – iš koridoriaus galo atžingsniuoja mokyklos direktorius Juozas Kazlauskas. Pasilabiname. Bet jis man nė vieno priekaišto nepasako, nei kad vėluoju, nei neklausia, kodėl. Nematyti nei pykčio reakcijų, nei paniekos tai jaunai mokytojukei. O turėjo teisę ir galėjo. Žmogiškai suvoktas laikmečio absurdas. Gal tai ir laikė mokykloje.

Ko labiausiai pasiilgstate?

Zinaida: mokinių. Bendravimo su jais. Kūrybinio darbo su jais. Smagaus juoko su jais. Neįtikėtinų idėjų, nuotykių.

Zita: ko nors ilgėtis gražus jausmas, bet tikrai nesijaučiu kažką labai svarbaus praradusi. Atvirkščiai, mokykloje daugiau galių įgijau. Vis galvoju, kas manęs laukia ateity, manau, tam ir ruoštis reikėtų. Kaip sakoma, į tą pačią upę...

Ką dabar veikiate?

Zinaida: dabar aš darau tai, kam man visada trūko laiko. Miegu, kada noriu ir kiek noriu. Su vyru daug keliaujame. Susikuriame sau teminius maršrutus, pvz. „Lietuvos dvarai“, „Latvijos pilys“, „Brunono keliais Lenkijoje“ ir pirmyn bet kuriuo metų laiku. Piešiu karikatūras. Tapau ant šilko paveikslus, šalikėlius, skaras. Facebook’e vedu maisto tinklaraštį „Zinos virtuvėje“, kuriame turiu virš dvylikos tūkstančių sekėjų. Dalyvavau piešinių parodoje „Papaišėliojimai“ Trakų Vokės dvare. Maisto gerbėjų turnyre Babtyno dvare laimėjau nugalėtojo marškinėlius.

Dabar esu pakviesta dalyvauti tapybos ant šilko parodoje. Peržiūrėjau daugybę nuostabių filmų, perskaičiau daugybę knygų, kurioms nebuvo laiko anksčiau. Rašinėju prisiminimus, impresijas. Gyvenime tiek daug visokios veiklos, kad vėl kartais pradeda trūkti laiko.

Zita: bėgant metams po truputį susikūriau nediduką, tokį savotišką UAB tinklą: sodas, baseinas, sporto treniruotės, anūkai, knygos, pokalbiai, pasivaikščiojimai su lazdomis, didesnės kelionės, koncertai, opera… Ir, žinote, sėkmingai darbuojuos. Niekuo nesiskundžiu.

Ko palinkėtumėte gimnazijos lituanistams (ir ne tik) šimtmečio proga? 

Zinaida: neseniai žiūrėjau režisieriaus Clair McCarthy filmą „Ofeliją“, kuriame klasikinė Hamleto istorija perpasakojama Ofelijos akimis. Tai, kaip matė tuos įvykius jinai – jau visai kita istorija. Absoliučiai nauja, įspūdinga, sukrečianti. Linkiu lituanistams (ir ne tik) į savo darbą, į save, į supančius žmones sugebėti pažvelgti kitu kampu – naujai, netikėtai, netradiciškai, kad pasaulis atsivertų visiškai kitomis spalvomis. Naujomis, džiuginančiomis, kūrybiškomis, išlaisvinančiomis iš kasdienybės rutinos.

Zita: dažnai apie jus visus pagalvoju. Linkiu patirti, Vytauto Mačernio žodžiais tariant, kuo daugiau aukštųjų būties akimirkų: žinoti, suprasti, atjausti, iškęsti, išlaukti, gerbti, mylėti, paguosti…

Mano mylimoms lituanistėms: kad dar bent 100 metų „ant lietuviško žodžio“ valdžią turėtumėt.

Buvusias lituanistes kalbino Palangos senosios gimnazijos lietuvių kalbos mokytoja Ligita Sinušienė

Palangos senoji gimnazija lituanistai lituanistės Zinaida Bružienė Zita Šidlauskienė
Jei pastebėjote klaidą, pažymėkite reikalingą tekstą ir spauskite Ctrl+Enter, kad pranešti apie tai redakcijai.
Exchange Rates
USD 0,962