Tomas Viluckas
Jėzaus kalbos, apaštalų raštai apie gyvenimą po mirties yra kupini simbolių, jie neprimena dogmų ir apibrėžimų. Anapusinė tikrovė lieka interpretacijų, tradicijų, teologijos, mokymų reikalas. Katalikų tradicija Bažnyčios liturginiame kalendoriuje ypač išskiria lapkričio 2-8 d. – Vėlinių oktavą, aštuonias dienas, skirtas mirusiesiems prisiminti ir už juos melstis.
Istoriškai Vakarų krikščionių tradicijoje paprotys melstis už mirusiuosius kildinamas iš Antrosios Makabiejų knygos. Joje legendinis žydų vadas Judas Makabiejus, pasibaigus mūšiui, liepia melstis už savo kovotojus, kurie dėl padarytos stabmeldystės nuodėmės žuvo mūšyje (plg. 2 Mk 12, 42–46). Paprotį melstis už išėjusiuosius, pomirtinį pasaulėvaizdį ankstyvoji krikščionybė perėmė iš judėjų tradicijų, ir tai nestebina, nes pirmieji krikščionys dažniausiai buvo žydai.
Tad malda už mirusiuosius yra itin sena krikščionių tradicija. Ant šv. Aberkijaus Hierapoliečio (II a.) kapo yra epigrafas, raginantis praeivius melstis už jį. Maldų už mirusiuosius randama katakombose, o krikščionių rašytojas Tertulijonas (III a.) nurodo, kad malda už mirusiuosius yra apaštalų priesakas.
T.Viluckas: „Mūsų maldos už išėjusiuosius yra atsiliepimas į gyvenimo didybę ir jo vilties šventimas. Gerai, kad dar yra ši viltis, nors kartais tokia ir maža kaip per Vėlines uždegtos žvakės liepsna. Bet vis vien viliamės, kad ne mirčiai priklauso paskutinis žodis“. Asmeninio archyvo nuotr.
Šv. Augustinas (IV a.) savo didingame veikale „Dievo miestas“ (De civitate Dei) rašė, kad kai kuriems nusidėjėliams nebus atleista nei šiame, nei būsimajame pasaulyje, o kai kurie jų, nors jiems nebus atleista šiame pasaulyje, susilauks atleidimo būsimajame. Būtent šiose mintyse galime įžvelgti tikėjimo skaistykla kontūrus, kuriuos regime ir Bažnyčios daktaro šv. Izidoriaus Seviliečio (VI a.) teiginyje, kad „būsimajame gyvenime kai kurios nuodėmės bus atleistos ir nuvalytos tam tikros gryninančios ugnies“.
Maldas už skaistykloje esančiuosius galutinai įtvirtino reformatoriškoji Kliuni (Cluny) abatija. Jos abatas šv. Odilonas 998 m. šiam reikalui skyrė išskirtinę lapkričio 2dieną. Iš Kliuni šis paprotys pasiekė kitus benediktinų ordino vienuolių namus, kurie tuomet priklausė didžiausiam ir plačiausiam Europos vienuolynų tinklui. Šventė netrukus prigijo keliose vyskupijose Prancūzijoje ir paplito visoje VakarųBažnyčioje. Romoje ji įsitvirtino tik XIV a. Anuomet Vakarųkatalikų tradicijoje lapkričio 2 d. vykdavo liturginis šventimas, o visas mėnuo buvo siejamas su malda už išėjusiuosius, kuriųvardųsąrašusdėdavo arčiau altoriaus, kur vykdavo šv. Mišių auka. Taip malda už mirusiuosius įsitvirtino kaip neatsiejama katalikų maldingumo ir liturgijos dalis.
Be abejo, mums dažnai kyla klausimai: kas yra skaistykla, kas ten patenka, kaip vyksta sielos nuskaistinimas? Čia ir atsiranda terpė vaizduotei bei spėlionėms, nes niekas iš ten negrįžo ir nepapasakojo, kaip, pasak mūsų senolių, „čyščius“ atrodo. Nėra didesnio pavojaus už tą, kai į anapusinio gyvenimo suvokimą įsiterpia laki vaizduotė. Fantazijos dažnai praeityje pakišdavo koją skaistyklos suvokimui: teologai kalbėdavo apie materialią ugnį, kančių vietą, baisų karštį, kurį vėsina žemėje likusiųjų maldos... Tokie vaizdiniai nesiderina su Dievo-Meilės paveikslu, išryškėjančiu Biblijos puslapiuose. Dievui nereikia kažkur įsteigti milžiniškos koncentracijos stovyklos, kurioje jis kankintų milijonus sielų, kadangi jis nėra sadistas, kuriam žmogaus skausmas ar kančia teiktų pasitenkinimą. Jis negali būti tiesiogiai skausmo šaltinis, nes Dievas yra absoliutus gėris.
Tad kaip turėtume suprasti skaistyklos „ugnį“? Visų pirma, svarbu įsisąmoninti, kad skaistykla nėra vieta, bet būsena. Todėl čia nedera taikyti laiko ir erdvės kategorijų. Ir minėta ugnis yra simbolinis vaizdinys, slepiantis daug gilesnę tikrovę. Visi žinome, kad krikščioniškojo gyvenimo pagrindas – tai Dievo ir mūsų susitikimas. Dabar jis vyksta gaubiamas tikėjimo tamsos, o po mirties šio susitikimo bruožu tampa akivaizdumas. Biblija tvirtina, kad Dievas yra meilė ir šviesa. Mirdamas žmogus stoja į absoliučios Meilės ir Šviesos be sambrėškų akistatą, vyksta asmeninis teismas.
Ne veltui psalmininkas klausia: „Kas gali kopti į Viešpaties kalną?“ (Ps 24, 3). Teisųjį Dievo meilė ir šviesa džiugina bei teikia paguodą, o tam, kuriam, pasak apaštalo Jono, „tamsa užgulė akis“ (1 Jn 2, 11), tai kelia skausmą ir akina. Pavyzdžiu, čia galėtų pasitarnauti mūsų patirtis, kai sėdime prieblandoje ar tamsiame kambaryje. Įžiebus šviesą puolame markstytis, kelias akimirkas negalime žvalgytis aplinkui, nes akys bijosi šviesos.
Panašiai galime apibūdinti ir skaistyklos būseną. Tai tarsi mūsų „apsipratimas“ su anapusiniu pasauliu. Jei mūsų dvasinis žvilgsnis šiame žemiškame gyvenime nebuvo nukreiptas į Viešpatį, o krikščioniška gyvensena nebuvo savas dalykas, tuomet peržengę mirties slenkstį būsime nepajėgūs atlaikyti, priimti Dievo žvilgsnį. Skaistykla, lyginant su amžinybės džiaugsmu, yra tarsi pasimarkstymas įžiebus ryškią šviesą. Dievo šviesoje ir meilėje visas žmogaus gyvenimas, jo istorija atranda savo tikrąją vertę; teisumas leidžia žvelgti tiesiai į Viešpaties veidą, o trypčiojimas, delsimas gyventi pagal Evangeliją šioje žemiškoje kelionėje verčia luktelėti ir anapus. Luktelėti, kol Dievo žvilgsnio ugnis kels ne skausmą, bet džiaugsmą.
Šis žmogaus esybės skaistinimas trunka, tačiau galima kalbėti apie vidinę trukmę, o ne apie laiką, nes amžinybėje laiko nebėra. Laiko matmuo tampa reikšmingas, kai kalbama apie mūsų santykius su mirusiais. Jei kas nors mirdamas palieka šiame pasaulyje įskaudintų žmonių, tokių savo veiksmų pasekmių, dėl kurių kiti kenčia, nešiojasi nuoskaudas, tuomet skaistinimo būsena yra tiesiog neišvengiamybė. Meilės, žmoniškumo, gerumo skolos gyviesiems žemėje tampa neregimais raiščiais, neleidžiančiais mirusiems pasiekti Meilės pilnatvės. Lietuviškas žodis„atleisti“ reiškia „atpalaiduoti“, „atrišti“. Todėl svarbu išeiti iš šio pasaulio susitaikius su visais, taip pat nuoširdžiai atleisti mirusiems, „atrišti“ juos nuo praeities klaidų. Skaistykla yra santykių nelaisvė, kuri baigias, kai Dievo artumoje dūžta žmonių širdžių kietumas.
Čia būtų tikslinga paklausti, kokią vietą šioje perspektyvoje užima mūsų maldos, kurios vyksta laike? Dievas yra virš laiko, tad mūsų maldos tarsi susitelkia tuomet, kai po mirties įvyksta Dievo ir žmogaus susitikimas. Vėlgi mūsų maldos neturi kažkokio magiško poveikio Dievui. Jos liudija, kad šis Bažnyčios sūnus ar dukra yra verti sulaukti Viešpaties gailestingumo. Mišios yra Kryžiaus slėpinio sudabartinimas, o kai jos aukojamos už mirusįjį, Bažnyčia tvirtina, kad Jėzaus kraujas už jį buvo pralietas ne veltui, kad jis nuplauna mūsų kaltes.
Todėl Bažnyčia meldžiasi už visus pakrikštytus mirusiuosius. Ji neturi įgaliojimo padaryti sprendimo, kam būtina malda, o kam ne. Viešpaties gailestingumui yra pavedamas kiekvienas Bažnyčios narys, iškeliavęs į amžinybę. Dievas visada lieka laisvas, ką priimti į savo amžinąsias padangtes, o ko ne.
Kiek daug pažįstame žmonių, gyvenusių paprastai, pagal sąžinę, bet kurie dėl blogo krikščionių liudijimo, dėl sociokultūrinių aplinkybių neįtikėjo Evangelija, kiek daug sakė Dievui „taip“, o Bažnyčiai – „ne“. Pagaliau kiek daug tiki, kad Dievas gelbsti, bet nepajėgia atsispirti nuodėmės įpročio jėgai. Negi visi jie smerktini ir keliauja į pragaro ugnį?! Taip skaistykla tampa išgelbėjimo žinia, kad Dievo gailestingumas siekia ten, kur žmogaus teismas deda tašką.
Skaistykla patvirtina, kad mūsų išgelbėjimas yra nenupelnyta dovana. Juk skaistyklos būsena reiškia, kad žmogus jau yra išgelbėtas. Ji – tai gailestingas Dievo glėbys, kurio neriboja žmogaus neištikimybė, svyravimas apsispręsti už Dievą, silpnumo akimirkos. Tai padrąsinimas gyventi Dievo meile ir šviesa jau čia ir dabar. Amžinasis gyvenimas prasideda ne tuomet, kai peržengiame mirties slenkstį, o dabar, šiame mūsų žemiškame gyvenime.
Krikščionybė nėra mirties aukštinimu pagrįsta religija. Žinoma, Bažnyčia ir toliau liks ta erdvė, kurioje kalbėti apie mirtį yra natūralus dalykas. Ji negali atsižadėti vieno iš savo misijos bruožų, mirties slėpinio interpretavimo. Tačiau tiek mirties slėpimas, tiek jos romantizavimas yra priešinga jos prigimčiai. Mirtis yra nuodėmės ženklas kūrinijoje ir susidūrimas su mirtimi reiškia, kad neišbaigtumas yra mūsų būsena ir, kad kaip to nenorėtume, neįmanoma apsieiti be tokių žodžių kaip „kova“, „sielvarto karalystė“, „išbandymai“ ir pan.
Naujasis Testamentas baigiasi pritarimu gyvenimui ir mirties, kaip Dievo priešingybės, pasmerkimu. Apreiškime Jonui skaitome: „Jūra atidavė savo numirėlius, o mirtis ir mirusiųjų pasaulis atidavė savuosius. Ir kiekvienas buvo teisiamas pagal darbus. Pati mirtis ir mirusiųjų pasaulis buvo įmesti į ugnies ežerą“ (Apr 20, 13–14). Šis vaizdinys liudija, kad būsimajame pasaulyje, sugrįžus Kristui, mirties nebėra, o tik gyvenimas. Tą patį skelbia ir apaštalas Paulius: „Kaip paskutinis priešas bus sunaikinta mirtis“ (1 Kor 15, 26). Ji krikščioniškai egzistencijai yra svetimybė, priešas. Jos sunaikinimas reiškia galutinę Dievo, nenugalimojo Gyvenimo, kuris neleidžia mirties šešėliui užgulti mūsų vilties, viešpatavimą.
Tad krikščioniškasis tikėjimas skelbia gyvenimą. Jis tiki gyvųjų Dievu, kuris yra gyvenimas, dovana ir mūsų viltis. Šioje perspektyvoje mūsų maldos už išėjusiuosius yra atsiliepimas į gyvenimo didybę ir jo vilties šventimas. Gerai, kad dar yra ši viltis, nors kartais tokia ir maža kaip per Vėlines uždegtos žvakės liepsna. Bet vis vien viliamės, kad ne mirčiai priklauso paskutinis žodis.
Visų Šventųjų ir Vėlinių pamaldų tvarka
Lapkričio 1 d. – Visų Šventųjų iškilmė
Šv. Mišios aukojamos 8, 10 ir 12 val.
16 val. miesto kapinėse atliksime gedulingą procesiją melsdamiesi už mirusiuosius. Po procesijos, tikintiesiems paprašius, kunigai pašventins naujai pastatytus paminklus.
18 val. bažnyčioje aukojamos Vėlinių šv. Mišios už mirusiuosius. Po Mišių bažnyčioje bus einama procesija prisimenant visus mirusiuosius.
Lapkričio 2 d. – Vėlinės
Šv. Mišios aukojamos 10, 12 ir 18 val. Po sumos bus giedami „Žemaičių Kalvarijos kalnai“.
Vėlinių oktava (lapkričio 1-8 d.)
Kasdien 18 val. bus aukojamos šv. Mišios sudėtinėmis tikinčiųjų intencijomis už mirusiuosius. Po šv. Mišių bažnyčioje eisime gedulinę procesiją. Tikintieji gali pelnyti mirusiesiems visuotinius atlaidus priimdami Komuniją; sukalbėdami „Tėve mūsų“ ir „Tikiu“ bei aplankydami kapines.
Palangos Švč. M. Marijos Ėmimo į dangų parapija