Sausio 28 d., penktadienį, 16 val. Palangos gintaro muziejuje (Vytauto g. 17) atidaroma juvelyrės Karinos Kazlauskaitės paroda „Organiniai žaidimai. Juvelyrika ir objektai“. Tai devintoji autorės solo paroda, kurioje stebinantys juvelyriniai kūriniai iš neįprastų organinių medžiagų prabils apie žmogaus ir gamtos, gyvūnijos pasaulio ryšius ir bendrabūvį.
Karina Kazlauskaitė – viena iš nedaugelio šiuolaikinės lietuvių juvelyrikos kūrėjų, seniai ir organiškai pasinėrusi į organiką. Simbiotinis santykis su gamta, kurį vis dažniau atranda menininkai, K. Kazlauskaitės kūryboje egzistuoja jau nebe pirmą dešimtmetį. To priežastis – organiškas, pagarbus ir drauge smalsus santykis su kaimiškąja realybe, neatsiejama nuo gamtos ir gyvūnijos pasaulio. Dar ne taip seniai gyvuliai neretai buvo laikomi toje pačioje patalpoje, kur gyveno ir žmonės, vėliau tapdami žmonių maistu. Toks gyvenimo būdas atrodė organiškas ir natūralus – gyvuliai už šilumą ir rūpestį atiduodavo gyvybę, mėsą, odą, šerius ir pūsles, virsdami žmonių išgyvenimo garantu.
K. Kazlauskaitė savo kūryboje mąsto apie tai, koks mūsų santykis su gamta ir gyvūnija yra šiandien, ir savo mintis verčia į autorinės juvelyrikos kalbą. Pasitelkdama nepopuliarias, lietuvių šiuolaikinėje juvelyrikoje nenaudojamas medžiagas ir objektus – kiaulių žarnas, kiaulės pūslę, pergamentus iš gyvulio odos, ji kalba apie gamtos ir kultūros (žmogaus) sąsajas bei daugialypes prieštaras. „Man įdomu, kad organika, kadaise buvusi gyvenimo dalimi, šiandien gali kelti nemalonias reakcijas, – sako menininkė. – Tačiau tai, kas anksčiau atrodė natūralu ir harmoninga, dabar kelia daugybę klausimų – ne tik estetinių, bet ir etinių.“
Parodoje autorė keičia mąstymą ir mastelius. Atsigręždama į ankstyvuosius žaislus, dirbtus iš kiaulės pūslių ir žirnių, ji kuria šiuolaikiškus objektus. Kiaulės pūslės virsta monumentalių formų barškučiais, o pastarieji – papuošalais. Pūslė iš gyvūno organo tampa medžiaga juvelyrikai, kiaulės kūno dalis tampa konceptualia žmogaus kūno puošmena. Pačios menininkės išdirbtos odos pasidengia lakštiniu auksu ir virsta organinėmis segėmis bei objektais – pergamentas panašus į popierių, taigi iš jo galima išlankstyti seges ir armonikėles ar lėktuvėlius, potencialiai galinčius nutūpti ant kūno. K. Kazlauskaitės kūryboje netgi žarnos virsta estetišku juvelyriniu objektu, apgaubiančiu gintaro gabalėlius ir organiškai sujungiančiu juos į vieną visumą.
„Organiniai žaidimai“ kalba apie bendrabūvį. Apie tai, kad mes esame gamtos dalis, kuri kartais ima maištauti – ir gali būti nubaudžiama. Apie tai, kad žmogus žaidžia su gamta tol, kol ši praranda kantrybę ir parodo, jog tesame tik apgailėtini žaisliukai stichijos rankose. Apie tai, kad mes esame vieni kitų žaislai. Mes visi esame viena, ir kartais mūsų kūnai, užuot sudūlėję, randa pratęsimą kitais pavidalais. Tai, kas buvo neestetiška, gyvuliška, organiška, virsta šiuolaikinės juvelyrikos komponentais, tarsi inkliuzai paslėptais tarp organinių durpių briketų ir apgaubtais organinio stiklo kupolais. Ir neatsitiktinai. Žarnos ir pergamentas, pūslės ir gintaras, kuris taip pat yra organinės kilmės mineralas, – visa tai K. Kazlauskaitės interpretacijoje pasakoja apie organiškai suvokiamą gyvenimą.
Į atidarymo renginį įleidžiami tik turintys galimybių pasus ir respiratorius dėvintys lankytojai.
Paroda veiks iki 2022 m. gegužės 29 d.
