Visada maniau, kad saugiausia dirbti ofise, tačiau visai neseniai teko įsitikinti, kad nė vienas mūsų nėra apsaugotas nuo nelaimingų atsitikimų. Mano tėvai visada pabrėždavo, kaip svarbu siekti universitetinio išsilavinimo – jie nuolat kartodavo, kad kur kas geriau sėdėti šiltame biure nei lankstyti nugarą dirbant fizinį darbą. Žinoma, aš buvau lygiai tokios pačios nuomonės, todėl iš karto po mokyklos stojau į universitetą. Per ketverius studijų metus įgijau šiokios tokios darbo patirties, tačiau baigusi universitetą nusprendžiau emigruoti į Londoną. Mane viliojo ne tik didesnio uždarbio galimybės, bet taip pat ir gyvenimiška patirtis: kol gyvenau Vilniuje, man neteko paragauti visiškai savarankiško gyvenimo: nemačiau prasmės nuomotis būstą, nes gyvendama pas tėvus galėjau sutaupyti kur kas daugiau pinigų.
Darbo paieškų ėmiausi dar neišvykusi iš Lietuvos: nenorėjau dirbti fabrike ar sandėlyje, todėl šiek tiek užtruko, kol galiausiai radau tinkamų pasiūlymų. Mane labai sudomino darbo pasiūlymas vienoje Londono įmonėje, kuri ieškojo biuro administratorės. Kadangi jau buvau įgijusi tokios darbo patirties, pamaniau, kad tokios karjeros galimybės – kaip tik man. Pirmasis darbo pokalbis vyko nuotoliniu būdu, o vėliau sužinojau, kad patekau į antrąjį atrankų etapą. Nors reikėjo šiek tiek palaukti, kol sužinojau, kad įmonė pasirinko būtent mane, tačiau tokia naujiena tikrai nudžiugino. Nieko nelaukdama ėmiau ruoštis išvykti, ir netrukus išvykau.
Nemeluosiu, pirmosios dienos Londone buvo tikrai bauginančios: dar niekada nebuvau mačiusi tokio didelio miesto, todėl prireikė laiko, kol išmokau orientuotis mieste. Vis dėlto, maloniai nustebino tai, kad Londono transporto infrastruktūra yra labai gerai išvystyta, todėl be didelių pastangų galėdavau nuvykti į bet kurią miesto dalį. Kelionė į darbą trukdavo kiek daugiau nei valandą, tačiau tokiame dideliame mieste tai yra visiškai natūralu. Kelias savaites buvau apmokoma biuro administravimo subtilybių, o jau vėliau ėmiausi darbo pati. Įvairių užduočių tikrai netrūko, tačiau su jomis puikiai susidorojau, ir iš savo kolegų gaudavau tikrai nemažai pagyrų, o tai paglostydavo savimeilę.
Atrodė, kad viskas yra būtent taip, kaip ir įsivaizdavau ar slapta pasvajodavau, tačiau vieną dieną įvykęs nelaimingas atsitikimas gerokai apkartino mano kasdienybę. Buvau išėjusi į kitą patalpą, kurioje yra laikomi biuro dokumentai, kai visai netikėtai ėmė griūti lentynos. Deja, man išsisukti nepavyko, todėl atsibudau tik ligoninėje. Man buvo paaiškinta, kad patyriau ne tik smegenų sutrenkimą, bet taip pat ir rankos lūžį keliose vietose. Po tokių naujienų, žinoma, puoliau į ašaras, nes tikrai nesitikėjau, kad viskas taip rimta. Kelias dienas man teko praleisti ligoninėje, o vėliau buvau paleista gydytis į namus.
Londone dar nebuvau užmezgusi jokių artimų pažinčių, todėl man pagelbėti atvyko sesuo, kuri tuo metu planavo atostogauti. Žinoma, stengiausi ją atkalbėti nuo tokios minties, tačiau ji buvo nusiteikusi ryžtingai. Kartu su vienu artimiausių žmonių kasdienybė tapo ne tokia niūri, tačiau mintyse svarsčiau, kiek laiko man dar užteks turimų santaupų. Panašu, kad mano sesė pajuto mano nuogąstavimus, todėl pradėjo ieškoti galimybių gauti kompensaciją už darbe patirtą įvykį. Nustebau, kad viskas yra gerokai paprasčiau nei maniau – „Insito konsultacijos“ pasiūlė sutvarkyti visus teisinius formalumus, o man tereikėjo pateikti tam tikrą informaciją – sužinoti daugiau. Praėjus vos porai mėnesių su manimi susisiekė šios įmonės konsultantas, ir pranešė, kad kompensacijos pinigai mane pasieks artimiausiu metu. Būtent šios įmonės dėka galėjau išspręsti tuometines finansines problemas, tačiau patirtas įvykis privertė pamąstyti, ar darbas biure tikrai gali būti laikomas pačiu saugiausiu.