Oro pilių valdovai

Oro pilių valdovai, Aurimas

Praėjusio amžiaus viduryje kaimo vaikai iš konservatyvios kaimo bendruomenės veržėsi į miesto laisvę, turėjo daug vilčių „išeiti į žmones“. Kiekvienas buvo šiek tiek oro pilių valdovas, sėkmingai ar nesėkmingai skinantis kelią savo svajonei, atsisakantis „iš mados išėjusių“ vertybių, bet jų besiilgintis.

Gyvenimas suteikė pamokų, jog yra vertybių, kurių negalima atsisakyti. Jos amžinos. Be jų atsiranda chaosas dvasioje ir skaudžios klaidos gyvenime. Tai tikėjimas, gimtinė, išmintis, poreikis būti bendruomenėje. Sąmonėjome ir stebėjomės, kodėl aplink tiek daug kvailybės. Pavargome mąstydami viena – kalbėdami kita. Viešasis gyvenimas buvo toks, kokio reikalaujama, o tikrajame labai daug reiškė tradicijos, tikėjimas Dievu, kaimyniškumas. Mes turėjome klasės draugų, šventėme mokyklos išleistuves mokykloje, ne restorane, kur atsisveikinimas su mokykla netenka prasmės. Mano karta turėjo savo mokyklą, savo klasę, savo darbą. Dabar viskas tampa laikina ir negali pasakyti „štai savo pastangomis pasiekiau solidaus statuso, esu užtikrintas dėl ateities. Net buvimas vyru ar moterimi yra tik laikina, pakeičiama savybė.

Laikas sukėlė permainų bangas. Tikėjome, turėjome viltį, kad chaoso laikai baigiasi, kad įsitikinome dvasingumo ir išminties vertingumu. Bet chaoso šaknys išsikerojusios ir įsitvirtinusios sugeba išlikti. Kažkoks magiškas verpetas verčia suktis tų pačių klaidų verpete.  Šalia prabangos žengia skaudi gyvenimo grimasa – visur matomas marginalas. Vejama išmintis, ginamos keistos idėjos, skubama į apsvaigimą, bėgama  kažkur į pasaulio kraštą, gedėti palaidotų vilčių. Ant pakylos užkeliamas globalumas, kopijuojame civilizacijos keistenybes, kurias mums įperša. Aristofano komedijos „Debesys“ veikėjų ainiai. Literatūra taip toli nubėgo nuo įvairių piktnaudžiavimų ja, bandymų paversti įtikinėjimų priemone, jog vos ne visa pasitraukė už skaitytojo horizonto. Buvusi viršesnė už valdovus, nesutramdoma, kai imdavo kvatoti iš kvailybės apraiškų virto užsiėmimu gerų šeimų geriems vaikams – mergaitėms ir berniukams, norintiems sužavėti iš anksto žavėtis nusiteikusius dėdę ar tetą. Tai kodėl plunksnos pamiklinti negali senutė, norinti dar kartelį apžvelgti savo patirtis prieš tolimą kelią.

Labai lengvai atsisakoma nuo žmogui suteiktos privilegijos – būti pasaulio akimis: stebėti, suvokti, vertinti. Pasaulio įvaizdžiui susikurti siūlomi stereotipai, savotiški akiniai: „ įžiūri per mažai pozityvo – nesveikuoji, broliuk, o gal turi blogų kėslų.“ Bet tai jau girdėta mano kartai, tik jaunesnius galima įtikinti bijoti matyti tai, kas akivaizdu.

Laikui bėgant, kažką prarandame, kažko atsisakome ir nieko čia nepadarysi. Bet yra dalykų, kurių neverta atsisakyti – tai išmintis, mąstymo savarankiškumas, artimo meilė, atsakomybė už žmogaus likimą, kuris priklauso ir nuo tavo valios. 

Ar egzistavo aprašyti žmonės? Tos istorijos nėra visiškas prasimanymas. Gyvenimo spalvos neretai būna sodresnės už lakiausias fantazijas. Sutiktieji sudėtingo likimo žmonės skatina susimąstyti, kodėl jie laimingi, nelaimingi, komiški. Tačiau gyvenimo smulkmenos nėra akivaizdžios kito žmogaus akiai. Todėl, kuriant pasakojimus, buvo  ir spėliojimų ,ir pasitelkta vaizduotė. Nenorėčiau ko nors įžeisti ar įskaudinti. Norėčiau priminti, jog neturėjau tikslo  papasakoti  apie žmones, kuriuos teko sutikti ir šiek tiek pažinti, neketinu, ko nors demaskuoti, tik norėjau su kažkuo, taip pat bandančiu suvokti pasaulio absurdą, (jei jį galima suvokti) pasikalbėti, pasidalinti mintimis ir įspūdžiais. Mane domino sėkmė, nesėkmė, pasinėrimas į iliuzijas.

Virginija Laurinaitienė,

Draugijos „Veikiam.Lt“ narė

Oro pilys valdovai virginija laurinaitienė novelės
Jei pastebėjote klaidą, pažymėkite reikalingą tekstą ir spauskite Ctrl+Enter, kad pranešti apie tai redakcijai.