Vasario 25–27 dienomis Klaipėdos Žvejų rūmuose įvyksianti Antoníno Dvořáko operos „Undinė“ premjera taps švente ne tik jos kūrybinei komandai, solistams, publikai. Antrąją premjeros dieną 70-ąjį jubiliejų minės operos režisierius Gytis Padegimas.
Jo asmenyje puikiai sugyvena teatro praktikas (režisierius, aktorius, vadovas), teoretikas, pedagogas, organizatorius, visuomenės veikėjas. Šiame interviu režisierių daugiausia kalbinsime apie „Undinės“ premjerą, jos išskirtinumą bei artėjantį asmeninį jubiliejų.
Opera „Undinė“ šįkart atgimsta vieninteliame šalies uoste. Ar tai neatrodo simboliška?
Kur jai daugiau atgimti, jei ne vandenų ir vėjų sankirtoje esančioje Klaipėdoje? Ši opera mažai Lietuvoje statyta, o publika, nors ją myli, dažniausiai yra girdėjusi tik žymiąją Undinės ariją. Džiaugiuosi, kad į aktyvų repertuarą ši opera grįš būtent Klaipėdoje. Džiaugiuosi, kad „Undinė“ nėra paviršutiniška, priešingai – turi gilią mintį. Nors parašyta 1900-aisiais, joje minimi žodžiai, kuriuos ir šiandien kartojame kaip atradimą: „žmogus nutolo nuo gamtos, nukirto savo šaknis“. Ekologijos problemos buvo aktualios ir prieš 100 metų gyvenusiems, nors civilizacija dar nebuvo taip pragaištingai paveikusi gamtos. Ekologijos tema man ypač svarbi, apie ją kalbu nuo pat jaunystės, tad smagu, kad KVMT radau bendraminčių. Man labai patinka, kad KVMT – vienas iš nedaugelio, o gal ir vienintelis šalyje muzikinis teatras, kryptingai formuojantis savo repertuarą: 2019 m. šventė kompozitoriaus Eduardo Balsio šimtmetį, statė jo sceninius kūrinius, 2022-ieji – pasakų, mitų metai, tad tam skirtas koncertas, opera „Undinė“, kitą sezoną seks Broniaus Kutavičiaus „Lokys“.
Apie ką pasakos Jūsų režisuojama opera „Undinė“?
Man norisi, kad opera „Undinė“ kiekvieną skatintų susimąstyti ir pajusti asmeninį santykį su gamta, nerimą dėl jos. Ką aš darau? Ar atsakingai naudoju gėlą vandenį? Ar nepleškinu elektros be reikalo? Mes tokia lengva ranka darome nusikaltimus prieš gamtą, esame prie to taip pripratę, kad net nejaučiame ką bloga darą. Šiukšliname, kertame medžius, cementuojame viską, kur tik pasisukame.
Operos herojė Undinė dainuoja tokį tekstą: „nei aš Undinė, nei – žmogus“. Kur mano tapatybė? Kiek ji svarbi man, visuomenei, mano asmenybės pažangai ir laimei. Mano manymu, kartais mes pernelyg lengvai linkę atsižadėti savo tapatybės dalies – tautybės, lyties ar asmenybės – dėl kažkokios įsivaizduojamos laimės. Žinoma, būna išimčių ir atvejų, kai tai būtina... Bet jei nori dažnai tapatybę kaitalioti, reikia gyventi bent porą šimtų metų, kad spėtum įsigilinti, kažko pasiekti. O nuo prigimties, kaip „Undinėje“ dainuojama, nepabėgsi. Gamta keršija nepaklususiems. Klimato kaitos klausimai paliečia kiekvieną iš mūsų: kai negyvename mums iš tėvų paliktose gamtinėse, klimatinėse sąlygose ir terpėje, kažką įgyjame, bet nežinia ar ne dar daugiau prarandame.
Kuo išsiskirs „Undinės“ pastatymas KVMT? Jis bus labiau tradicinis ar šiuolaikinis?
Kompozitorius Giedrius Kuprevičius man prisiuntė įvairių operos „Undinė“ pastatymų garso ir vaizdo įrašų. Išklausiau ir peržiūrėjau daugybę skirtingų spektaklių nuo Madrido iki Meksikos, Argentinos. Ir kokią tendenciją matau: daugumoje naujų pastatymų vidury scenos stovi lova. Niekaip nesuprantu, ką tai turi bendro su Undine, kuri veikia gamtos stichijoje. Kam tą Undinę sukišti į buduarą? Negi tai tik seksualinė problemėlė? Man tai juokinga.
Aš renkuosi kitokį sprendimą – kvėpuojantį, užpildantį erdvę. Noriu, kad operos veiksmas rutuliotųsi gamtoje. Kaip įžvelgė teatro vadovė Laima Vilimienė per operos pristatymą, jos scenografijoje galima atpažinti Klaipėdos pajūrio vaizdus. Norisi plataus konteksto. Nenoriu būti nei perdėm modernaus, nei tradicinio požiūrio šalininku. Esu pavargęs nuo kūrinių „kad ir nežmoniškai, bile kitoniškai“. Man nepatinka klasikos perkėlimas į garažus... Juk matyti, kad tai šiuolaikinė darbo apranga ir aplinka. Kam reikia į ją įvilkti „Otelo“, „Traviatos“ ar „Undinės“ veikėjus? Aš tai galiu ir gatvėje pamatyti.
Scenai reikia kitokio požiūrio. Juk teatras atlieka ir pažintinę funkciją: suteikia mums galimybę pažinti kitas epochas, gaivina istorinę atmintį. Bet aš čia nekalbu apie spektaklių restauraciją. Muziejiniai spektakliai manęs irgi netenkina. Atsispirdamas nuo muzikos, bandau sujungti šiandienos aktualijas su gilumine kūrinio mintimi. Ieškau giluminio, o ne paviršutinio šiuolaikiškumo! Gelmė slypi ne aksesuaruose. Šiuolaikiniame pasaulyje apgyvendintas Otelas tikrai nesmaugs žmonos, rinksis kitas priemones (juokiasi): teismas, skyrybos... O jei vis dėlto smaugs, veiksmas atrodys nelogiškas...
Ar šiame pastatyme vėl bendradarbiausite su scenografe ir kostiumų dailininke Birute Ukrinaite?
Dailininkė B. Ukrinaitė – labai šiuolaikiškas žmogus ir jos kuriama estetika šiuolaikinė. Kas ketveri metai su ja tradiciškai keliaujame į Prahos scenografijos kvadrienalę, kur išvystame moderniausius šio meno pavyzdžius. Norime jausti šiuolaikinių meno krypčių pulsą. Niekada nieko nedariau dėl mados. Viskas turi tarnauti muzikai ir minčiai. Reikia galvoti apie atlikėjus – kad jiems scenoje būtų patogu dainuoti, apie žiūrovus – kad jiems būtų aišku, atraktyvu, bet tuo pačiu skatintų ir susimąstyti. Ieškome optimalios visų aspektų sintezės.
Pastarąjį kartą mums su B. Ukrinaite lankantis Prahoje, neplanuotai užsukau į Antoníno Dvořáko muziejų. Dėkojau Dievuliui ir žmonėms, kad jame nebuvo lankytojų ir galėjau pusdienį juo mėgautis vienas. Atrodė, lyg svečiuočiausi pas patį žymųjį kompozitorių ir jausčiau jo buvimą šalia. Mane nustebino muziejaus sodelis, esantis miesto centre: sėdėjau ant suolelio senų medžių pavėsyje, čiurleno fontanėlis, ir ką tik paklausius „Undinės“ įrašų man rodėsi, kad tą muziką girdžiu skambant gamtos fone. Šiame muziejuje gavau dvasinį impulsą statyti šią operą. Tikiu dėsningais atsitiktinumais. Juk galėjau pasukti kita gatve ir neatsidurti šiame muziejuje... Vėliau, kai KVMT stačiau E. Balsio operą „Kelionė į Tilžę“, prasitariau apie „Undinę“ ir paaiškėjo, kad apie ją svajoja ir teatro vadovybė, ir vyriausiasis dirigentas Tomas Ambrozaitis. Visų intencijos sutapo, tad, tikiuosi, gražus bendras rezultatas patiks ir žiūrovams.
Operos pristatyme pasakojote, kad pirmame veiksme mus nukelsite į lietuvišką pajūrį, antrame matysime urbanistinį scenovaizdį. Kokių režisūrinių priemonių ėmėtės, norėdamas kuo įtaigiau atskleisti operos siužetą, muziką, ir leisti skleistis solistų balsams?
Operoje „Undinė“ yra vietų, kuriose libretas, man, kaip režisieriui, pasirodė dramaturgiškai nerišlus. Tad nieko nekupiūruoju, priešingai – pridedu. Darau svarbią rokiruotę: vietoje baleto, divertismente išvysime polonezą šokantį chorą. Vienas iš pavyzdžių, kad KVMT choras puikiai šoka, yra jo atliekamas valsas operoje „Kelionė į Tilžę“. Nuo choro šokio operoje įvedama visa Princą supanti svita – apsauginiai, pataikūnai. Jie užsispyrę, nenori priimti iš kito pasaulio atvykusios Undinės. Dėl šios naujai įvestos linijos choras visą antrą veiksmą bus scenoje bei įkūnys besipriešinančius Undinės kitoniškumui. Ir Princą suvedžiojusi užjūrio princesė yra atėjusi iš šios priešiškos pusės.
Su vaizdo projekcijų dailininku Linartu Urniežiumi ir B. Ukrinaite kaip niekad detaliai aptarėme „Undinės“ vizualinę raišką. Ta pati komanda kūrė ir išskirtinį, virtualios realybės tikroviškumu stebinusį operos „Kelionė į Tilžę“ vaizdą. Komandai pasakojau, kad mane labai piktina per šalies miestelius ir kaimus važiuojant matomas vaizdas: net vidury rūtų darželio stovi elektros skydinių dėžės. Kas elektros tiekėjams davė teisę vizualiai užteršti mūsų kraštą? Čia vienas iš menkavertės urbanizacijos pavyzdžių. Juk galima tą dėžę pastatyti prie namo? Net užsieniečiai klausia: gal pas jus vagia elektrą, kad elektros skydines stato vidury pievos? Tai tik pavyzdys, kad stulpų, trinkelių ir panašių atributų prikišame visur, kur tik galime. Su pasigardžiavimu. Taip ir operoje „Undinė“: pirmame veiksme scenografijos gamta bus vešli ir sodri, o antrame veiksme nualinta. Nesaugoma gamta ne tik Klaipėdoje, Lietuvoje, bet ir visame pasaulyje virsta dykra. Tarkim, kokiam Bangladeše dėl pasaulinio klimato atšilimo užliejama vis daugiau pajūrio. Tai gresia ir Klaipėdai. Dėl urbanizacijos ir besaikio vartojimo žalumas keičia dykros. Žodis plėtra man skamba kaip putra. Kaip toje pasakoje: katiliukas verda verda košę, pradžioje ji maitina, o paskui besaikė putra visus užlieja ir virsta visa naikinančiu tvanu. Tokia operos „Undinė“ pagrindinė mintis: ja grindžiama siužeto plėtotė, scenografija ir solistų veiksmai scenoje.