Rugsėjo 9 d., penktadienį, 17 val. Palangos gintaro muziejus (Vytauto g. 17, Palanga) lankytojus kvies į personalinės Neringos Poškutės parodos „Prūsų mėlis“ atidarymą.
Neringa Poškutė-Jukumienė Lietuvos šiuolaikinėje juvelyrikoje užima unikalią poziciją: ji nesusikoncentruoja į kūnui skirtus objektus ar tuo labiau nekuria papuošalų, o fiksuoja procesus. Juvelyrika jai – nuolat kintančio tyrimo programa, kurioje svarbiausi dalykai – jos kaip menininkės smalsumas ir aktyvi socialinė pozicija. Juvelyrės kūryba neįmanoma be žiūrovų, ne pasyvių stebėtojų, bet aktyvių dalyvių. Jie provokuojami judėti menininkės nubrėžtomis trajektorijomis, mintyse prisiderinti instaliacijos fragmentus prie savo kūno, o labiausiai pageidaujama – kad patys taptų instaliacijos dalimi kaip šįkart.
Naujausioje N. Poškutės-Jukumienės juvelyrikos instaliacijoje „Prūsų mėlis/Prussian Blue“ pasakojama apie šiuolaikiškumo ir istorijos sankirtą, apie iliuzijų ir realybės neatitikimą, apie politiką ir sakralumą. Prūsų mėlis – spalva, atsiradusi dėl klaidos, kai šveicaras dažų gamintojas Johannas Jacobas Diesbachas, XVIII a. pradžioje dirbęs Berlyne, bandė sukurti raudonus košenilio dažus.
Palangoje bus atveriama Neringos Poškutės kūrybos paroda / Organizatorių nuotr.
Tačiau sureagavus kraujui, kaliui ir geležies sulfatui susidarė geležies ferocianidas, turintis labai ryškų mėlyną atspalvį. Šis pirmasis sintetinis pigmentas buvo pavadintas prūsų mėlyna arba Berlyno mėlyna; pavadinimas inspiravo poetus, rašytojus, iki šiol jis skamba romantiškai, nors nieko romantiško čia nėra. Dažnai žmonės, pamatę tikrąją prūsų mėlio spalvą, išgyvena nusivylimą. N. Poškutė-Jukumienė įvairiais prūsiškos mėlynos emalio, epoksidinės dervos atspalviais dengia rombus, sudarančius pagrindinius instaliacijos akcentus. Ji, galima sakyti, mato pasaulį per rombo formą. Ją pasitelkus galima žaisti daugeliu būdų: į rombus išsiskirsto geltonai juoda užtverianti juosta, jis simbolizuoja deimantą ir moters įsčias, jis naudojamas eismo ženkluose; jis kaip modulis, galintis ta pačia forma išreikšti daugybę dalykų. Šiuo atveju Palangos gintaro muziejaus koplyčia pavirsta vienu dideliu rombu, kuriame tarsi sakraliame rate dar kartą įvairiais būdais atsikartoja iš rombų sudėliota mozaika.
N. Poškutė-Jukumienė memus perkelia į juvelyrinius rombus, juos paversdama instaliacijos dalimi ir skatindama žiūrovus atpažinti tai, kas buvo aktualu, o praėjus laikui nebeteko reikšmės. Tie prūsiško mėlio rombai – kaip savotiškos laiko kapsulės; ar ne tokia pati laiko kapsulė yra ir gintaras? Ar ne taip pat romantizuojame mėlynąjį gintarą, patį rečiausią, iš tiesų anaiptol nešvytinčio mėlyna spalva? Ar mėlis nesuteikia savotiško romantiško spindesio „mėlynajai žemei“, kurioje slūgso gintaro klodai ir kuri išties tėra tik kito atspalvio pilka? Mes patys savo aplinką pripildome iliuzijų ir nusiviliame susidūrę su realybe.
