Dana Lukauskienė
Valstybės šimtmetis, jo minėjimas Palangai atnešė gražių renginių, įvairiausių kultūrinių iniciatyvų. Tačiau valstybė negalėtų egzistuoti ir be darnių šeimų, kurios yra visa ko pagrindas, pamatinė mūsų visuomenės dalis. Šeimoje formuojasi esminės žmonių vertybinės nuostatos, vaikams perduodama unikali tėvų patirtis. Gražiu pavyzdžiu galėtų tapti Janinos ir Liudo Siručių šeima, kuri ką tik atšventė 50-ąją santuokos sukaktį. Per šį laiką į gyvenimo kelią išleisti net 27 vaikai, kuriems sutuoktiniai plačiai atvėrė ne tik savo namų duris, bet ir širdis, tapo rūpestingais tėvais.
Prieš penkiasdešimt metų sumainyti aukso žiedai padėjo koja kojon žengti ilgą gyvenimo kelią. Asmeninio archyvo nuotr.
Likimas suvedė dvi maištingas sielas
„Vienos širdies plakimą kita širdis išgirdo, mus suvedė likimas jau niekad nesiskirti“, – tokiais gražiais žodžiais buvo kviečiami svečiai į išskirtinę Janinos ir Liudo Siručių auksinių vestuvių šventę. Prieš penkiasdešimt metų, anuomet dvidešimt trejų Janina ir dvidešimt penkerių Liudas sumainė aukso žiedus ir prisiekė vienas kitą gerbti, mylėti, būti vienas kitam ištikimais ir žengti per gyvenimo kelią ir varge, ir džiaugsme.
„Labai dažnai ir dabar užduodu sau klausimą, ar aš galėčiau be Liudo gyventi, o atsakymas į jį man yra vienareikšmis – tikrai ne“, – kalbėjo ponia Janina.
Šių sutuoktinių gyvenimiška patirtis išties išskirtinė. Jie buvo vieni pirmųjų palangiškių, kurie išdrįso dar 1989 metais įkurti šeimyną ir suteikti užuovėją likimo ar savo tėvų nuskriaustiems vaikams. Jų įprastą santuokinį gyvenimą staiga papildė nematyti, nepažįstami vaikai, rūpesčiai, kurie dabar, nuėjus pusę gyvenimo kelio, atrodo be galo malonūs, jaukūs ir reikalingi. Juk kiekvienas, į šeimyną atėjęs vaikas, – didžiulis džiaugsmas ir didžiausias jų šeimos turtas.
„Vaikai mums yra viskas – tai yra pagrindinė mūsų šeimos nuostata. Be abejo, šeimos nebūtų ir be meilės, pagarbos, pasitikėjimo. Labai dažnai ir dabar užduodu sau klausimą, ar aš galėčiau be Liudo gyventi, o atsakymas į jį man yra vienareikšmis – tikrai ne“, – „Vakarinės Palangos“ žurnalistei kalbėjo ponia Janina.
Šeimos galva ir ansamblio vadovas
Ekonomistės išsilavinimą turinti ponia Janina su didžiuliu džiaugsmu ir entuziazmu palaikė savo gyvenimo kelio palydovo muzikos mokytojo Liudo idėją – globoti vaikus.
„Visada norėjau gyventi vaikų apsuptyje, tad nė nedvejodama palaikiau vyro pasiūlymą kurti šeimyną. Dėl šios idėjos paaukojau savo profesinę veiklą ir visa širdimi ėmiausi anuomet man naujo – manos – vaidmens“, – atviravo ponia Janina.
Pedagoginį darbą pasirinkusiam ponui Liudui visada kirbėjo galvoje mintis auginti daug vaikų, kad visi jie suformuotų puikų muzikinį ansamblį, padėtų jam gyventi su muzika ir muzikuoti ne tik darbe, bet ir namuose. Gausus vaikų būrys, sutuoktinės palaikymas ir į šeimą įsilieję vaikai leido įgyvendinti slaptą svajonę tapti šeimyninio ansamblio galva.
Būsimų sutuoktinių žvilgsniai susitiko autobuse, tačiau poniai Janinai teko išlaikyti ir Liudo sesers šeimininkavimo egzaminą
Kiekvienas šeimyninio gyvenimo tarpsnis yra unikalus, sukelia gražių prisiminimų. Auksinėmis sukaktuvių metinėmis pažymimas darnaus sutuoktinių gyvenimo penkiasdešimtmetis. Tą dieną į tėvų šeimą suplaukia jau iš gimtojo lizdo išbirę, savas šeimas sukūrę vaikai, anūkai. Jubiliatai pasidžiaugia drauge nueito gyvenimo pasiekimais, draugų būryje prisimena prabėgusius metus. Visuomenės rodoma pagarba, vaikų sveikinimai yra lyg moralinis atpildas už abipusę ištikimybę. Simbolinis santuokos įžadų atnaujinimas – tai paslaptis, kuria du artimi žmonės pasikeičia vienas su kitu. Jie ne tik pragyveno penkiasdešimt metų kartu po vienu stogu, bet sugebėjo išsaugoti ir sustiprinti meilę bei pagarbą vienas kitam.
Nuomonių skirtumai tik užgrūdina charakterį
„Santuoka – tai dviejų skirtingų žmonių, dviejų sielų suėjimas į vieną bendrą porą. Nesvarbu, kad nuomonės ne visada sutampa, reikia ieškoti poroje to, kas jungia, ką kartu veikti gera, surasti bendrų, siejančių interesų. Juk iš pradžių vyrą ir moterį sieja aistra, o vėliau ji perauga į pagarbą, pareigą, draugystę ir artimumą. Gaila, kad ne visi jauni žmonės įsivaizduoja, kas tai yra įsipareigojimas visam gyvenimui. Labai dažnai mes visi norime gauti viską greitai, čia ir dabar, tačiau gyvenant kartu tenka susidurti su įvairiausiais iššūkiais, juos spręsti. Išsituokti galėčiau tik dėl kelių priežasčių – alkoholio, išdavystės bei smurto, o jei viso to nėra, nuomonių nesutapimai, nedideli nesklandumai tik užgrūdina charakterį, prie jų galima prisitaikyti“, – kalbėjo ilgametę gyvenimo santuokoje patirtį sukaupusi pašnekovė.
Auksinė santuokos sukaktis – didžiuliame artimųjų būryje. Asmeninio archyvo nuotr.
Smagu susibėgti, kuomet gera
„Mūsų auginti vaikai plačiai pasklidę po Lietuvą ir pasaulį. Dalis jų čia pat Palangoje, kiti Vilniuje, Klaipėdoje, Airijoje, Anglijoje, Vokietijoje. Kai susirinko visi su savo vaikais, antrosiomis puselėmis iš visų pasaulio pakraščių, net namo antrojo aukšto nakvynei nepakako, teko viešbutyje numerius užsakinėti. Jei ne vaikai, jų pastangos, tikriausiai mūsų šventė nebūtų įvykusi. O juk labai svarbu susibėgti tada, kuomet gera, linksma, ne tuomet, kai jau guli užšalusiomis kojomis“, – dėstė savo mintis ponia Janina, o jos kambaryje kvepėjo gausybė pamerktų gėlių.
Pašnekovė atviravo, jog prašiusi kiekvieno vaiko daug neišlaidauti, dovanų jai nereikėjo, o ir puokščių prašė nepirkti, tik po vieną gėlę. Sunešus visiems po vieną žiedelį, jais užsipildė kone visas kambarys.
Žvilgsniai susitiko autobuse
Ponas Liudas atviravo, kad auginti vaikus – nelengvas darbas. Ypač tada, kuomet jie tampa paaugliais, trokšta laisvės, savarankiškumo. O tėvai jie buvę gana reiklūs, kiekvienas vaikas jam paskirtą darbą, užduotį gaudavęs, daug visi repetuodavę su ansambliu, o vėliau „Dainų dainelės“ konkursai, koncertai.
Bet smagiausia jam, kuomet į namus parvyksta jau užaugę, subrendę, gyvenimo pamatę vaikai, kuomet pradeda vertinti tėvų indėlį į jų gyvenimą, stengiasi dorai auklėti savo pačių vaikus, klausia tėviško patarimo.
Ponas Liudas atviravo, kad judviejų pažintis buvusi tarytum stebuklas, Dievo valia. Mat ponia Janina, anuomet gražuolė mergina, į jį nė akies krašteliu nežiūrėjusi. Daugiau laiko anuomet leisdavo su jo geriausiu draugu. Abu bičiuliai išėjo į armiją. Jam grįžus po tarnybos, Janina jau buvo susipykusi su savo buvusiu sužadėtiniu, buvo vieniša. Tuomet ji važiavusi autobusu, o Liudas jos nepažinęs, tiesiog prisėdęs šalia, laisvoje vietoje. Kuomet jai reikėję išlipti, ji pirmoji Liudą pažinusi, ir paklausė, ar jam nereikia išlipti šioje stotelėje. Labai keista pasidarė, kad šalia sėdėjusi mergina žino jo vardą, tuomet jis prisiminė, kad Janiną ir pats pažįstąs.
Nežinia, kokia jėga išlaipino Liudą iš autobuso ir liepė eiti įkandin gražuolės Janinos, kalbėti jai visus įmanomus komplimentus. Jis pasakojo anuomet sakęs, jog Janina labai pagražėjusi, gyręs ją, kol pagaliau išdrįsęs merginą pakviesti į šokius, kuriuose pats grojęs. Atsakė ponia Janina į Liudo kvietimą, o šis sutikimas ir padėjo pagrindus jų ilgametei draugystei.
Į vyro širdį – per skrandį
Liudas atviravo, kad jam šokėjos į žmonas nereikėjo, o jo gyvenimo moteris privalėjo skaniai gaminti, todėl jis surengęs savo išrinktajai išbandymą, pakvietęs į savo 25-ojo gimtadienio šventę, kurią ketino švęsti pas savo seserį. Keista kažkaip Janinai buvo į šią šventę eiti, mat ji neplanavusi su Liudu savo gyvenimo sieti ir nemanė, kad jai reikėtų su jo giminėmis susipažinti, bet vis dėlto nuvyko, o ir draugės patarė nepraleisti progos. Tačiau ji buvo pakviesta ne tik į šventę, Liudas paprašė jo seseriai pagelbėti vaišių stalą paruošti. Taip vyriškis tikrino merginos šeimininkavimo gebėjimus.
Pasisekė Janinai anuomet Liudo sesers pasitikėjimą pelnyti, savo kulinariniais gebėjimais nustebinti. Po šventės trejais metais vyresnė Liudo sesuo trumpai ir aiškiai savo broliui pasakiusi: „Pabandyk Janiną pamesti, užmušiu“. Vėliau ji tapo vestuvių piršlienė.
Muzika padėjo susivienyti
Visą gyvenimą Janinos ir Liudo Siručių šeimą lydėjo muzika. Vaikų gausa padėjo įgyvendinti pono Liudo svajonę suburti ansamblį, į jį įsiliejo ir ponia Janina, kuri iš klausos išmoko groti akordeonu. Jai pasisekė, nes muzikos mokytojas visada šalia buvęs. Tačiau pedagogas buvęs labai reiklus, repertuarą reikėdavo ne tik gerai atlikti, bet ir išmokti atmintinai, groti iš širdies.
„Svarbiausia, kad muzika lietųsi iš sielos gelmių. Gali natas pažinti gerai, o muzika neskambės“, – kalbėjo Janina. Ji atviravo, jog būdama ekonomistė niekada negalvojusi lipti ant scenos ir gausybės žiūrovų akivaizdoje koncertuoti, bet ko tik nepadarysi iš meilės.
Muzika, nuolatinės repeticijos, koncertai labai padėjo suvienyti šeimą. Juk vaikus sutuoktiniai „gavę“ jau mokyklinius, paaugusius, su savo interesais, o ir patyčių iš bendraamžių jiems tekdavo prisiklausyti. Kartu su muzika augo vaikų pasitikėjimas savimi, repeticijos, koncertai, didžiulis užimtumas, reikalavimai gerai mokytis padėjo vengti šeimyninių konfliktų. Muzikuoti skatino ir publikos aplodismentai.
Į gyvenimo kelią išleisti net 27 vaikai, tad šeimos šventėse šurmulio ir anūkų juoko tikrai netrūksta
Nors visi ugdytiniai baigę muzikos mokyklas, tačiau daugelis jų turi kitokias profesijas. Sutuoktinių pora informavo vaikus, kad muzikanto duona nelabai skalsi. Tačiau visi vaikai groja, geba valdyti instrumentus. Tad santuokos jubiliejus virto tarytum didžiuliu muzikiniu koncertu, spektakliu, kurio aktoriai, dalyviai ir muzikantai – visi vaikai. Nebuvo laiko nė užkąsti, reikėjo šokti, ploti, stebėti vaikų pasirodymus, o tai ir yra gražiausia gyvenimo dovana.
„Gaila, kad kai kurie vaikai išvykę į užsienį. Mums Lietuva – Tėvynė, o gyvenimas čia lyg šventė. Branginame kiekvieną dieną. Matėme sovietmetį, Liudas gimęs tremtyje, o Sibire kamavo kažkoks nenusakomas Tėvynės ilgesio skausmas. Todėl dabar stengiamės džiaugtis kiekviena diena, mėgautis nepalyginamai geresniu gyvenimu. Norėtumėme, kad mūsų vaikai suprastų, jog kiekvienas žmogus savo rankose laiko gyvenimą. Reikia norėti, siekti ir dirbti, tikėti Dievu, turėti truputėlį vilties, ir visos svajonės išsipildo“, – kalbėjo 50 metų karu santuokoje nugyvenę Janina ir Liudas Siručiai.