Palangos tremtiniai ir politiniai kaliniai kartu su miestelėnais ir svečiais paminėjo birželio 14-ją – Gedulo ir Vilties dieną. Po vakarinių šventų mišių už Lietuvos tremtinius ir politinius kalinius Vytauto gatve nužygiavome iki Tremtinių kryžiaus ir paminklo mūsų krašto partizanams. Prisiminimais, eilėmis, dainomis pagerbėme buvusiojo Palangos valsčiaus gyventojus, kurių tremties golgota prasidėjo 1941 m. birželio 14 dieną. Patys pirmieji tremtiniai tai buvo Palangos gimnazijos mokytoja Veronika Šumskienė, Šventosios mokyklos mokytoja Bronislava Baltūsienė su vyru, mokytojas Andriejauskas su šeima, inteligentų Juozo ir Margaritos Lasickių šeima su vaikais. Visi jie atsidūrė Lenos upės deltos salyne prie Laptevų jūros. Tais metais iš visos Lietuvos buvo deportuota 18228 žmonės. Nepamiršti buvo ir 1945 – 1947 m., 1948, 1949 m. skaitlingi trėmimai. Prie Kryžiaus bei prie simbolinių akmenėlių su užrašais, primenančiais palangiškių tremties vietas, buvo padėtos gėlės ir uždegtos žvakutės. Visą minėjimą išradingai ir dvasingai pravedė Palangos gimnazistai. Dalyvavo ir mūsų miesto naujieji gyventojai – Ukrainos moksleiviai. Minėjime apie šią gedulingą tautai datą daug viltingų žodžių pasakė miesto meras Šarūnas Vaitkus ir Palangos parapijos klebonas Kęstutis Balčiūnas.
Žvakutėm ir gėlėm papuoštas ąžuolinis Kryžius mums priminė tremties kančias ir mūsų Palangos tremtinių bendruomenės susikūrimą. 1988 metais, įsisiūbavus LPS (Sąjūdžio) bangoms, palangiškė, buvusi gimnazistė, partizanų ryšininkė, iškentėjusi 25 metus Kingyro (Kazachstanas) lagerio kančias, Marija Jurevičiūtė pasiūlė steigti iniciatyvinę grupę tremtinių organizacijai įkurti. Šaltą 1988 m. lapkričio 12-tą dieną drąsiausi (komunistai vis dar gąsdino) tremtiniai susirinkome į pirmą susirinkimą, išsirinkome tarybą ir tretieji visoje respublikoje įkūrėme Palangos Tremtinių klubą. Pirmojo susirinkimo metu nutarėme sumeistravoti ąžuolinį kryžių ir tuometinės valdžios pareikalauti žemės sklypo jam pastatyti. 1989 m. pavasarį poilsio namų „Neringa“ klubo salėje surengėme „didžiąją“ Palangos tremtinių registraciją. Užregistravome tada apie 330. 1990 metų birželio 14-tą dėka tautodailininko Alberto Žulkaus ir jo pagalbininkų jaukioje pievelėje senosios mūsų vaistinės kieme pastatėm ir pašventinom tą pirmąjį kryžių. Deja, jisai gūsingų audrų neatlaikė ir tautodailininkui Linui Žulkui teko „atnaujinti“ tėvelio Alberto darbą.
Per gyvenimo audras sumažėjo ir mūsų tremtinių gretos. Belikome tik 109-ni, bet jau 34 metus tęsiame, tobuliname mūsų nedidelio tremties muziejaus ekspoziciją Basanavičiaus gatvėje. Stengiamės tremties, partizaninio judėjimo atmintį perduoti jaunimui – Palangos mokyklų moksleiviams, kurorto svečiams. Tvarkome, prižiūrime paminklus partizanų kovų ir žūties vietose. Dalyvaujame Respublikos LPKT sąjungos veikloje, platiname mūsų tremtinių parašytas knygas ir laikraštį „Tremtinys“.
LPKT sąjungos Palangos filialo taryba