Dana Lukauskienė
Per 28-erius Lietuvos nepriklausomybės metus į Šventosios priekrantės žvejus niekas rimtai nežiūrėjo. Žvejyba čia tarytum sustingusi praėjusių šimtmečių būsenoje. Žvejai vargta neturėdami nė civilizuotų darbo sąlygų, nė įplaukos. Valtis tenka stumtis iki kelių įsibridus į vandenį, o prieš Kalėdas šviežios žuvies labai norisi. Apie Šventosios priekrantės žvejų rūpesčius sutiko papasakotiPriekrantės verslinės ir rekreacinės žuvininkystės asociacijos vadovas Mindaugas Rimeikis.
–Kaip gyvena Šventosios priekrantės žvejai?
–Įsivaizduokite, jei per dieną reikia iškrauti toną žuvies, tai per kelias vietas kol perkrauna vakare jie nebejaučia nei rankų, nei nugaros. Dar reikia džiaugtis, kad tie Šventojoje priekrantės žvejai dirba, nepalieka savo tėvų, senelių amato.
Žvejyba – darbas labai sunkus. Valdžia turėtų džiaugtis, kad šie vyrai neprašo kompensacijų, išmaldų, susikūrę sau darbo vietą sugeba užsidirbti patys. Įsivaizduokite, jei jūra mėnesį laiko šturmuoja, jie į žvejybą neplaukia, negauna jokių pajamų, nesiseka nieko uždirbti, o už prastovą kompensacijos niekas nemoka. Vyriausybė apie žvejus nieko negalvoja, nemąsto. Jie Šventojoje palikti likimo valiai. Juk šiuo metu nėra nė kur žuvies atsargų dėti, nėra nė šaldytuvų, persirengimo kambarių. Nėra kur grįžus iš jūros nusimaudyti, elementaraus tualeto nėra, net nėra kur pasišildyti arbatos, atsisėsti, jos atsigerti. Palankios darbo sąlygos, šaldytuvai, sandėliai žymiai pagerintų darbą.
Žvejams reikalingaminimali infrastruktūra, sutvarkyta įplauka, kad nereikėtų stumtis valčių lazdomis, irklais. Svarbiausia jiems – išplaukti ir parplaukti. Reikalingos vietos susidėti tinklams, juos ištuštinti, perrinkti, kad galėtų parplaukę nusiprausti, persirengti, o parėję namo pas žmonas neskleistų žuvies ir prakaito kvapo. Norisi civilizacijos, patalpos priimti pirkėjus, jiems pateikti savo produkciją. Žvejai turi įvairiausių receptų, kaip rūkyti žuvį, kaip ją panaudoti kulinarijai. Deja, kol kas jie negali šito daryti, kadangi nėra patalpų, patikrintų Maisto ir veterinarinės tarnybos.
–Kodėl prieš Kalėdas Palangoje bei Šventojoje neturime šviežios žuvies?
–Patys žvejai žuvimi niekada neprekiaus, nes kol kas nėra sukurta jos perdirbimo infrastruktūra. Juk reikia žuvį išdarinėti, pradžiovinti, parruošti sūdymui, rūkymui ar konservavimui, filetavimui.Kol kas Šventosios priekrantės žvejai neturi tam skirtų specialių patalpų.
Manau, kad gyvenimo tempai šiuo metu dvigubai spartesni, tad pirkėjams reikalinga išdorota ir greitai pagaminama žuvis, kad 10-15 minučių ir pietūs būtų paruošti. Visi žmonės nori valytos žuvies, nežino, ką galima daryti iš menkės kepenėlių, jos galvų. Visi norime greito maisto, o ypač jaunosios šeimininkės.
Baltijoje gaudoma stinta, menkė, strimelė, plekšnė. Pastaruoju metu atsirado invazinė žuvis – grundalai, kurie baigia išnaikinti visą gyvąjį vandens filtrą. Deja, žvejai grundalų neišgaudo tiek, kiek reikėtų. Juk dėl Sasnovskio barščių yra Vyriausybės programa, panašios reikėtų ir dėl grundalų. Galėtų atnaujinti midijų plantacijas, tad vanduo nebūtų toks žalias vasarą.
Visi žvejai labao tikimės, kad ateinančiais metais išryškės pirmieji Šventosios uosto atstatymo rezultatai. AtstačiusŠventosios uostą, jis taip pat veiktų kaip aplinkosauginis objektas, kuris pristabdytų krantų eroziją. Šiuo klausimu bendravau su profesoriumi Rimu Žaronskiu, kuris taip pat neabejingas kurortų krantotvarkos idėjoms.
–Koks žuvies patiekalas žvejui yra skaniausias?
–Jei Šventojoje atsirastų žvejybos infrastruktūra, šviežios žuvies užtektų ir miesteliui, ir Palangai, ir Skuodui, ir Salantams. Kalėdoms nereikėtų ieškoti silkės, o būtų šviežia, graži strimelė, kurios skoninės savybės gerokai švelnesnės, o ir kaina pigesnė.
Skaniausias žvejo patiekalas yra tas, kurį žvejas gamina pats, o jo recepto niekam neatskleidžia. Tarkime, žuvienei būtinas virtas sultinys, o vėliau jis gardinamas žuvimi ir tuo, ką žino tik pats žvejas. Į žuvienę druska nededama, ji valgoma be grietinės. O žuvis, likus penkioms minutėm iki virimo, truputėlį pasūdoma ir dedama į sultinį.
Sultiniai gaminami iš įvairiausių žuvų. Skaniausias man iš pūgžlių, o mūsų kraštuose skaniausia žuvienė sterko, vėgėlių ar vijūnų.
Prisiminti reikia ir kuršiškus receptus, kaip anuomet buvo rūkomi unguriai.
–Ar daug žvejybos įmonių vienija jūsų vadovaujama asociacija?
–Priekrantės verslinės ir rekreacinės žuvininkystės asociacijoje yra 18 žvejybos įmonių. Šiuo metu pagaunama apie 300 tonų žuvies, sutvarkius visą Šventosios uosto infrastruktūrą, žvejybos apimtys dar padidėtų. Bet tam reikalingi kranai, specialūs ištraukimo keliai, sąlygos žvejams išsivalyti gaudykles, sudėtį žuvį į dėžes ir atiduoti ją pardavimui. Norint, kad sklistų žuvies aromatas atvykus į Vakarų Lietuvą, galėtų bendradarbiauti visos prie jūros esančios savivaldybės. Jos turėtų galvoti, kaip padėti žvejams, kad jų profesija taptų išskirtinis Vakarų Lietuvos simbolis.