Dana Lukauskienė
Pajūryje siautėjantis uraganinis vėjas vieniems – pavojinga stichija, kitiems – galimybė rasti gintaro, mat po audrų Baltija jo itin dosni. Štai visai neseniai baltutėlis pajūrio smėlis juodavo nuo į pakrantę išmesto jūros dumblo ir palangiškiai skubėjo pajūrin ieškoti geltonojo lietuviško aukso.
Kuomet siaučia vėtra, atrodo iš namų nė kojos nekeltum, nes žemė su dangumi maišosi, yra geriausias oras gintaro rinkėjams. Danguolė Kur. (FB) nuotr.
Ne visiems nusišypso laimė
Patyrę gintarų gaudytojai seka orų prognozes, jie nekantriai laukia stipresnio vėjo. Kuomet siaučia vėtra, atrodo, iš namų nė kojos nekeltum, nes žemė su dangumi maišosi, tačiau tai yra geriausias laikas gintaro rinkėjams. „Kai lūžta medžiai, skraido stogai, mes sėdim namie ir džiaugiamės“, – juokavo paplūdimyje sutikti gintaro rinkėjai. Užgrūdintiems palangiškiams nė tamsa, nė šaltis nebaisus. Juk svarbiausia – šilta apranga. Visų gintaro rinkėjų svajonė – rasti kuo didesnį gabalą, tačiau ne visiems nusišypso tokia laimė. Tad patyrę gintarų gaudytojai į paplūdimį stengiasi patekti vos tik nuslūgsta audra. Stiprus vėjas, didžiulės bangos ir pakrantėje susikaupusių dumblių sankaupos nurodo, jog pagaliau atėjo tinkamiausias laikas.
Tinkamiausias gintaro gaudymo momentas – kuomet baltutėlis paplūdimio smėlis pasidengia juodų dumblų mase. Virginijos Reliugaitės (FB) nuotr.
„Palanga – išskirtinė vieta ne tik savo vasaros šurmuliu ir poilsiautojų gausa vasarą, bet ir unikaliomis dovanomis rudenį ar ankstyvą pavasarį – natūraliu gintaru, kuriuo įsismarkavusi Baltija gali apdovanoti. Vasarą tiesiog nėra bangų, jos neišstumia gintarų. Kuo ilgiau jūra šėlsta, banguoja, tuo geriau. Atsiranda srovės, kurios viską išjudina ir vėliau gintarą pristumia arčiau kranto“, – pasakojo pajūryje pakalbintas besidarbuojantis Darius.
Užplūsta nepaprastas jausmas
Vienus tenkina ankstus rytas, dar saulei neprašvitus, kitiems patinka gintarauti tamsoje, be to, kiekvienas turi savitą gintaro gaudymo techniką. Vieni ieško Baltijos jūros dovanų ant kranto, atokiau nuo vandens, o kiti nesibaimina įsibristi į bangas. Pasak Palangos paplūdimyje pakalbintų gintaro gaudytojų, dideli lietuviškojo aukso gabalai yra retenybė. Tačiau daugelį jų tenkina ir smulkučiai, nedidukai gabalėliai. Juk svarbiausia, kad šis gamtinis mineralas savo pačių rankomis juoduose dumbliuose atkapstytas. Daugelis jų papildo namų kolekcijas, su kuriomis nesinori išsiskirti. Net mažiausias surinktas gabalėlis primena tą pakankamai ekstremalų laiką paplūdimyje, kuomet aplinkui nieko nėra – tik tu ir šniokščianti jūra. Anot gintaro gaudytojų, suradus kiek didesnį gintaro gabalėlį, užplūsta nepaprastas jausmas.
Maži gabalėliai atspindi šviesą
„Palankiausias metas ieškoti gintaro yra ruduo, žiema, ankstyvas pavasaris. Vakarais – pasiėmus ultravioletinės šviesos žibintus, gintaras puikiai matomas pakrantėse. Jis atspindi šviesą, tad prisirinkti jo visiškai nesunku. Laikas prie jūros niekada nenueina veltui. Čia bendrauji su gamta, eini pajūriu: kopos, bangos, ošia jūra – gražu, smagu. Jeigu pasiseka surasti gintarų – puiku, jei ne – tai bent gamtoj pabūni“, – pasakojo palangiškis Tautvydas Lubys, kuriam smagiausia gintarą rinkti su savo drauge. Deja, tą vakarą, kuomet pajūryje rengėme reportažą, draugė buvo užimta, tad į paplūdimį Tautvydas išsiruošė vienas.
Gintarų rinkimas T. Lubiui – galimybė pabūti niekur neskubant. „V.P.“ nuotr.
„Mano gyvenimo tempas didžiulis. Bėgi, leki, vos spėji. Renginių vedimas, bendravimas su žmonėmis pareikalauja nemažai jėgų. Tad gintaro rinkimas man puiki galimybė sulėtinti tempą, pabūti su savimi, visiškoje tyloje, klausantis tik vėjo ir jūros šniokštimo. Po visų vasaros šurmulių labai reikalinga tyla ir ramybė. Palangos pajūris man geriausias žiemą, nes čia absoliuti ramybė“, – atviravo visiškoje tamsoje gintarą rinkdamas Tautvydas Lubys.
Jis prasitarė, kad kol kas esąs tik gintaro rinkimo mėgėjas, renkąs tik smulkiausius gabalėlius, čia ateina vėjui kiek aprimus. O štai tikri profesionalai stengiasi į paplūdimį nukakti kuo greičiau, vos tik audra nuslūgsta. Kai kurie jų iš to pragyvena.
Rodė pririnkęs saują gintarų
Gintarautojai sako, kad Baltijos jūros pakrantėje galima per vieną kartą surinkti arba pagauti net kelis šimtus gramų nedidelių gintaro gabalėlių. Jei tikrai pasiseka, kartkartėmis pavyksta aptikti ir stambesnį laimikį – kelis šimtus gramų sveriantį grynuolį. Deja, pastarieji tampa vis retesni, be to, gintaro ištekliai nėra begaliniai.
Štai Tautvydas Lubys tąvakar rodė, jog pavyko pririnkti mažyčių gintarėlių saują. Tautvydas atviravo, kad jam malonu kaupti jo paties rastus gintarus – jais neprekiaująs, labiau stengiasi dėl savęs ar draugų, kuriems visada malonu padovanoti tikrą nešlifuotą gintarą. Vaikinas prasitarė, kad jam labiausiai patinka gintarą rinkti sutemus, mat tuomet su ultravioletinių spindulių prožektoriumi, gintarai iškart pamatomi. Jis specialios gaudyklės gintarui neturėjo, tiesiog kapstė dumblius. Tautvydo nuomone, geriausiai gintarus rinkti atokiau nuo vandens, nes palei jūrą jie neužsilaiko, bangos juos išmeta tolėliau į krantą.
Seniausias gydomasis mineralas
Shutterstock nuotr.
Gintaras, randamas Baltijos jūros pakrantėje, – seniausias žinomas gydomasis mineralas.
Senovėje mineralas buvo naudojamas religinėse apeigose, nes puikiai dega ir skleidžia malonų kvapą. Daugelis tautų jį nešiojo kaip apsaugą nuo prakeikimų bei nužiūrėjimų.
Sakoma, kad gintaras ne tik laimės ir sveikatos akmuo, bet ir meilės talismanas, galintis pritraukti prie savininko jo susižavėjimo objektą.
Šiandien gintaras tebenaudojamas gydant bronchitą, skydliaukę, šlapimo pūslės, skrandžio ligas. Taip pat kosmetikos gamybai Rusijos Kaliningrado srityje, Lenkijos miestuose Lodzėje ir Krokuvoje, kur gintaras panaudojamas įvairių preparatų sudėtyje.
Dažnai moterys, turinčios skydliaukės problemų, skuba įsigyti gydomąjį nešlifuoto natūralaus gintaro vėrinį. Gintaro karoliai, liesdamiesi prie odos, kaupia elektrostatinį krūvį, o oksiduotame paviršiuje kaip tik yra daugiausiai gintaro rūgšties.
Medicinoje naudojama laki gintaro rūgštis teigiamai veikia kvėpavimo organus; stimuliuoja nervų sistemą, skatina atstatomuosius procesus, gerai veikia širdį ir inkstus.
Gydant skaudančią ausį esą reikia pasmilkyti gintaru – jis deginamas, leidžiant dūmams pasiekti ausį ir dar geriau – jos vidų.
Lietuvoje populiarėja čiulptukai, pagaminti iš natūralaus gintaro, kurie esą padeda vaikams kalantis dantukams – mažina karščiavimą, skausmą, ramina. Šie produktai naudojami nuo seno ir vertinami geriau nei šiuo laikotarpiu vaikams siūlomos plastikiniai, mediniai ar guminiai pakaitai.
Vokietijoje, Ispanijoje ir Prancūzijoje kūdikiai nešioja gintarinius karoliukus. Jais prekiaujama ne tik parduotuvėse, bet ir vaistinėje. Manoma, kad pirmiausia jie padeda neskausmingai išdygti dantims ir išaugto juos tvirtesnius.
Gintaro rūgštį rekomenduojama vartoti ir kaip profilaktinę priemonę ir nuo virusinių susirgimų. Ji teigiamai veikia ląstelių energijos apykaitą, padidina organizmo imunitetą. Preparatą rekomenduojama vartoti tiek ligos gydymui, tiek ir profilaktiškai.
Karoliai šunims ir katėms – ne turtuolių išmonė. Tokie keturkojams skirti papuošalai apsaugo juos nuo blusų. Gintaras įelektrina gyvūnų plaukus ir taip išnaikina parazitus.
Žymus Senovės Romos gydytojas Kalistratas rašė, esą gintaras saugąs žmogų nuo beprotystės, sutrintas su medumi gydąs gerklės, ausų ir akių ligas, geriamas su vandeniu skrandžio ligas. Tikėta, kad gintaras gelbsti nuo liaukų tinimo, gerklės ir gomurio skausmų ar tiesiog kaip raminamoji antispazminė ar stiprinti žmogaus dvasią priemonė.
Farmacininkai tvirtindavo, kad kuo smulkesnis gintaras, tuo geriau jis padeda, lengviau organizmas „ištraukia“ gydančiąją medžiagą. Dėl šios priežasties gintaras pradėtas smulkinti, malti. Gintaro miltelių vaistininkai įmaišydavo į trinamuosius tepalus, iš jų darydavo ištraukas.
Parengta pagal tv3.lt
