Palangiškė Mūza Olimpija Svetickaitė savastį atrado meno nišoje

Palangiškė Mūza Olimpija Svetickaitė savastį atrado meno nišoje

Palangos Senosios gimnazijos devintokė Mūza Olimpija Svetickaitė nuo vaikystės rašo eilėraščius, yra parašiusi pjesę, dalyvauja įvairiuose protmūšiuose, iniciatyvose, yra ne vieno konkurso laureatė. Neseniai ji tapo ir Lietuvos tūkstantmečio vaiku.

Pažino vaikystėje

Nuo vaikystės Mūza augo apsupta kultūros. „Vienas pirmųjų mano prisiminimų – didžiulė knygų spinta ir senelis, garsiai skaitantis Kristijoną Donelaitį ir Balį Sruogą. Kiek pamenu, namuose visada skambėdavo arba klasikinė, arba alternatyvi muzika, rokas, „Fojė“, „Skylė“, „Antis“, vakarais žiūrėdavome gerai vertinamus filmus, skaitydavome arba eidavome į spektaklius, parodas, diskusijas, knygų pristatymus“, – pasakojo jaunoji kūrėja.

Pirmąjį eilėraštį Mūza parašė būdama aštuonerių. Tuomet jos kūrybinis impulsas buvo jūra, pušynai, rūkas, vėliau būtent Palangos kraštovaizdis jai tapo pagrindiniu įkvėpimo šaltiniu. Sulaukusi 11-os ji pradėjo domėtis šiuolaikine kultūra, menais, ypač poezija, skaitė leidinius „Literatūra ir menas“, „Nemunas“. Ją traukė daugiasluoksnis eilėraščių pasaulis, paslaptingi jo šifrai, postmodernumas. Kultūra ją paskatino rašyti ir padėjo suprasti, kad menas – jos niša.

Per septynerius metus jaunosios poetės kūryba keitėsi. Sulaukusi dvylikos, M. Svetickaitė suprato, kad kūryba tapo neatsiejama jos gyvenimo dalimi.

„Iš pradžių rašiau ilgus, socialiai angažuotus eilėraščius primityviais šnekamosios kalbos sakiniais. Vėliau ėmiau justi saiką, tekstai trumpėjo. Tada socialines problemas mečiau į šalį ir susidomėjau jausenomis. Atradau metaforas, simbolistiką, ornamentuotą kalbėjimą“, – įvardino Mūza.

Kiek vėliau ėmė rašyti išpažintinę poeziją, grįžo prie paprastesnio, nuoširdesnio, tačiau vis tiek ironiško kalbėjimo. Dabar ji dažniausiai rašo laisvai ir atvirai, nebebando savęs įsprausti į jokius rėmus.

Ji vis dar ieško savęs poezijoje, ir tuos ieškojimus vertina. „Nėra nieko blogiau už nusistovėjimą. Tas, kas vertina nekintamumą, tegu pažvelgia į užsistovėjusias upes ir tai, kas iš jų lieka. Ieškojimai brandina, eidamas per juos paleidi balastą, tačiau iš kiekvieno etapo išsineši tai, kas iš tiesų vertinga“, – teigė jaunoji kūrėja.

Įkvepia gamta, žmonės

Daugumoje jos eilėraščių vyrauja siekis pažadinti žmogų iš „letargiško mašinalumo“, kad galėtų pajusti gyvenimo grožį, šią akimirką, kasdienius mažus stebuklus ir tikrąsias vertybes. Jos nuomone, svarbu atmerkti akis ir pastebėti tą „absurdo teatrą“, į kurį kiekvieną žmogų įtraukia šiuolaikinis pasaulis.

Dažniausiai Mūza kuria ne pagauta stiprios emocijos, sukrėtimų, bet apmąstydama įvairias gyvenimo patirtis, rutiną, apmąstyta patirtis jai „vaizdus, garsus, kvapus, jausenas iškelia visai kitokiu kampu, kitokiais akcentais“.

„Na, o kalbant apie prozą, publicistiką, ko gero, nieko nenustebinsiu pasakydama, kad tai – reguliaraus ir kruopštaus, nenutrūkstamo darbo vaisius. Kuriant prozą, svarbiausia turėti konkrečią mintį, vidinę kūrinio konstrukciją, aiškią siužetinę liniją, ant kurios galėtum megzti tekstą ir dėlioti kūrinį. Publicistikoje svarbiausia turėti tvirtą mintį ir aiškius bei nepalaužiamus argumentus. Taip pat labai svarbu asmeniškai jausti temą“, – mąstė pašnekovė.

Mūzos Olimpijos nuomone, kūryba gyvenimą daro įdomesniu, praturtina prasmingų užsiėmimų: „Vieniems kūryba tampa savotiška terapija, kitiems – savimanifestacija, unikalios savasties deklaravimu ar tam tikra maišto forma. Kuriančiame žmoguje randasi mažas naujas pasaulėlis, kupinas pačių keisčiausių idėjų, jis auga, galiausiai susitapatina su pačiu kūrėju, jo aplinkiniu pasauliu ir tampa labai įdomia kasdienybe.“

Kuria ne tik poeziją

Atsikrausčiusi į Palangą Mūza susipažino su režisiere, aktore, teatro studijos „Tai bent“ vadove Alma Pronckūniene. Ji pasiūlė parašyti kūrinį scenai, todėl Mūza sukūrė pjesę „Apie jūrą, žaislus ir dievus“. „Joje, perteikdama vaikams suprantamą ir patrauklią istoriją apie mergaites, išmetusias žaislus į jūrą tam, kad gautų naujas madingas lėles, kalbėjau apie jūros taršą, vartotojiškumą, norą turėti tik pačius madingiausius ir naujausius daiktus ir visišką abejingumą savo artimui, draugui, aplinkai, Žemei“, – dalijosi jaunoji kūrėja. A. Pronckūnienės vadovaujama studija „Tai bent“ pagal šią pjesę pastatė spektaklį „Apie žaislus ir draugystę“, jame M. Svetickaitė debiutavo ir kaip aktorė – atliko Jūros vaidmenį

Grupė spektaklį pristatė ir tarptautiniame teatrų festivalyje „Teatrinės improvizacijos“ ir pelnė nominaciją už originalumą ir dvasinių vertybių puoselėjimą.

Dalyvauja konkursuose

Mūza dalyvauja įvairiuose konkursuose. Kiekvienas jų jai suteikia naujos patirties. Vieni leidžia dalintis mintimis netradicinėmis temomis, įsigilinti į tai, „už ko paprastai plunksna neužkliūtų“, skatina išmėginti naujas formas, todėl plečia kūrybinį akiratį.

„Per konkursus su tavo darbais susipažįsta galybė įvairių žmonių – rašytojai, literatūrologai, kalbininkai, menininkai, dėstytojai, mokytojai, istorikai. Kūryba vertingiausia tada, kai yra skaitoma. Dalyvaudamas konkurse gauni garantiją, kad su tavo darbu bus susipažinta“, – atkreipė dėmesį Mūza, teigusi, kad kiekvienam kūrėjui reikia atrasti savo skaitytojus.

Daugiausia kūrybinių paskatų M. Svetickaitei suteikia Jaunųjų filologų konkursas ir tokios kūrybinės dirbtuvės, kaip Lietuvos rašytojų sąjungos Vasaros akademija. „Tokio tipo renginiuose tavo kūrybą vertina profesionaliausi Lietuvos literatūros žmonės. Didžiausia tokių renginių dovana yra ta, kad rašytojai, literatūrologai skaito jaunųjų poetų kūrybą ir duoda begales naudingų patarimų. Tiesą sakant, dažnai netgi atsiveria akys, kardinaliai pasikeičia požiūris, kaip tekstus redaguoti, į ką atkreipti dėmesį, ką plėtoti, o ko vengti“, – tikino Mūza Olimpija.

Galimybė susipažinti su kitais kūrėjais jai neįkainojama, nes užmegztos pažintys dažnai virsta draugyste. Vasaros akademija jai dar nuostabesnis reiškinys – į jas susirenka penkiolika geriausių jaunųjų šalies autorių ir daug profesionalių įvairių sričių menininkų. „Kadangi tai – ne konkursas, nėra jokios konkurencijos, bendrystė dar didesnė, be to, daugiau laiko kūrybai aptarti. Be kūrybos skaitymų, ilgų pasivaikščiojimų, kūrybos aptarimų, kino seansų ir užsisėdėjimų iki vidurnakčio poezija siejama su kitomis meno šakomis: fotografija, muzika, kaligrafija, daile. Gaila, tačiau jau dveji metai, kaip finansavimas Rašytojų sąjungos akademijoms nebesuteikiamas“, – mąstė kūrėja.

Tapo Lietuvos „maksimaliste“

Prekybos tinklas „Maxima“ šiemet jau 17 kartą organizavo Lietuvos nacionalinę moksleivių skatinimo programą „Lietuvos Maximalistai“. Joje talentingiausi ir daugiausiai pasiekę Lietuvos moksleiviai dėl pagrindinių, paskatinamųjų ir papildomų stipendijų bei „Lietuvos Maximalisto“ titulo galėjo varžytis kūrybos ir meno, muzikos, mokslo, sporto, inovacijų, ekologiškumo, visuomeniškumo, pažangumo srityse. Šiemet dėl apdovanojimų Lietuvos nacionalinėje moksleivių skatinimo programoje rungėsi daugiau negu 500 gabiausių Lietuvos moksleivių.

„Atitikau visus reikalavimus, be to, turiu didžiulį troškimą kurti, tai viena pagrindinių ir, be abejonės, pati mieliausia mano gyvenimo veikla. O rimtai kuriančių jaunųjų literatų Lietuvoje nėra tiek daug kaip dailininkų, muzikantų, šokėjų ar kitų sričių atstovų. Supratau, kad turiu išskirtinį kozirį, kuriuo galiu pasinaudoti. Juk šokėjai, muzikai, dailininkai turi savo mokyklas, mokytojus, programas, rėmimo fondus, o rašytojai turi tenkintis bendromis lietuvių kalbos ir literatūros pamokomis, todėl nusprendžiau dalyvauti. Mano tikslas buvo gauti stipendiją, nesvarbu, pagrindinę, paskatinamąją ar papildomą. Konkurentų buvo daugiau negu pusšimtis, o apdovanoti tik septyni jaunieji kūrėjai. Pagrindinė stipendija, kurią laimėjau, skirta tik viena, tad sužinojusi, kad nurungiau visus konkurentus ir tapau pagrindinės stipendijos laimėtoja, be galo nudžiugau“, – atviravo pašnekovė.

Laimėta stipendija leidžia jai lankytis mėgstamuose kultūriniuose renginiuose, festivaliuose, laisvai keliauti į konkursus, projektus. Kadangi dauguma jų vyksta Vilniuje, o Mūza gyvena Palangoje, kaskart tenka įveikti nemažus atstumus. „Galima sakyti, stipendija už tai, ką jau pasiekiau, man tapo galimybe nesustoti ir siekti dar daugiau“, – tikino M. Svetickaitė.

Domina protmūšiai

Mūza Olimpija Svetickaitė su Lietuvos tūkstantmečio vaikų laidos vedėju Robertu Petrausku

Mūzą nuo mažens domina įvairūs protmūšiai, viktorinos. Dar vaikystėje ją itin sudomino „Lietuvos tūkstantmečio vaikai“, tad vos pradėjusi mokytis penktoje klasėje ir sulaukusi amžiaus, kai pagal projekto taisykles galėjo jame dalyvauti, akimirksniu užpildė atrankos anketą. „Iš pradžių labai džiaugiausi vien galimybe jame dalyvauti, tačiau pirmasis sėkmingas pasirodymas ir pergalė penktoje klasėje tarsi pakėlė mane ant sparnų. „Tūkstantmečio vaikuose“ dalyvauju jau penktus metus iš eilės. Tris kartus esu laimėjusi pirmąją vietą, savo sąskaitoje turiu ir keturias antrąsias vietas, tad, galima sakyti, esu nuolatinė šio projekto dalyvė ir laimėtoja.

Dalyvavimas jame man tikrai neįkainojamas, žaisdama patiriu pačias geriausias emocijas, sužinau daug naujų dalykų, pažįstu galybę naujų žmonių“, – dalijosi pašnekovė. Taip pat Mūza yra dalyvavusi televizijos projektuose „Labas rytas, Lietuva“, „Tiesa ar drąsa“, „Vaikų forumas“, „Auksinis protas“, „Lietuvos nerealieji“, radijo laidose „Literatūros akiračiai“, „Pokalbiai per LRT Opus“, „Domas ir Tomas“, „LRT Opus vasara Palangoje“.

Šiemet Mūza pradėjo dalyvauti ir gyvuose „Auksinio proto“ žaidimuose. „Mūsų komandai visai neblogai sekasi – neseniai pasibaigusiame sezone Palangos divizione užėmėme antrąją vietą. Kai laimėjome kvietimą į televizinį „Auksinio proto“ žaidimą, komanda delegavo mane, tad debiutavau protmūšio laidoje ir tapau viena jauniausių visų laikų šio žaidimo dalyvių“, – teigė M. Svetickaitė. Taip pat Mūza dalyvauja naujame Lietuvos gimnazijų lygos sezone „Nepamiršk parašiuto“, šiuo metu asmeninėje įskaitoje užima 7 vietą tarp beveik 600 Lietuvos gimnazistų ir kovoja dėl galimybės suburti savo komandą.

„Visų pirma, labai džiaugiuosi, kad šiais laikais vis didesnis dėmesys skiriamas išgirsti vaikų balsui, į jų nuomonę įsiklausoma, jiems suteikiama teisė kalbėti visai Lietuvai apie rūpimas problemas. Dar nepriėjome tokio laiko, kai vaikai, kaip kitose šalyse, gali susirinkti į mokinių parlamentus ir patys prisidėti prie jiems aktualių valstybės sprendimų, tačiau taip, manau, ateityje tikrai bus“, – svarstė devintokė.

Mūzos nuomone, vis didesnį dėmesį vaikų nuomonei skiria LRT. Ji dalyvavo specialioje vaikų diskusijoje „Tiesa ar drąsa“, skirtoje birželio 1-ajai, JT Vaiko teisių konvencijai skirtame Vaikų forume, kuris vyko LR Vyriausybėje ir tiesioginiame televizijos eteryje, LR Seimo organizuotoje diskusijoje „Lietuvos vaikų balsas“ tema „Aš – pasaulio pilietis“.

Linas DAUGĖLA,

„P. n.“ akademijos narys

Palangiškė Mūza Olimpija Svetickaitė Lietuvos „maksimalistė“ lietuvos tūkstantmečio vaikai linas daugėla robertas petrauskas palangos senoji gimnazija
Jei pastebėjote klaidą, pažymėkite reikalingą tekstą ir spauskite Ctrl+Enter, kad pranešti apie tai redakcijai.