Fausta Simaitė
Rugsėjo pirmoji išskirtinė diena ne tik pirmokėliams, kurie ateina į mokyklą pilnomis svajonių kuprinėmis ir baimės bei džiaugsmo apimtomis akimis, bet ir mokytojams. Nesvarbu kelintus metus pedagogai pasitinka savo moksleivius, bet vis dar jaudinasi kartu su visais. Palangos mokyklose dirba tiek jauni, tiek vyresni mokytojai, kasmet jie įdeda visą savo širdį, kad šventė vaikams būtų ne tik džiugi, bet ir jauki bei įsimintina.
Noras būti mokytoja
Palangos mokyklose dirba apie 194 pedagogai, o jei žvelgsime ir į neformalaus ugdymo centrus, tuomet jų skaičius praėjusių metų duomenimis padidėja net iki 348. Kodėl šie žmonės nusprendė tapti pedagogais ir ar niekada nesigailėjo? Juk būti mokytoju – tai ne tik džiaugsmo, bet ir iššūkių kupina ilga bei nelengva kelionė.
Senojoje gimnazijoje matematiką dėstanti Audronė Domarkienė: “Eiti koja kojon su jaunimu visada smagu, širdyje jaučiuosi vis dar jauna, nors man netrukus šešiasdešimt“
Senojoje gimnazijoje matematiką dėstanti Audronė Domarkienė šioje mokykloje dirba jau per 20 metų. “Mano noras būti pedagoge kilo augant, kadangi tėvelis buvo kaimo mokyklos direktorius, o mama – mokytoja, tai, matyt, įtakojo mano sprendimą. Niekada nesigailėjau dėl šio savo pasirinkimo, nes eiti koja kojon su jaunimu visada smagu, širdyje jaučiuosi vis dar jauna, nors jau netrukus šešiasdešimt“, – pasakojo pedagogė.
„Baltijos“ pagrindinėje mokykloje besidarbuojanti Živilė Galdikienė sako, kad pedagogo profesiją pasirinko dėl savo auklėtojos, kuri jai buvo autoritetas
„Baltijos“ pagrindinėje mokykloje dirbanti pradinukų mokytoja Živilė Galdikienė sako, kad pasirinko šią profesiją dėl savo auklėtojos, kuri jai buvo autoritetas. „Nuo mažens žvelgiant į ją man norėjosi mokyti kitus ir lygiuotis į savo mylimą mokytoją. Tai buvo mano svajonė, ir ji išsipildė. Dirbant mokykloje visokių niuansų būna, bet dėl savo pasirinkimo nesigailėjau nė sykio, – atviravo pedagogė. – Kiekvienas žmogus, dirbantis šį darbą, ne tik duoda, bet ir gauna, juk vaikų šypsenos, kai pasitinki juos visai mažučius, o po daug metų išleidi į gyvenimą užaugusius, subrendusius, yra neįkainojamos“.
Išskirtinė rugsėjo pirmoji
Turbūt kiekvienam atmintyje yra įstrigusi bent viena rugsėjo pirmosios šventė, vieniems tai pati pirmoji, kitiems – paskutinioji. O kuri gi labiausiai įstrigusi mokytojų širdyse?
Vlado Jurgučio pagrindinėje mokykloje dirbančios pradinių klasių mokytojos Loreta Jurgaitienė ir Nijolė Skališienė. Autorės nuotr.
Štai jau 43 metus pradinių klasių mokytoja dirbanti Nijolė Skališienė, šiemet Vlado Jurgučio pagrindinėje mokykloje ir vėl turės pirmokėlius. Ji pasakoja, kad giliausiai atmintyje įstrigusi jos pačios, kai buvo vaikas, šventė, kuomet su didesniais už save jurginais išsirikiavusi su bendraklasiais laukė mokytojos. Tačiau priduria, kad kaip pedagogės šventė jaudino ne ką mažiau:„Buvo labai nedrąsu, turėjau tiek daug planų, svajonių ir baimių, tačiau man labai pasisekė, nes gavau ypač nuoširdžius, gerus vaikučius. Pravedusi pirmąją pamokėlę supratau, kad atsidūriau savo rogėse“, – atvirauja pradinukų mokytoja.
Gimnazistus lietuvių kalbos mokanti Aušra Šeštokienė prisimena savo rugsėjo pirmąją: „Kai dar nesusigaudžiau, kas čia vyksta, kai visi aplink mane buvo tokie dideli, o aš tokia maža, net gėlė ir ta didesnė už mane buvo”
Palangos senosios gimnazijos lietuvių kalbos mokytoja metodininkė Aušra Šeštokienė taip pat prisimena savo asmeninę rugsėjo pirmąją: „Kai dar nesusigaudžiau, kas čia vyksta, kai visi aplink mane buvo tokie dideli, o aštokia maža, gėlė ir ta didesnė už mane buvo. Tą dieną kamavo nerimas ir nuojauta, kad artėja šventė. Štai tokia buvo rugsėjo pirmoji, kuri įstrigo atmintyje“.
Pasirengimas mokslo metų pradžiai
Mokslo metų pradžia išskirtinė visiems. Visi dar džiaugiasi geru oru, mokiniai susitinka bendraklasius, pasakoja apie savo patirtus nuotykius, mokytojai pasitinka jau pažįstamus ir naujus, nematytus moksleivius. Auklėtojoms tai išskirtinė diena, jos jaudinasi ne ką mažiau nei vaikai. „Baltijos“ pagrindinėje mokykloje dirbanti Reda Gulbinskienė neslepia, kad skiria šiai dienai itin didelį dėmesį: „Prieš kiekvieną mokslų metų pradžią stengiuosi papuošti klasę, padaryti ją jaukią, kad vaikai čia sugrįžtų kaip į namus. Taip pat galvoju, kaip pasitiksiu mokinius, ką kalbėsiu, kokia bus pirmosios pamokėlės tema. Dovanėlės jau parengtos, draugystės apyrankės nupirktos. Pati laukiu šios šventės kaip vaikas“.
Pedagogė Reda Gulbinskienė: „Prieš kiekvieną mokslų metų pradžią stengiuosi papuošti klasę, padaryti ją jaukią, kad vaikai čia sugrįžtų kaip į namus“
Violeta Ruzgailienė pradinukų mokytoja dirba Palangos Vlado Jurgučio mokykloje jau 32 metus. Mokytoja neslepia, kad kasmet laukia sugrįžtančių savo mokinių: „Rugsėjo pirmoji – švente, kuri nesikeičia, kasmet keičiasi tik vaikai ir mes patys. Be galo smagu matyti, kaip mano ugdytiniai auga, ir jau dabar galvoju, kaip sunku bus su jais atsisveikinti. Šiemet mano auklėtiniai yra trečiokai. Mokslų metų pradžią švęsime visi kartu mokykloje, o po to mokinukus išleisiu atšvęsti su tėveliais pagal jų tradicijas“.
Violeta Ruzgailienė pradinukus dideliam gyvenimo keliui rengia jau 32 metus
Mokytojų džiaugsmai ir iššūkiai
Kiek daug kantrybės reikia būnant mokytoju. Juk ne visiems išpuola geri, ramūs vaikai, būna ir padūkėlių. Visi puikiai suprantame, kiek daug darbo ir šilumos vaikams suteikia auklėtojai. Nijolė Skališienė šypsosi prisiminusi savo pirmuosius darbo metus: „Vaikų nuotykiai sukelia šypsenas, nors tuo metu reikėtų ir pabarti, kad negalima taip elgtis. O šiemet apskritai ateis pirmokiukai, tokie dar vaikiški, simpatiški maminukai, ką tik iš darželių. Jie labai švelnūs, būna, pribėga, apsikabina ir kaip gi po to barsi tuos vaikus“.
Aušra Šeštokienė priduria: „Būna sunkių momentų, sunkių minučių, nuovargio, bet, kai tai praeina, suprantu, kad kitaip ir neturėtų būti“.