Naujas Gintaro muziejaus edukacinis projektas: mažųjų dėmesiui – gintaras iš vidaus (nuotraukų galerija)

VU profesorius, gamtos mokslų specialistas Sigitas Podėnas į Palangą atvyko net du kartus: konsultavo edukatores, parengė gintaro inkliuzu..., Aurimas
VU profesorius, gamtos mokslų specialistas Sigitas Podėnas į Palangą atvyko net du kartus: konsultavo edukatores, parengė gintaro inkliuzus žiūrėti per mikroskopą, rodomų vabzdžių aprašus. Gintaro muziejaus nuotr.

Julija Paškevičiūtė

Palangos gintaro muziejus šiais metais įgyvendina naują edukacinį projektą „Gintaras iš vidaus“. Nors užsiėmimas pritaikomas skirtingo amžiaus tikslinėms grupėms, didžiausia intriga – pradinių klasių moksleiviams, kadangi jiems suprantama kalba ir per įdomią veiklą prisiliečiama prie rimtų gamtamokslinių klausimų.

Apjungia mokslą ir meną

Užsiėmimo metu dalyviai kviečiami pasinerti į du pasaulius – mokslo ir meno. Pirmojoje dalyje susipažįstama su gintaro inkliuzais, žvelgiama į juos pro binokuliarą ir skaitmeninį mikroskopą, vaizdas perkeliamas į didelį ekraną. Antrojoje – matyti floros ir faunos atvaizdai įprasminami piešiant juos ant kartono, liejant akvareles.

Nors naujoji edukacija jau sulaukė didelio smalsuolių būrio, muziejininkių manymu, tai tik pradžia – mat, artėja nauji mokslo metai. Mokytojai, atsižvelgdami į mokymo programas ir į moksleivių pageidavimus, paprastai ieško dar neišbandytų interaktyvių kultūrinių veiklų, kuomet naujų žinių diegimas būtų suderintas su pramoga ir sukeltų kuo daugiau potyrių. Šiuo požiūriu edukacija „Gintaras iš vidaus“ ir yra galimybė pamatyti gintarą bei jame slypinčią bioįvairovę kitaip, per kūrybinę ir mokslinę prizmę.

Gan specifinė medžiaga, daugiausia susijusi su vabzdžiais, geriau įsimenama, kadangi parodomas pastarosios universalumas, siekiama atskleisti jos aktualumą iš kuo įvairesnių perspektyvų, kalbama ne tik apie vabzdžius, gyvenusius prieš 50 milijonų metų, bet ir kaip jų gyvenimas tam tikra prasme tęsiasi šiandien. Tai skatina didesnį susidomėjimą, raginančiu leistis į mokslinius tyrinėjimus ar kūrybą.

Šiuo atveju edukacija „Gintaras iš vidaus“ tampa ne tik gamtamokslinės medžiagos pateikimu, kuomet supažindinima su gintaro struktūra, inkliuzo sąvoka ir pasakojimu apie rečiausius bei dažniausiai pasitaikančius inkliuzus. Tai – ir savitas potyrių seansas, dailės ir biologijos pamokų simbiozė, kuri ypač atraktyvi pradinių klasių moksleiviams, leidžianti jiems pasijausti vienu ypu tiek mokslininko laboratorijoje, tiek menininko ateljė.

Naujiena – žvilgsnis pro mikroskopą

Užsiėmimo metu dalyviai kviečiami atrasti vidinę gintaro visatą, sudėliotą iš daugybės mikroskopinių oro burbuliukų, ąžuolo pūkelių, galbūt augmenijos liekanų, mikrofaunos. Stebint jį iki kelių dešimčių kartų vaizdą artinančiu mikroskopu, kiekvienas gintaro gabalėlis atrodo visiškai kitoks nei žvelgiant plika akimi. Jauniesiems dalyviams tai ypač netikėta – gyvai ir, svarbiausia, patiems pamatyti, kaip vyksta šis virsmas: rodytųsi, paprasčiausias gabalėlis, kuris dažnu atveju nepatektų į dėmesio lauką, pasitelkus į pagalbą binokuliarą, kompiuterį ir didžiulį ekraną tampa nepakartojamu atradimu – mokslinio tyrimo objektu ar meno kūriniu. Pastebimi patys mažiausi augmenijos ir gyvūnijosfragmentai, užsikonservavę sakuose, neretai galima įžiūrėti visą vabzdžio struktūrą – akis, sparnų raštus, kojas – ir taip nustatyti jo rūšį. Maža to, pagal ūsų šerelių ilgį kartais pavyksta suprasti, ar vabzdys vyriškos ar moteriškos giminės! Net gintaro išorinė dalis, padengta vėžiagyvių kiautais ar tiesiog korėta žieve, pasitelkus mikroskopą atsiveria nelyginant krateriais nusėtos planetos paviršius.

Projektui taip pat įsigytas ir rankinis skaitmeninis mikroskopas, kuris yra nešiojamas ir juo galima naudotis kiekvienam dalyviui individualiai, o pro jį matomą pasirinktą vaizdą siūloma užfiksuoti kaip fotografiją ir parsisiųsti ją į telefoną. Tai ypač aktualu silpnaregiams arba norintiems šį inkliuzą ištyrinėti atidžiau ar vėliau jį nupiešti liejant akvareles.

Konsultuotasi su profesoriumi

Palangos gintaro muziejaus darbuotojos neapsiribojo edukacijai reikalingų prietaisų įsigijimu – rengiant užsiėmimą bendradarbiauti pakviestas VU profesorius, gamtos mokslų specialistas Sigitas Podėnas. Šis į Palangą atvyko net du kartus: konsultavo edukatores, parengė gintaro inkliuzus žiūrėti per mikroskopą, rodomų vabzdžių aprašus.

Mažieji lankytojai lieka ypač sužavėti sužinoję, kad tuos pačius gabalėlius, kuriuos jie liečia ir apžiūri edukacijos metu, atrinko toks autoritetingas žmogus, profesorius, kuris yra ištyręs tūkstančius inkliuzų, priklausančių Palangos gintaro muziejui. O per savo gyvenimą rankose jų laikęs tokią nesuskaičiuojamą daugybę, kad vien iš akies gebantis atskirti tikrus inkliuzus nuo padirbinių.

Pasak muziejaus darbuotojų, pabendravus su šiuo žmogumi susidaro įspūdis, kad jam atrasti reikiamą perspektyvą stebimam objektui ant binokuliaro padėkliuko ir išvengti optinių iliuzijų bei šviesos atspindžių, kad vaizdas būtų kokybiškesnis, bei įvardinti inkliuzo lotynišką pavadinimą, gyvenimo būdą ir egzistavimo laikotarpį – vieni juokai. Tuo tarpu daugumai edukacijoslankytojų tai yra rimta užduotis, kuomet jiems leidžiama paspėlioti, kokios rūšies vabzdį, milijonams metų sustingusį gintare, jie mato. Po tokių nuomonių mainų, galima detaliau pasiaiškinti apie to vabzdžio sandarą, kuri ir „sufleruoja“ pavadinimą, aptarti ypatumus, o kartais net pasmalsauti apie vienų vabzdžių santykius su kitais.

Pavyzdžiui, retas žino, kad žmogui atgrasios skruzdės – vieni draugiškiausių dvisparnių. Jos ypač sutaria su amarais ir jais rūpinasi, kadangi yra stiprios ir geba pernešti juos prie lapų. O šie atiduoda skruzdėms savo surinktą nektarą. Tuo tarpu tam tikros musių rūšies lervos amarais minta. Dažnas moksleivis nustemba, kad voras turi ne tik aštuonias kojas, bet neretai ir aštuonias akis, arba kad egzistuoja tokios uodų rūšys, kurios negelia arba gyvuoja ir žiemą.

Ilgam prisiminimui...

Su inkliuzų pasauliu susiję faktai ypač veikia vizualinę atmintį ir būtent dėl to svarbi užsiėmimo dalis – piešimas akvarele. Perkeliant gintaro inkliuzo atvaizdą ant kartono remiamasi išdidintomis fotografijomis, medžiaga, matoma ekrane ir per binokuliarą. Taip pat ant magnetinės lentos pateikiami inkliuzų šablonai, piešinių pavyzdžiai, o vėliau ši lenta panaudojama jau užbaigtiems akvarelės darbams demonstruoti – dalyviai kviečiami pristatyti ir apibūdinti savo inkliuzą. Tuo pačiu apibendrinama edukacijos metu įsisavinta informacija. Savo sukurtą darbelį leidžiama parsinešti namo prisiminimui.

Jei grupė didesnė, siūloma susiburti į komandas, kurios tyrinėja savo inkliuzą-„užduotį“ ir išradingai pateikia apie konkrečią vabzdžio rūšį surastą ar edukacijos metu išgirstą medžiagą. Edukatorėms kilo mintis aktyviausiems dalyviams parengti mažųjų PGM mokslininkų „diplomą“ ar atmintinę apie vabzdžių rūšis – tokį raštą turėtų gauti jau rudenį apsilankę smalsuoliai.

Muziejaus ekspozicijas apžiūrėję ar tam dar tik besirengiantys moksleiviai skatinami pasirinkti šį užsiėmimą ir iš kitokios perpektyvos patirti atradimo džiaugsmą, kuris glūdi gintaro gelmėse. Taip pat jį galima jungti su kitais muziejaus Edukacijų centre organizuojamais užsiėmimais, laukiamos ir šeimos, pavienės grupės, stovyklos.

Pasak edukacijos „Gintaras iš vidaus“ kūrėjų, pasitaiko tokių žingeidžių moksleivių, kad juos sunku prikalbinti užleisti vietą prie mikroskopo bendraklasiams. Taip pat tokių nutikimų būna ir kūrybinėje dalyje – kai kurie mokiniai siekia itin detaliai pavaizduoti inkliuzus, todėl, kai pasitaiko netikslumų, darbuotojoms tenka ilgai įrodinėti, kad inkliuzai tokie ir yra – netobuli, laiko paveikti išbluko ir patrūnijo, ir tik falsifikatai pernelyg gerai atrodo, bet tai

Muziejaus darbuotojas ypač džiugina tokie atvejai, kai į užsiėmimą ateina vadinamieji neklaužados ir išdykėliai, į kurių keliamą šurmulį kai kurie lydintieji net nebekreipia dėmesio – esą jie visada tokie. Jos prisipažįsta, jog neapsakomai smagu stebėti, kaip, vos išvydęs tokią inovatyvią įrangą, triukšmadarys pasikeičia ir energijos perteklius bei išsiblaškymas tampa entuziazmu ir susikaupimu. Edukatorių teigimu, bene įsimintiniausias šį edukacinį užsiėmimą apibendrinantis komentaras nuskambėjo vieno berniuko, rugpjūčio 17 d. su Palangos moksleivių klubu lankiusio muziejų, lūpomis: „Galėčiau taip žiūrėti visą amžinybę...“.

Palangos gintaro muziejaus parengta edukacija – Lietuvos dailės muziejaus tarpinstitucinės edukacinės programos ,,Muziejus – tapatybės ir atminties saugykla: kūrybiško mokymosi šaltinis ir erdvė“ dalis. Vadovė – Regina Makauskienė, įgyvendina muziejininkės Giedrė Miežetienė, Julija Paškevičiūtė, Miglė Jonaitienė.

Gintaromuziejus edukacinisprojektas mažieji gintarasišvidaus
Jei pastebėjote klaidą, pažymėkite reikalingą tekstą ir spauskite Ctrl+Enter, kad pranešti apie tai redakcijai.