2018 m. Europos Sąjungoje priimtos atliekų tvarkymo taisyklės, kuriomis valstybės narės įpareigojamos didinti komunalinių atliekų antrinį panaudojimą ir perdirbimą. Šios taisyklės įpareigoja ES šalis iki 2025 m. įsirengti atskiras tekstilės atliekų surinkimo sistemas, o paprasčiau kalbant, visose šalyse turės atsirasti atskiri, vien tik tekstilės atliekoms skirti konteineriai.
Susidarančios tekstilės atliekos iki šių reikalavimų atsiradimo keliaudavo į sąvartynus arba būdavo deginamos, o priėmus šias taisykles tikimasi, kad nemaža jų dalis bus perdirbama ir įvairių naujų produktų pagalba bus naudojama toliau, o kita dalis tinkamų naudoti batų ir rūbų, tiesiog, suras naujus savo šeimininkus.
Oficialiai skelbiama, kad Lietuvoje per metus surenkama apie 11 tūkst. tonų tekstilės atliekų, tačiau realybėje šie skaičiai gali būti kur kas didesni. Gerėjant ekonominei situacijai ir didėjant perkamajai galiai, žmonės perka vis daugiau rūbų ir avalynės.
Prie didesnio vartojimo prisideda ir didieji pigių rūbų prekybos tinklai, kurie skatina greitą madą, rengia įvairius išpardavimus, akcijas, dažnina naujų kolekcijų kūrimą ir pristatymą. Daugiau tekstilės produkcijos nuperkama ir plečiantis elektroninei prekybai. Nemažai žmonių pigiai rūbus perka dėvėtų drabužių parduotuvėse. Visos šios galimybės sudaro sąlygas tekstilės atliekų kiekių didėjimui.
Komunalinių atliekų tvarkymo sistemų diegimas, antrinių žaliavų surinkimo ir perdirbimo organizavimas, sąvartynų įrengimas ir eksploatavimas yra savarankiškoji savivaldos funkcija, o tai reiškia kad ES reikalavimas dėl atskirų konteinerių tekstilės atliekoms, guls ant savivaldybių pečių.
Aplinkos ministerija prisideda prie naujų reikalavimų įgyvendinimo ir iš jos administruojamos Atliekų tvarkymo programos lėšų, skiria dalį jų tekstilės atliekų konteineriams įsigyti, tačiau panašu, jog ne visos savivaldybės skuba pasinaudoti šia galimybe.
Vienintele galimybė, savivaldybėse, kuriose nėra atskirųjų tekstilės konteinerių, tekstilės gaminius priduoti į didelių gabaritų atliekų surinkimo aikšteles arba perduoti atliekų tvarkytojams, kurie keletą kartų per metus organizuoja tokių atliekų išvežimą iš gyventojų apvažiavimo būdu.
Apskritai, tose savivaldybėse, kuriose dar neorganizuojamos atskiros sistemos tekstilės gaminių surinkimui ir nestatomi tekstilės gaminių konteineriai, tekstilės atliekos dažniausiai šalinamos su bendru komunalinių atliekų srautu, o tai reiškia, kad ten patekę naudojimui tinkamai daiktai, jau nebepanaudojami.
Sveikinu savivaldybių vadovus, kurie nelaukdami ES privalomame sprendime numatytos galutinės datos, jau dabar savo teritorijose įsirengė tekstilės konteinerius. Pagal matomus žmonių srautus ir į šiuos konteinerius išmetamus tekstilės gaminių kiekius, galima drąsiai sakyti, kad poreikis tokiems konteineriams yra didžiulis.
Didžioji dauguma jau pastatytų tekstilės konteinerių, tiesiog, iki galo prigrūsti, o prie kai kurių sukrautos ne ką mažesnės nei patys konteineriai krūvos nebereikalingų rūbų ir batų. Akivaizdu, kad norint skatinti žmones tekstilės gaminius šalinti į specialius konteinerius, būtina užtikrinti, kad jie būtų dažniau atlaisvinami bei nebūtų užgrūsti. Norint skatinti žmones geriau tvarkyti atliekas, reikia padaryti, kad tai būtų maksimaliai paprasta ir patogu.
Blogiau už pilnai rūbais prigrūstus tekstilės konteinerius gali būti tik tokių konteinerių nebuvimas. Nors iki privalomo jų atsiradimo dar liko daugiau nei keturi metai, svarbiau suprasti, kad jų reikia ne Europos Sąjungai, o mums, tiems, kurie nori gyventi švaresnėje ir sveikesnėje aplinkoje. Užtikrindami antrinį daiktų panaudojimą arba galimybę naudotą daiktą perdirbti, ne tik labiau priartėsime prie žiedine ekonomika vadinamo ciklo, bet ir apsaugosime savo gamtą, todėl kreipiuosi į merus, tame tarpe ir Palangos, į kurią vasaros metu suvažiuoja tūkstančiai žmonių, ir kviečiu – pradėkime saugoti Lietuvą ne 2025 m., o šiandien.