Daugkartinis dziudo čempionas E. Cchovrebovas: jei aš nesuprasiu savo mokinių, jie manęs taip pat nesupras

Erikas Cchovrebovas – Elek­trėnuose gyvenęs ir augęs daug­kartinis Lietuvos dziudo čempio­nas ir prizininkas, ne kartą Lietuvai atstovavęs Europos ir pasaulio čempionatuose. Elektrėnuose savo sportinės karjeros aukštumų siekęs E. Cchovrebovas vadina save meilės emigrantu, nes būtent dėl meilės jis persikėlė gyventi į pajūrį ir tapo Kretingos dziudo sporto pradininku – ten įkūrė dziudo klubą, o dabar sportininko poziciją pakeitė į trenerio – Palangoje ir Klaipėdoje savo sukauptomis ­žiniomis dalinasi su vaikais ir suaugusiaisiais. „Labai svarbu­ suprasti, kad sportininko kelyje pasitaikys begalė sunkumų, o norint pasiekti aukštų rezultatų, tuos sunkumus reikia sugebėti įveik­ti“,- sako Erikas Cchovrebovas.

Erikai, kodėl pasirinkote dziudo sporto šaką?

Manau, kad didžiausią įtaką mano pasirinkimui padarė tėtis. Mano tėtis pats paauglystėje lan­kė dziudo sporto treniruotes Elek­trėnuose. Jo treneris tuo metu buvo Gintautas Akelis. Kai buvau šešerių ar septynerių metų amžiaus, tėtis ir mane atvedė išbandyti šios sporto šakos. Prisimenu savo pirmąją treniruotę – tuomet dar nieko nedariau, o tik žiūrėjau, kaip spor­tuoja kiti. Ta pirmoji treniruotė mane labai sužavėjo, todėl atėjau dar kartą, tačiau tą kitą kartą jau ir aš stovėjau ant tatamio.

Neretai paauglystėje vaikai nieko nebenori, nori atsisakyti to, ką daro. Ar pačiam pavyko išvengti tokių minčių? Kaip save motyvavote, kad eitumėte toliau ir nesustotumėte?

Tikrai neslėpsiu, kad ir man buvo visko. Pačioje pradžioje tokių minčių apie nesportavimą net nekildavo, nes pakankamai gerai sekėsi. Laimėtos pergalės, mamos šypsena ir užimtos prizinės vietos mane skatino judėti į priekį ir daryti tai, ką geriausiai ir moku – kovoti. Tačiau atėjus pralaimėjimų bumui kildavo visai kitokių minčių… Tada kartais pagalvodavau ir apie tai, kad viso to nebereikia. Bet šioje sporto šakoje mane išlaikė vienintelis dalykas – tai begalinė meilė dziudo sporto šakai ir draugams, kurie taip pat treniravosi kartu su manimi.

O dziudo sporto šaka buvo vienintelė, ar save išbandėte ir kitose sporto šakose?

Visada galvojau, kad treniruo­damasis dziudo Elektrėnuose ga­lėsiu ranka pasiekti ir visas kitas sporto šakas. Dar kai buvau mažas, visada stebėdavau savo trenerius Ramūną Žemaitaitį, Kęstą Vitkauską ir Gintautą Akelį, kai jie žaisdavo krepšinį, futbolą, stalo tenisą, regbį ir kitas sporto šakas, ir vis galvodavau, iš kur jie taip viską moka ir sugeba… Dziudo man buvo vienintelė sporto šaka, kurio­je save realizavau, tačiau visose kitose sporto šakose taip pat galėjau jaustis puikiai – lyg žuvis vandenyje. Tad treniruodamasis dziudo Elektrėnuose išmokau būti universalus visur.

Sakėte, kad tėčio dziudo treneris buvo Gintautas Akelis. O kas pirmasis treniravo Jus?

Mano, kaip ir tėčio, pirmasis treneris buvo Gintautas Akelis. Šis treneris buvo griežtas, tačiau teisingas. Jo vedamos treniruotės buvo sustyguotos. Prisimenu, kad jis turėdavo sąsiuvinį, kuriame buvo surašyta, ką mes turime daryti tam tikrą dieną, jis mus tikrindavo įvairiais fizinio pasiruošimo testais, kurie buvo tikrai įdomūs. Aš žinojau, kad negaliu praleisti treniruočių, nes tą dieną, kai praleisiu treniruotę, galiu neišmokti to, ką mokysis mano draugai. Aš taip pat supratau, kad neišmokęs svarbių dalykų, apie karjeros aukštumas galiu net nesvajoti.

Kaip atrodė sportininko diena, kai dar mokėtės mokykloje?

Dziudo sporto treniruotes lankiau nuo pat pirmos klasės, todėl papasakoti apie visus dvylika metų būtų išties sunku. Tačiau man geriausiai atmintyje yra išlikę šalti žiemos rytai, kai jau pusę septynių ryto prieš pamokas treneris Ramūnas Žemaitaitis pasiimdavo mane iš namų ir važiuodavome treniruotis į dziudo salę arba eidavome plaukioti baseine. Vėliau turėdavau eiti į pamo­kas mokykloje, o po pamokų iš karto lėkdavau vėl į treniruotes. Mes taip intensyviai ruošdavomės varžyboms. Taip pat puikiai prisimenu ir karštas vasaros dienas, kai pro langus matydavome poilsiaujančius žmones, o aš kartu su savo draugu (kurį dabar galėčiau vadinti savo broliu) Kęstučiu Vitkausku ir treneriu Kęstu Vitkausku sportuodavome. Tuo metu, kai visi ilsėdavosi, mes sunkiai sportuodavome ir skaičiuodavome nuo nosies varvančius prakaito lašus.

Ar dėl sportinio užimtu­mo mokslo rezultatai nenuken­tė­da­vo?

Jei mano rezultatai mokykloje nukentėdavo, tai tikrai ne dėl sportinio užimtumo kaltės, o tik dėl mano paties. Tuo metu buvo svarbu tai, kad sporto rezultatai nenukentėtų dėl mokslų. Visi mano mokytojai mokykloje ir klasės auklėtoja žinojo, kad sportas man yra numeris vienas. Todėl labai džiaugiuosi, kad moky­tojai mane suprato, palaikė ir didelio spaudimo iš jų negaudavau. Aš manau, kad tiek mokyklą, tiek sporto užsiėmimus puikiai galima suderinti. Aš pats šiuo metu vis dar sportuoju, treniruoju ir studijuoju Klaipėdos universitete magistrantūroje.

Kokių rezultatų esate p­asiekęs dziudo sporte, koks laimėjimas Jums yra pats svarbiausias?

Kai įdedi nemažai pastangų siekdamas savo tikslų, tai visi laimėjimai pasidaro labai svarbūs, nes žinai jų vertę. Esu daugkartinis Lietuvos čempionas ir prizininkas, ne vieną kartą šaliai atstovavau Europos ir pasaulio čempionatuose. Tačiau geriausiai mano atmintyje yra išlikusios varžybos, kurios vyko Vokietijoje. Tų varžybų metu mane smaugimo veiksmu užmigdė ir kovos aš jau negalėjau tęsti. Šis įvykis mano atmintyje išliks visą gyvenimą, tačiau įtariu, kad tai išliks ir mano mamos atmintyje, nes ji tai matė būdama viena namuose ir stebėdama tiesioginę transliaciją internetu.

Visą laiką gyvenote Elek­trėnuose, baigėte čia mokyklą ir siekėte karjeros aukštumų, tačiau dabar gyvenate pajūryje. Kas lėmė tokį Jūsų sprendimą?

Aš esu meilės emigrantas. Su savo žmona skaičiuojame jau vienuo­liktus draugystės metus. Kai mes pradėjome draugauti, man buvo vos penkiolika metų, o dabar jau trejus metus esame susituokę. Mano žmona yra kilusi iš šių kraštų, todėl planavome gyventi Palangoje, bet aš pats nesitikėjau, kad jau taip greitai čia persikelsiu. Bakalauro studijas neakivaizdiniu būdu baigiau Kaune, čia ir gyvenome, dirbau Elektrėnuose sporto centre sporto organizatoriumi metodininku ir sportavau taip pat čia. Tik po visų darbų ir treniruočių grįždavau namo į Kauną. Elektrėnuose vykusios dziudo stovyklos metu patyriau pėdos traumą, kuri ir paskatino mane nutraukti profesionalaus sportininko karjerą ir vykti į pajūrį, kur manęs jau laukė dziudo trenerio duo­na. Studijas Kaune baigiau jau gyvendamas Palangoje.

Esate dziudo sporto pradininkas Kretingoje, taip pat treniruotes vedate ir Palangoje. Kaip kilo mintis pradėti šią sporto šaką pajūryje?

Čia – pajūryje – mane supa žmonės, kurie mane palaiko, padeda ir motyvuoja. Jie mane skatina ir man pataria. Palangoje tokie žmonės manęs jau laukė – tai A. Rasimas, Ž. Drazdas. Jie buvo įkūrę dziudo klubą Palangoje, tad ten viskas jau buvo paruošta perduoti į mano rankas. Ž. Drazdas pats yra kilęs iš Kretingos, todėl kilo mintis ir ten įkurti dziudo klubą. Ši mintis man pasirodė tikrai gera ir vos per dvi savaites ten viską suorganizavome ir jau Kretingoje pradėjome vesti dziudo treniruotes.

Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad viskas vyko labai sklandžiai. Nekilo jokių sunkumų prade­dant propaguoti dziudo sporto šaką šiame krašte?

Vienas iš didžiausių sunkumų – tai patalpos, kuriose galėtume pasikloti tatamį, ant kurio galėtume nevaržomai treniruotis. Patalpų nuo­ma iš privačių žmonių pajūryje yra tikrai brangi, tad pirmaisiais metais treniravau vaikus tik tam, kad jie turėtų galimybę treniruotis. Aš neturėjau oficialaus darbo, tad rinkau mokestį iš vaikų tėvelių ir taip padengdavau nuomos išlaidas.

Kaip pavyko pritraukti vaikus užsiimti šia sporto šaka?

Dziudo treniruotes Palangoje pradėjau 2017 metų rugsėjo 4 dieną, o Kretingoje – tų pačių metų rugsėjo 18 dieną. Tiek Palangoje, tiek Kretingoje teko pasivaikščioti po mokyklas. Tada apsivilkau dziudo aprangą, kuri yra vadinama dziudogi ir, vaikščiodamas po klases, stengiausi mokinius sudominti. Bandžiau visaip juos nu­stebinti, kad tik ateitų į treniruotes, supažindinau mokinius su dziudo sporto šaka, rodydamas veiksmus su šešėliu, kadangi esu „akrobatas“ nuo vaikystės, padarydavau atbulinį salto ir sakydavau, kad atėję į mano treniruotes jie irgi to išmoks. Dabar jau nereikia vaikščioti po mokyklas, sportininkų yra užtektinai. Tačiau yra labai svarbu išlaikyti sportininką, o aš džiaugiuosi tuo, kad iš tų vaikų, kurie treniruotis atėjo prieš trejus metus, dziudo sporte tikrai liko ir toliau treniruojasi.

Kokie vaikai ateina į dziudo sporto treniruotes? Kas gali užsiimti dziudo sportu?

Jei vaikas yra sportavęs kitur ir ateina išbandyti dziudo sporto šakos, dažniausiai jam dziudo ir patinka, nes turi su kuo palyginti. Dziudo sportininkui neužtenka būti greitam ir stipriam, daug kas priklauso ir nuo sportininko charakterio. Ši sporto šaka yra skirta tikrai ne kiekvienam. Aš dažnai pagalvoju ar tėvai patys supranta kur jie atveda savo vaiką. Kai tėveliai atveda vaikus į dziudo treniruotes, aš visada pažiūriu į vaiko akis ir pastebėdavau, kad kai kurie vaikai yra baikštūs, tačiau dažnai apsigaudavau manydamas, kad tam vaikui nepatiks, nes jis galbūt per švelnus ar prisirišęs prie mamos. Todėl yra labai sunku suprasti, koks vaikas yra būsimas čempionas. Būna atvejų kai tas, kuris yra aktyvesnis ar pastebimesnis, stovi vietoje ir netobulėja, o tas, kuris atrodė silpnes­nis, pranoksta ir tuos, kurie atrodė perspektyvesni.

Kaip ir visur, turbūt taip ir dziudo sporte – ne visi atėję į treniruotes toliau ir lieka veik­loje. Kokia pagrindinė prie­žastis, dėl kurios vaikai vis dėl­to nusprendžia nesportuoti?

Tikrai taip, taip būna ir dziudo sporte. Pradžioje treniruotės dažnai vyksta žaidimo forma, bet ateina laikas, kai reikia mokytis technikos, tada pradedami daryti metimai, kritimai, vaikams pradeda skaudėti kojas, rankas, galvą ir jie nebenori kristi, nes jiems skauda. Tačiau šiame sporte kitaip nieko neišmoksi. Taip pat pastebėjau, kad kartais nenorą eiti į treniruotes lemia ir tai, kad vaikai vengia stipresnių už save.

Kaip manote, koks turi būti šiuolaikinis treneris, kad vaikas susidomėtų treniruotėmis ir pačia sporto šaka?

Aš manau, kad treneris vaikui turi būti visų pirma mokytojas, tačiau ir draugas. Aš pats stengiuo­si, kad vaikai jaustųsi laisvai, kad nebūtų suvaržyti, noriu su jais kuo daugiau bendrauti, pažinti ir suprasti. Jei aš nesuprasiu savo mokinių, jie manęs tuo labiau nesupras. Treneris turi atrasti ryšį.

Kokias vertybes stengiatės įskiepyti savo auklėtiniams?

Mes laikomės dziudo moralės kodekso ir stengiamės tokie būti ne tik sporto salėje, bet ir už jos ribų. Dziudo moralės kodeksas moko aštuonių pagrindinių vertybių: mandagumo, drąsos, nuoširdumo, savitvardos, garbės, kuklumo, draugystės ir pagarbos.

Pajūryje dziudo sportu susidomi tik vaikai, ar suteikiate galimybių dziudo sportuoti ir suaugusiems?

Aktyviai sportuojame ne tik su vaikais, bet ir su suaugusiais. Aš vedu ne tik dziudo treniruotes, bet ir džiudžitsu treniruotes – tai yra giminingos sporto šakos. Sausio mėnesį vienas iš sportininkų tapo Europos brazilų džiudžitsu čempionu. Tai aukštas rezultatas mūsų klubui ir Kretingai.

Ar dziudo sportu susidomi mergaitės?

Palangoje turiu tris grupes: pažengusių vaikų grupė treniruo­jasi kiekvieną dieną, jauniausių ir naujokų grupė treniruojasi du kartus per savaitę, vyresnių vaikų (11–14 metų) grupė treniruojasi du kartus per savaitę. Kretingoje turiu dvi grupes: pirmoje grupėje vaikai nuo šešerių iki trylikos metų, jie treniruojasi tris kartus per savaitę, suaugusiųjų grupė taip pat treniruojasi tris kartus, tačiau kartais nusprendžiam ir savaitgaliais pasportuoti. Visose šiose grupėse sportuoja ir dešimt mergaičių. Tai nėra daug, tačiau šis skaičius rodo, kad susidomėjimas yra.

Dziudo nėra švelni sporto šaka, o Jūsų auklėtiniai – dar vaikai. Kaip pavyksta išvengti jėgos panaudojimo ne sporto metu?

Aš vaikams dažnai primenu, kad tai, ką mes išmokstame treniruočių metu, galime naudoti tik per treniruotes arba varžybų metu. Mano paties kiekvienas savaitgalis būdavo užimtas, nes treneris dažnai veždavo į varžybas, tai aš tiek prisikovodavau, tiek jėgų ir energijos atiduodavau, kad net man minčių nekildavo, kad aš prieš kažką kitą galėčiau panaudoti tą savo jėgą. Tuo labiau aš visada vengdavau konfliktų, nors keletas variantų yra buvę.

Šiuo sportu užsiima nema­žai žmonių, tačiau greičiausiai tikrai ne visi pasiekia sportinių aukštumų. Ko reikia, norint pasiekti aukštų rezultatų?

Labai svarbu yra suprasti, kad sportininko kelyje pasitaikys begalė sunkumų, o norint pasiekti aukštų rezultatų, tuos sunkumus reikia sugebėti įveikti. Kaip ir minėjau, čia daug lemia ir sportininko charakteris. Taip pat labai svarbus yra ir trenerio indėlis į sportininko tobulėjimą.

Kokių rezultatų jau spėjo pasiekti jūsų auklėtiniai?

Aš labai džiaugiuosi dėl vaikų, nes jie nepabūgsta ir važiuoja į varžybas su tikslu laimėti, nors ir ne visada mums tai pavyksta. Bet aš jiems primenu, kad ne kiekvienas išdrįstų eiti kovoti, o jie išdrįsta ir pakankamai gerai jiems sekasi, tad mums dar viskas prieš akis. Tikrai turime jau ne vieną aukso, sidabro ir bronzos medalį. Net būtų sunku suskaičiuoti, kiek jų jau yra.

Ar mokykla, kurioje mokosi vaikai, ir mokslas turi įtakos siekiant aukštumų sporte?

Pasiekti aukšti rezultatai varžybose padeda stojant į aukštąsias mokyklas. Daugelis specialiųjų ugdymo įstaigų teikia paramą sportininkams, kurie įrodė esantys geriausi.

Dziudo treniruočių sukaupti įgūdžiai – kruopštumas, atsakingumas, drausmė, psichologinis stabilumas – yra puiki pagalba norint sėkmingai mokytis. Todėl galima sakyti, kad sportas padeda siekti aukštumų moksle.

Koks yra Jūsų, kaip trenerio, pagrindinis tikslas?

Aš manau, kad trenerio misija – tai savęs, savo žinių, įgūdžių, visos savo išminties atidavimas, savo filosofijos perdavimas auklėtiniams. Aš to siekiu ir tikiuosi, kad viskas pasiseks.

Eglė Butkutė,