Aukščiausiasis Teismas (AT) trečiadienį paskelbė, kad byla dėl Druskininkų mero Ričardo Malinausko sodybos namo dalies nugriovimo turi būti vėl nagrinėjama Kauno apygardos teisme.
Latažeris. Romas Sadauskas-Kvietkevičius nuotr.
Įpareigojimas nugriauti statinį – sunaikinti nuosavybės teisės objektą – yra pati griežčiausia ir didžiausius neigiamus padarinius savininkui sukelianti nuosavybės teisės varžymo priemonė. Tokios savavališkos statybos ar statybos pagal neteisėtai išduotą leidimą padarinių šalinimo priemonės taikymas yra galimas tik esant neabejotinam teismo įsitikinimui, kad egzistuoja įstatymo nustatytos sąlygos taikyti šią priemonę.
Byloje nustatyta, kad atsakovo Ričardo Malinausko teisių pirmtakei 2005 m. pirkimo–pardavimo sutartimi įsigijus žemės sklypą ir ūkio pastatus, esančius Latežerio kaime prie Ratnyčios upės, buvo parengtas techninis projektas „Ūkio pastato rekonstrukcija į gyvenamąjį namą“. Druskininkų savivaldybės administracija išdavė projektavimo sąlygų sąvadą ir leidimą rekonstruoti ūkio pastatą į gyvenamąjį namą. Namas su pagalbiniais statiniais (gręžiniu, valymo įrenginiais ir tvora) 2008 m. buvo pripažinti tinkamais naudoti. 2012 m. dovanojimo sutartimi žemės sklypas su statiniais buvo perleistas R. Malinauskui. Apeliacinės instancijos teismas, be kitų faktinių aplinkybių, nustatė, kad atsakovui priklausantis gyvenamasis namas (jo dalis) yra įsiterpęs į saugomą teritoriją – Ratnyčios upės pakrantės apsaugos juostą, kurioje yra draudžiama tokio pobūdžio statyba.
Kauno apygardos teismas, tenkindamas prokuroro, ginančio viešąjį interesą, ieškinį, pripažino negaliojančiais atitinkamus Druskininkų savivaldybės administracijos išduotus dokumentus ir įpareigojo R. Malinauską nugriauti (išardyti) gyvenamojo namo dalį, tvoros dalį, stoginę, lauko židinį, esančius Ratnyčios upės pakrantės apsaugos juostoje, ir sutvarkyti statybvietę.
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (toliau – LAT) Kauno apygardos teismo nutarties dalį, kuria R. Malinauskas įpareigotas nugriauti (išardyti) gyvenamojo namo dalį, stoginę, lauko židinį, sutvarkyti statybvietę, taip pat dalį, kuria paskirstytos bylinėjimosi išlaidos, panaikino ir perdavė šią bylos dalį iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teismui; nutarties dalį dėl esančios tvoros dalies nugriovimo paliko nepakeistą.
LAT teisėjų kolegija konstatavo, kad apeliacinės instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog R. Malinausko teisių pirmtakė vykdė ne statinio rekonstrukcijos, o naujo statinio statybos darbus. Tokie statybos darbai, jei buvo išardytos (išmontuotos) visos pirminio statinio – ūkio pastato – konstrukcijos ir elementai ir vietoj jo pastatytas kitas statinys, yra naujo statinio statyba, o ne rekonstravimo darbai.
Teisėjų kolegija nurodė, kad, pripažinus statybą ar ją leidžiantį dokumentą neteisėtais ir dėl to reikalaujant statinio (jo dalies) nugriovimo, taikytinas aukštesnis įrodinėjimo standartas. Tai reiškia, kad turi būti pateikti konkretūs, tikslūs, aiškūs, išsamūs, neprieštaringi ir patikimi įrodymai.
Nutartyje pabrėžta, kad, sprendžiant statybos ir statybą leidžiančio dokumento teisėtumo klausimus, taikytinas grįžimo į buvusią padėtį modelis. Jis reiškia, kad turi būti tiriama ir vertinama ta faktinė situacija, kuri buvo statybos pradžioje.
Teisėjų kolegija sprendė, kad apeliacinės instancijos teismas netyrė ir nevertino, ar statiniai pagal projektą pateko į pakrantės apsaugos juostą, kitaip tariant, ar statinys (jo dalis) buvo suprojektuotas statyti pakrantės apsaugos juostoje, ar jis joje atsidūrė po užbaigimo. „Teismas, spręsdamas klausimą dėl statybą leidžiančio dokumento teisėtumo, apsiribojo nustatytų projektavimo dokumentų trūkumų ir duomenų apie faktinę padėtį po statybos užbaigimo įvertinimu, nors turėjo būti įvertintos ir kitos su statyba pakrantės juostoje susijusios aplinkybės“, – pažymėjo kasacinis teismas.
Teisėjų kolegija taip pat pabrėžė, kad skundžiama nutartis šiuo aspektu yra prieštaringa – apeliacinės instancijos teismas neišsiaiškino ir dėl to kyla abejonių, ar gyvenamasis namas (jo dalis) šiuo metu yra įsiterpęs į pakrantės apsaugos juostą dėl paties statinio suprojektavimo ir statybos šioje juostoje ar dėl upės kranto linijos išardymo šio statinio statybos metu ar vėliau (t. y. po statybos leidimo išdavimo).
Vadovaujantis teisės aktais, reglamentuojančiais saugomų teritorijų apsaugą, patvirtinta, kad saugomų teritorijų apsaugos reikalavimai yra sudėtinė statybų teisinio reguliavimo dalis, tad, sprendžiant savavališkos statybos pagal neteisėtą statybos leidimą įteisinimo klausimą, turi būti patikrinta, ar statyba neprieštarauja saugomų teritorijų apsaugos teisės aktų reikalavimams. Vadinasi, jeigu statant statinį buvo pažeisti saugomų teritorijų apsaugos reikalavimai, kartu buvo pažeisti ir statybos reikalavimai. Kita vertus, upės kranto linijos išardymas pirmiausia būtent ir suponuoja aplinkos (saugomų teritorijų) apsaugos reikalavimų pažeidimą, todėl tokio neteisėto veiksmo padarinių šalinimo klausimas pirmiausia spręstinas pagal teisės normas, kurios reglamentuoja aplinkos apsaugos reikalavimų pažeidimų padarinių šalinimą.
Teisėjų kolegija atkreipė dėmesį į tai, kad tik tada, jeigu pakrantės apsaugos juostos atkūrimas nėra įmanomas teisės aktų nustatyta tvarka, šiai saugomai teritorijai atkurti taikytinos priemonės, įtvirtintos Statybos įstatyme, t. y. statinio (jo dalies) nugriovimas (išardymas).
Kaip nurodoma nutartyje, apeliacinės instancijos teisme turi būti ištirta ir įvertinta: 1) ar statinys (jo dalis) buvo suprojektuotas statyti pakrantės apsaugos juostoje; 2) ar gyvenamojo namo (jo dalies) įsiterpimas į pakrantės apsaugos juostą yra paties statinio statybos (šioje juostoje) ar upės kranto linijos išardymo šio statinio statybos metu ar vėliau (t. y. po statybos leidimo išdavimo) rezultatas.
Jeigu pasitvirtintų, kad gyvenamojo namo (jo dalies) įsiterpimas į pakrantės apsaugos juostą yra upės kranto linijos išardymo vykdant statybos ar vėlesnę (t. y. po statybos leidimo išdavimo) veiklą padarinys, tai turi būti sprendžiama, ar egzistuoja pagrindas ir galimybė atkurti iki išardymo buvusią pakrantės apsaugos juostą teisės aktų nustatyta tvarka. Nustačius, kad tokie egzistuoja, šios specialiosios priemonės turi būti šioje byloje taikomos siekiant pašalinti galimus upės kranto linijos išardymo veiksmų padarinius. Paaiškėjus, jog nėra pagrindo arba galimybės atkurti iki išardymo buvusią pakrantės apsaugos juostą, turėtų būti taikomos statybos pagal neteisėtai išduotą statybą leidžiantį dokumentą padarinių šalinimo kraštutinės priemonės (nugriovimas ar išardymas).
Be kita ko, pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismas, nustatęs pagrindą taikyti Statybos įstatymo 33 straipsnio 2 dalies 1–2 punktuose įtvirtintas neteisėtos statybos padarinių šalinimo priemones, turėtų išsiaiškinti ir atitinkamai argumentuoti, kas yra atsakingas (atsakingi) už neteisėtos statybos leidimo išdavimą pažeidžiant teisės aktų reikalavimus ir todėl privalo dengti išlaidas už statybos padarinių šalinimą.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė ir neskundžiama.
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra vienintelis kasacinis teismas įsiteisėjusiems bendrosios kompetencijos teismų sprendimams peržiūrėti. Kasacinio teismo pagrindinė paskirtis – užtikrinti vienodą bendrosios kompetencijos teismų praktiką valstybėje. Į Lietuvos Aukščiausiąjį Teismą atrenkamos tik sudėtingiausios ir reikšmingiausios teismų praktikai bylos. Remdamasis procesą reglamentuojančiais įstatymais, kasacinis teismas, neperžengdamas kasacinio skundo ribų, patikrina apskųstus sprendimus teisės taikymo aspektu.
LAT info.