Donatas Urbonas
Renaldas Seibutis jau gaudė pirmuosius 33-iojo gimtadienio sveikinimus, kai liepos 23-iąją tarp gausybės žinučių atėjo viena ir iš NBA. „Dallas Mavericks“ įspėjo, kad krepšininkas netrukus bus iškeistas. Ne iš Saragosos „Tecnyconta“, su kuria dar likus savaitei iki gimtadienio buvo sutaręs dėl dvejų metų kontrakto. O NBA ekipos, kuri naujokų biržoje prieš 11 metų pakvietė lietuvį 50-uoju šaukimu. Praėjusią vasarą R.Seibučio gyvenime įvyko daug įdomių pasikeitimų.
Iš pradžių gan nereikšminguose mainuose „Dallas Mavericks“ po 11 metų perdavė teises į R.Seibutį „Los Angeles Clippers“ komandai.
Lygiai po dviejų savaičių „Clippers“ jas išmainė „Cleveland Cavaliers“ klubui, kuris mainais į Los Andželą išsiuntė Samą Dekkerį.
Klivlando klubas dabar turi pirmenybę į du lietuvius – Renaldą Seibutį ir Artūrą Gudaitį. Teoriškai, bet kurią vasarą abu juos NBA klubas gali išsikviesti į stipriausią krepšinio lygą.
„Su Gudu juokaujame, kad jei dabar gerai užlošim kokį sezoną-du...“ – kvatojo R.Seibutis.
33-ejų gynėjas tiki, kad 8 metais jaunesnis jo kolega vieną dieną iš tikrųjų užsivilks „Cavaliers“ aprangą. Pats R.Seibutis dėliojasi lokalesnius planus.
Dabar jis džiaugiasi, kad sudarė dvejų metų sutartį su Ispanijos aukščiausiojo diviziono Saragosos „Tecnyconta“ ekipa. Krepšininkas vis dar mėgaujasi krepšiniu ir neturi ketinimų greitu metu baigti karjeros.
Kita vertus, jis jau susirado rimtą papildomą veiklą, apie kurią svajojo jau seniai. Į R.Seibutį dabar galima kreiptis „prezidente“ – jis su jaunystės draugais įkūrė antroje pagal pajėgumą Lietuvos krepšinio lygoje (NKL) žaisiančią Palangos „Kuršių“ komandą ir tapo jos prezidentu.
„Turiu vaikų ir labai tikimės, kad grįšime į savo miestą, kuriame bus galima palikti kažką po savęs. Vieną dieną gal mano, o gal kažkieno kito vaikai (ten žais)...“ – užsisvajojo R.Seibutis.
Komandą aplankė ir prezidentas!
Svajonių ir idėjų dėl Palangos klubo Šventojoje gimusiam Renaldui daug, tačiau jis dar nenori užbėgti įvykiams už akių ir kruopščiai šlifuoja „Kuršiams“ kelerių metų strategiją.
Dabar didžiąją sunkiųjų darbų dalį perėmė du kiti klubo įkūrėjai, su kuriais jis dar jaunystėje žaidė krepšinį Palangoje. Mat pats R.Seibutis turi nacionalinės svarbos reikalų – Lietuvos rinktinė penktadienį pradeda antrąjį pasaulio čempionato atrankos etapą.
Mūsiškiams kelią pastojo kol kas rimčiausias priešininkas – kroatai, kurie su keturiais NBA žaidėjais trokšta į lietuvių sąskaitą įrašyti pirmąjį pralaimėjimą. Apie didžiąsias R.Seibučio gyvenimo naujienas ir laukiančius iššūkius – 24sek interviu iš Osijeko.
Žygimanto Gedvilos / 15min nuotr./Artūras Gudaitis ir Renaldas Seibutis
– Renaldai, su Eimantu Bendžiumi, Adu Juškevičiumi ir Roku Giedraičiu esate vienas iš keturių žaidėjų, kurie buvo su Lietuvos rinktine kol kas per visus FIBA langus. Kokį įspūdį palieka ši sistema?
– Kiekvienas langas – nauja istorija. Manau, šioje situacijoje labiausiai nukentėjo krepšinio lygis. Kai negali surinkti pajėgiausių žaidėjų vien dėl to, kad tai kertasi su kažkokiais klubų planais ir sezono pasiruošimais, tai nėra sveika ir naudinga.
Kad ir kokios tos sąlygos, nereaguodami bandome žaisti kuo geriau. Vienuose languose vieni žaidėjai, kituose – kiti. Tie nauji iššūkiai kiekviename lange tikrai nepalengvina situacijos, bet stengiamės į tai nekreipti dėmesio.
Kroatija yra labai stiprus varžovas. Jie surinko daugmaž visus stipriausius. Jeigu ne visus, tai bent didžiąją dalį. O mums tų stipriausių žmonių trūksta.
Bet mes tikrai nepasiduodame.
– Kalbant apie iššūkius, Kroatija yra rimčiausias varžovas šioje pasaulio čempionato atrankoje. Koks jausmas tokį sutikti ir dar esant ne pajėgiausios sudėties?
– Gal ne visi stipriausi, bet vis tiek turime pajėgius žaidėjus. Kaip gerai pasakė treneris Adomaitis, bukmekeriai tegul daro savo darbą, o mes darysime savo. Stengiamės nereaguoti į tas prognozes ir atvažiavome čia laimėti.
– Pirmajame lange mūsų pranašumas buvo Jonas Valančiūnas, Domantas Sabonis ir priekinė linija. Kokiais ginklais kovosime prieš Kroatiją?
– Turime Kalnietį, Kuzminską, Gudaitį – tai aukščiausio lygio žaidėjai. Tas pats Edgaras Ulanovas, kuris yra sunkiai sustabdomas Eurolygoje ir turi savo pranašumų po krepšiu.
Yra tų žaidėjų ir pliusų, tik juos reikia išnaudoti. Tikiuosi, su Kroatija bus ta diena.
– Pernai nežaidėte Europos čempionate ir su Dainiumi Adomaičiu rinktinėje pirmąkart susidūrėte pasaulio čempionato atrankos starte. Kokį įspūdį jums paliko šis treneris?
– Gerą. Su juo jau buvau susidūręs Vilniaus „Ryte“, kai Adomaitis buvo asistentas ir vėliau tapo vyr. treneriu. Jau tada susipažinau su jo darbo specifika ir asmenybe.
Problemų tikrai nėra. Visada maloniai vykdavau į rinktinę ir kol sveikata leidžia, važiuoju. Man didelė garbė atstovauti Lietuvai. Labai gera, kai dar kviečia
. – Kuo Dainius Adomaitis skiriasi nuo kitų trenerių?
– Jis yra teisingas, reiklus. Kada reikia – griežtas, kada reikia – atlaidesnis. Pasakyčiau taip – labai darbštus ir žmogiškas specialistas.
Žygimanto Gedvilos / 15min nuotr./Renaldas Seibutis ir Dainius Adomaitis
– Į rinktinę atvykote apšilęs kojas Ispanijoje. Kokį įspūdį paliko tos pirmosios dienos Saragosoje?
– Organizacija tikrai aukšto lygio. Man yra tekę būti ACB lygoje prieš... Prieš 10 metų (šypsosi). Atrodo, laikas taip greitai prabėgo, bet tuo pačiu, atrodo, buvo taip neseniai.
Buvau jau ir ispanų kalbą primiršęs, bet per keletą dienų vėl gaudžiausi (šypsosi.). Sužaidžiau dvejas rungtynes iškart po alinančio fizinio pasiruošimo. Tikiuosi, kad to laiko, kurį praleidome su rinktine, man pačiam ir visai komandai užteks susistyguoti pergalei prieš kroatus.
Sistemos daugmaž tokios pat, kaip ankstesniuose languose. Kažkokių didelių pakeitimų nepridarysi. Ganėtinai lengva prisiminti, kai jau buvau ankstesniuose languose. Užtenka 1-2 treniruočių tą pajausti.
Šis langas sunkiausias tuo, kad žaidybinis ritmas ne taip lengvai pasiekiamas. Bet nesiruošiame dėl to verkti. Tikimės, kad būsime pasiruošę.
– Renaldai, pats juokiatės, prieš kiek metų žaidėte Bilbao. Laikas prabėgo taip greitai?
– Kažkas baisaus, iš tikrųjų, kaip laikas bėga (juokiasi.). Net ir pajuokaujame Saragosoje su keliais veteranais, su kuriais teko žaisti anksčiau, kaip bėga laikas. Kažkada buvai jauniklis, perspektyvus, o dabar veteranas, kuriam tik beliko skaičiuoti metus (šypsosi.).
– Su Saragosos klubu pasirašėte garantuotą dvejų metų sutartį?
– Taip. Iš tikrųjų, labai smagu, kad tokio lygio komanda susidomėjo. Ir man, ir mano šeimai sąlygos buvo geros – dabar kuo sėsliau, tuo geriau. Viskas puiku. Tik tai dar tik pradžia. Atrodo, turėtum apšilti kojas, o išvažiuoji (į rinktinę)... (šypsosi.).
– Sakote, norite kuo sėsliau, bet teisės į jus NBA nuo rugpjūčio priklauso „Cleveland Cavaliers“. Žiūrėkite, dar bus koks iškvietimas...
– Vat ir sakau, reikia dar užlošti! (Juokiasi.)
– Kaip reagavote į tuos mainus, kai vasarą buvote iškeistas du kartus?
– Dalasas mane įspėjo, kad teks krautis lagaminus (juokiasi.). Mintimis keliauti kitur. Nors „Mavericks“ tik porą metų žaidžiau vasaros lygose, palaikėme gerus santykius.
Ten dirbo treneris, su kuriuo pradėjau savo karjerą Pirėjo „Olympiakos“, taip pat skautu dirba lietuvis Alvydas Pazdrazdis, ilgametis rinktinės trenerių štabo narys Donnie Nelsonas, mano agentas irgi iš Dalaso.
Bet NBA virtuvė mums, europiečiams, yra sunkiai suprantama. Ten jau jie sprendžia savo reikalus. Nei man ten labai kažką keičia, nei ką. Aš į tai žiūriu kaip į natūralų jų procesą.
Dabar priklausau Klivlandui. Su Gudu juokaujame, kad gerai užlošim sezoną-du... Aišku, Gudui dar viskas priešaky. To ir linkėčiau – vaikinas tikrai talentingas, užsispyręs.
Man jau truputį kiti skaičiai (šypsosi.). Duok Dieve, sveikatos kelis gerus metelius atlošti. Iki dabar esu tikrai laimingas. Visokių tų sprendimų ir metų buvo, bet žinau, kad nuoširdžiai dėjau visas pastangas, jog būtų gerai. O kaip jau išėjo, taip.
– Ar mainų metu su jumis kontaktavo NBA klubai?
– Aš net pats nežinau visų tų detalių. Priklausau Klivlandui ir džiaugiuosi. Taip reikėtų atsakyti? (juokiasi.). Linkėjimai! Žiūrėsiu, palaikysiu Klivlandą dabar (juokiasi.).
Jeigu žaistum toje lygoje, turbūt būtų visai kiti dalykai. Kai reikėtų krautis daiktus ir per kelias valandas atsidurti tame mieste... Čia ne tas variantas (šypsosi.).
– Užsiminėte apie veterano statusą, metelius kitus dar pažaisti krepšinį. Ar kontraktas su Saragosa gali būti paskutinis jūsų žaidėjo karjeroje?
– Ne, aš tų metų neskaičiuoju. Kažkada visi užbaigsime karjerą, bet dabar apie tai tikrai negalvoju.
Žaisiu tol, kol sveikata leis. Kol kas jaučiuosi tikrai gerai ir tik laikas parodys, kiek to parako yra likę. Noro yra daug. Entuziazmo vis dar daug. Atrodo, tik metai keičiasi, bet širdy jautiesi toks pats. Vis dar norisi maksimaliai daug.
– Tai turėsime Kaukėną – 41-erių ir vis dar nerimstantį?
– Oi, nežinau! Kaukėno tikrai nepermuši... Ten žmogus-kyborgas (šypsosi.). Sunku tokį žmogų apžaisti būtų. Ir Broliai...
Didžiausia pagarba. Man labai didelė garbė, kad teko su juo pažaisti, iš jo pasimokyti. Tai buvo žmogus, į kurį lygiuodavausi. Jo karjera man padarė labai didelę įtaką.
Gaila, kad traukiasi tokie žmonės, bet prieiname prie to, kad tai yra natūralu ir visiems ateina laikas. Jo karjera buvo stulbinanti – daug pasiekimų, po tiek traumų parodytas charakteris. Reikia lenkti galvą vien dėl to, kad žmogus lipa per save ir iš sunkių situacijų išlipa dar stipresnis.
Didžiausia pagarba Rimui.
– Dar žaidžiate, bet jau kyla mintys, ką daryti už aikštės ribų. Kaip kilo idėja įkurti Palangos „Kuršių“ klubą NKL?
– Ateina laikas, kai galvoji, kad gali prisidėti. Tada reikia sulaukti tinkamiausio momento. Taip jau išėjo, kad kai žaidžiau Klaipėdos „Neptūne“, stebėjau ir sekiau, kokia ten situacija su Palangos klubu.
Jau anksčiau turėjau svajonę, kad vieną dieną sugrįšiu į Palangą, vietą, kuri mane išaugino ir davė visus tuos pagrindus siekti aukščiausių rezultatų. Aš tą labai vertinu. Ta svajonė jau buvo kilusi anksčiau – prisidėti ir kiek įmanoma labiau padėti.
Manau ir tikiu, kad dabar yra geras laikas. Norėjosi sukurti naują dalyką nuo nulio. Kad būtume visiškai nepriklausomi, bet taip pat būtume atsakingi už šį projektą.
Dar yra du žmonės, kurie prie to prisidėjo. Tai mano bičiuliai krepšinio aikštelėje, su kuriais užaugome Palangoje. Dabar jie yra savo sričių specialistai. Ir pasiekę žmonės. Suvienijus jėgas, buvo drąsiau.
Manau, tam dabar tinkamas metas, nes ir pastarieji metai Palangos krepšiniui nebuvo labai sėkmingi. Norisi tą savo patirtį perteikti ir palikti kažką po savęs.
– Kokia yra šio klubo vizija? Ar perimate kažkurio kito klubo pamatą, ar viską pradedate nuo švaraus lapo?
– Tai ne perėmimas – tai visiškai naujas dalykas. Norėčiau atsiriboti nuo senojo klubo. Kas ten buvo ir kaip buvo, aš nežinau ir tų smulkmenų žinoti nenoriu. Bet noriu prisiimti tai, ką darau – viską pradedame nuo nulio.
Pirmieji metai bus sunkūs ir mes tą suprantame. Bet labai tikimės bendruomenės palaikymo, kas mums labai svarbu. Palanga nėra labai didelis miestas, bet tai vasaros sostinė. Tų žmonių čia būna daug. Palangoje turime puikias sąlygas ir visokioms vasarinėms veikloms.
Tikslai? Žingsnelis po žingsnelio. Tikslų yra daug. Turime tikrai ne vienerių metų viziją. Bet tegul darbai kalba už save. Dabar svarbiausia pasidaryti gražią organizaciją, kuri būtų gerbiama. Stengsimės atstovauti Lietuvos krepšinio vardą teigiamai ir iš geriausios organizacinės pusės.
Tikimės, kad sunkiu darbu pavyks tą padaryti. Nekalbu apie metus ar dvejus. Bet tikimės, kad kokių trejų metų bėgyje tas reikalas labiau išsigrynins.
– Kokį pėdsaką norite palikti su savo nauja komamnda?
– Ji tuo ir ypatinga, kad atsimenu, kaip žaidžiau Palangos komandoje ir joje užaugau. Pamenu, būdavo labai entuziastingas palaikymas. Gal ta salė nebūdavo labai didelė, bet ji būdavo pilna ir žmonės eidavo palaikyti su labai gera emocija. Ta emocija, su kuria užaugau, man išlikusi iki dabar. Norėčiau tą perteikti ateinančioms kartoms. Kad žmonės suprastų ir džiaugtųsi, ką mes turime. Ir kad žmonės prisidėtų.
Negalima to vadinti MANO komanda. Tai yra MŪSŲ komanda. Noriu, kad „Kuršiai“ būtų kovingi. Kaip kad aš būdavau kovingas (šypsosi.). Perteiktų tą visą emociją žmonėms ir su šypsenomis galėtume laukti kitų rungtynių ir galvoti, kaip iš tikrųjų buvo gera.
Turiu vaikų ir labai tikimės, kad grįšime į savo miestą, kuriame bus galima palikti kažką po savęs. Vieną dieną gal mano, gal kažkieno kito vaikai (ten žais)...
Kai žaidžiau Klaipėdos „Neptūne“, tas atstumas leido viską apmąstyti. Labai tikimės bendruomenės ir miesto palaikymo. Iki mūsų miestas padėdavo ir parodydavo didelį palaikymą. Parodys tik laikas, bet idėjų yra daug.
– Kiek iš Ispanijos pavyks prisidėti prie klubo valdymo?
– Pirmieji metai, aišku, bus sunkūs. Bet yra žmonės, kurie dar geriau išmano tą sritį.
Aš kol kas čia esu kaip toks nuotolinis idėjinis žmogus, kuris perteikia savo idėjas dar būdamas Lietuvoje (šypsosi.). Taip jau sutapo mintys su žmonėmis, su kuriais įkūriau klubą. Jie dabar daro didžiąją sunkaus darbo dalį. O kai aš galėsiu, prisidėsiu maksimaliai.
Viskas bus gerai (šypsosi.).
15min.lt