Dana Lukauskienė
Dešimties valandų skrydis, įveikta keliasdešimt tūkstančių kilometrų, kad atrastum tai, kas neatrasta, patirtum keliavimo džiaugsmą, pažiūrėtum į tolimą šalį per fotoaparato objektyvą ir parvežtum neišdildomų įspūdžių, užfiksuotų kelionės momentų. Palangiškių delegacija Elena ir Andrejus Kuznecovai, Viktorija ir Adas Sendrauskai, Birutė ir Romas Šalčiai bei Kristina ir Algirdas Apulskiai ieškojo naujų patirčių tolimoje, o tuo pačiu ir labai paslaptingos šalyje – Kinijoje.
Adas Sendrauskas ant mėnulio akmens. Asmeninio archyvo nuotr.
Pažvelgti į tolimą šalį paprasto žmogaus akimis
Kaip pasakojo išvykos dalyvė Elena Kuznecova, kelionės iniciatoriai asociacijos „Fotobieanalės.Lt“ prezidentas Adas Sendrauskas ir jo žmona Viktorija daug metų puoselėja gražius draugystės ryšius su Kinija – šia tolima, mums nepažinta šalimi.
Greičiausia susisiekimo priemonė – motoroleris
„Už prisiimtą atsakomybę ir kelionės organizavimą esame labai dėkingi Sendrauskų šeimai. Vykome keturios sutuoktinių šeimos, nors mes su vyru ne fotografai, tačiau patikėjome Adu bei Viktorija ir entuziastingai leidomės į naujos, mums nepažįstamos kultūros paieškas. Adas ir Viktorija suteikė galimybė pasinerti į skonių, kvapų ir vaizdų karaliją – pasimėgauti ne tik daugiaaukščių nuolat judančio milijoninio, visą parą nemiegančio miesto – Šanchajaus – pastatų architektūra, didžiuliais žmonių srautais, nuolatiniu skubėjimu, bet ir pasinerti į išsaugotą parkų, ramybės ir gamtos oazes. Turėjome puikią galimybę paragauti šių metų derliaus rankomis surinktos kiniškos arbatos, susipažinti su šilko gamybos istorija. Mes nesirinkome populiarių turizmo agentūrų ar maršrutų, kelionę planavome patys, nes svarbiausias tikslas buvo ne pailsėti, o pajusti tikrąjį Kinijos žmonių gyvenimą, pažvelgti į šią šalį paprasto žmogaus, palangiškio akimis“, – sakė E. Kuznecova.
Oro uostas – miestas mieste
Keliautojai pirmiausiai lankėsi Šanchajaus mieste, kuris yra didžiausias Kinijos ir septintas pagal dydį pasaulyje. Po gana patogaus skrydžio su vienu persėdimu Kopenhagoje, išlipti teko didžiuliame oro uoste, kuris priminė miestą mieste.
Didžiuliame mieste pasitiko itin dideli žmonių srautai, gausybė bruzdančių, judančių, kažkur skubančių žmonių
Pagrindinis Šanchajų aptarnaujantis oro uostas taip pat yra vienas iš pagrindinių aviacijos centrų Azijoje. Įsikūręs apie 30 km į rytus nuo Šanchajaus centro, apima 40 kvadratinių kilometrų teritoriją šalia rytinės Pudongo rajono pakrantės. Jis kasmet aptarnauja daugiau nei 40 milijonų keleivių, oro transportu čia pergabenama gausybė krovinių, tad nenuostabu, kad jau oro uoste – didžiuliame mieste – pasitiko itin dideli žmonių srautai, gausybė bruzdančių, judančių, kažkur skubančių keleivių. Sunkiausia buvo tokiame skruzdėlyne atrasti lietuvių delegaciją pasitinkančiuosius asmenis.
Palangiškiams buvo smalsu, kaip tokia gausi žmonių minia sugeba taip tikslingai judėti kiekvienas savo kryptimi, nieko neužkliūdami ir vienas kitam netrukdydami, nesudarydami grūsčių. Pajudėjus nakvynės vietos link, stebino tvarka – švarios gatvės, įspūdingos medelių ir gėlynų kompozicijos. Pastatai tvarkingi, padailinti tradiciniais architektūros elementais, niekur nesimatė grafičių ar kitų terlionių. „Žmonės išties ten visi labai skuba. Laikas jiems yra svarbesnis nei pinigai. Nustebino ir metro, kur taip pat pilna žmonių. Tačiau vyrauja tvarka ir tyla – visi užsiėmę savais reikalais, „ruošia namų darbus“, įnikę į mobiliuosius telefonus. O privažiavus reikalingą stotelę, jiems net galvos nereikia pakelti, jie jau žino automatiškai, kur reikia išlipti. Metro ir traukiniai sustoja centimetrų tikslumu reikiamoje platformoje, o pagrindinė gyventojų susisiekimo priemonė –akumuliatorinis motoroleris, kurių gausu Šanchajaus gatvėse. Taip pat stebino idealiai, įvairiausiais gėlių žiedais, skirtingomis kompozicijomis apsodintos miesto gatvės ir pakelės“, – kelionės įspūdžiais dalijosi mūsų pašnekovė ponia Elena.
Vakaro Šanchajus žibėte žiba
Šanchajus – megapolis, kuriame net 27 milijonai gyventojų. Čia klesti pramonė, prekyba, amatai, į viršų stiebiasi finansų rinkų bendrovės, didžiuliai verslo centrai, stebina didžiulių dangoraižių panorama. Tai vienas sparčiausiai augančių didmiesčių žemėje. Dūzgia daugiausiai konteinerių krovinių perkraunantis pasaulio uostas, mieste daugybė laisvųjų ekonominių ir verslo vystymo zonų.
Galingasis Kinijos miestas auga ir kaip konferencijų centras, masiškai daugėja viešbučių bei paslaugų verslo klientams, keliautojams bei miestiečiams. Dabar Šanchajus pagal žmonių gyvenimo kokybę, verslo aplinką, infrastruktūrą patenka tarp 20 konkurencingiausių pasaulio miestų. Didingą, dangoraižių panoramą keičia ramūs, jaukūs parkai. Tarp milžiniškų dangoraižių, jaukiuose gamtos parkuose taiči praktikuojantys senjorai ir tyliai rymančios šventyklos išduoda tikrąją miesto dvasią.
„Iš tolo mums mojo trečiasis pasaulyje didžiausias televizijos bokštas, didžiuliai dangoraižiai, kurių vienas buvo suprojektuotas ir pastatytas su aštria briauna, nukreipta į miestą. Tačiau, kaip labai įdomiai aiškino gidė, pastačius šį pastatą sujudo kinų architektai, kad tai neatitinka FengShui taisyklių, nes aštrios briaunos sąlygoja konfliktus, negandas,neigiamai gali paveikti žmonių gyvenimus. Taip šalia japonų pastatyto pastato netrukus iškilo suapvalintas „bambuko“ tipo dangoraižis, pridengiantis aštriuosius kampus, o vėliau atsirado ir kiti bebriauniai dangoraižiai“, – dalijosi kelionės įspūdžiais ponia Elena.
Ji pasakojo apie įspūdingą naktinį miestą, kuriame sužimba gausybė šviesų, švieselių, įvairiaspalvio, judančio apšvietimo. Elektros instaliacijų pagalba dangoraižiai keičia savo spalvas, miestas žibėte žiba įvairiaspalve gama.
„Vakarai Šanchajuje nenupasakojami daug apšvietimo, daug judančių įvairiaspalvių, keičiančių spalvas reklamų, pastatų, kurių didinga įvairiaspalvė judanti gama ilgam išlieka atminty“, – kalbėjo delegacijos narė. Tokius vakaro vaizdus teko išvystiir kituose Kinijos miestuose.
Kelionė į arbatos pasaulį
Kiniją galima įvardyti arbatos, šilko ir perlų šalimi. Neišdildomą įspūdį keliautojams paliko arbatos gėrimo ceremonija, kurioje teko degustuoti rankomis surinktos šių metų derliaus arbatos. Technologijų, inžinerijos ir robotikos pramone garsėjanti šalis arbatžolėms skiria labai daug dėmesio, dažnu atveju kiekvienas lapelis surenkamas rankomis.
Arbatos rituale galima rasti viską – pradedant bendravimu bei skoniu, aromato subtilybėmis ir baigiant apmąstymais apie gyvenimo prasmę
Arbata Kinijoje skinama du kartus į metus – pavasarį ir rudenį. Svarbiausia, kad gamyba daugeliu atvejų vyksta rankiniu būdu, labai daug dėmesio skiriama pačiam arbatos fermentacijos procesui. Sužinota naujiena, jog arbatžolių lapeliai turi būti laikomi šaltai, kad neprarastų skonio ir vaistinių savybių.
Arbatos gėrimo ceremonijai jau daugiau kaip 1 300 metų, o ši kultūra Kinijoje siekia per 5 tūkstančius metų. Per šį laikotarpį stebuklingasis gėrimas sugebėjo apjungti visą Kinijos pasaulėžiūrą ir kultūrą. Arbatos rituale galima rasti viską – pradedant bendravimu bei skoniu, aromato subtilybėmis ir baigiant apmąstymais apie gyvenimo prasmę. Tam, kad aromatas ir skonis pilnai atsiskleistų, vartojant ją yra naudojami specialūs puodeliai, dažniausiai maži. Ši ceremonija – tai ne tik arbatos gėrimas, tai kelionė į pasaulį, kurios metu esate lydimi arbatos meistro ir iš kurios kiekvienas grįžta kažkuo praturtėjęs.
Ramybe dvelkė arbatos laukai, iš tolo užsieniečiams mojo vietinė sodininkė
Ilgoje gėrimo ceremonijoje labai svarbi ir aplinka, kurioje gausu skulptūrėlių, dekoro, piešinių, įvairių puošybos elementų.
Didmiesčio šurmulį keitė parkų ramuma
Išskirtinę reikšme kiniečių kultūroje turi mėnulio akmuo
Iš Šanchajaus didybės keliautojai persikėlė į ramybės, gamtos ir kultūros oazę. Kinams namai – tai tvirtovė, tad jais rūpintis, puoselėti, kurti yra kiekvieno pareiga, pašaukimas ir didžiulis malonumas. Tad tikriausiai nenuostabu, jog didmiesčio šurmulį keičia parkų ramuma. Juk smagu vasaros dieną pasitikti pirmuosius saulės spindulius prie vandens telkinio, kuriame plaukioja nuostabių margaspalvių žuvyčių būriai, o jaukiai sutvarkyta parko aplinka leidžia pailsėti, prisiminti tradicijas ir pasijusti gamtos dalimi. Akmenys, vanduo ir išpuoselėti augalai liejasi į vieningą parko harmoniją. Labai įspūdingos vienuolynų pagodos, suprojektuotos į viršų kylančiais stogais, kurie apsaugo nuo negandų, pažeme vaikštančių piktųjų dvasių. Vienuolyno kompleksą saugo drakono drožinys ar įvaizdis.
Akį džiugino gamtos apsuptis, vandenyje plaukiojo margaspalvės žuvelės
Atsipalaiduoti gamtoje padeda tikro natūralaus medžio ištaigingai išraižyti baldai, bonsai medeliai, o vandenyje ne tik margaspalvės žuvelės, bet ir – mėnulio akmenys. Keliautojai pabuvojo ir tikrojoje Šanchajaus Venecijoje, kur čia pat stebėjo kinų tradicinius amatus, prekybą, perlų auginimą, turėjo galimybę jų įsigyti. Sandžou mieste galėjo pasinerti į visą šilko gamybos istoriją, savo akimis pamatyti, kaip audžia ir apžiūrėti kruopščių moterų rankomis jau išaustus margaspalvius paveikslus, įsigyti tikrojo šilko gaminių.
Lišui ir Songjangas
Keliautojai patyrė neišdildomų įspūdžių fotografų sostine vadinamame Lišui mieste, į kurį iš Šanchajaus atvyko greituoju traukiniu, lekiančiu net 350 km per valandą greičiu. Pasigrožėję pora dienų fotografų pamėgtu miestu, jau kita transporto priemone– autobusu pasiekė nedidelį Lišui apskrities Songjango miestą, dvelkiantį dvasingumu, aukšta kultūra ir žmonių nuoširdumu. Čia susitiko su svarbiais šio miesto žmonėmis, mokytojais, atsakingais pareigūnais. Susitikime dalyvavo ir Kinijos garsi rašytoja, novelistė, kuri yra girdėjusi apie Lietuvą.
Palangiškiai susitikimo metu įteikė dovanėles, pristatančias Lietuvą, – „Neregėtos Lietuvos“ mažąjį albumą. Adas Sendrauskas ir Algirdas Apulskis Palangos vardą garsino duodami interviu vietinei televizijai, kuri domėjosi atvykusiais iš tolimosios šalies keliautojais.
Kinijos šventyklos – į viršų užriestais stogais. Tikima, kad jie apsaugo nuo blogio
Songjange palangiškiai buvo ypač šiltai priimti, aprodytos apylinkės, senasis miestas, šventyklos, buvo nuvežti į didžiules arbatų plantacijas, kuriose šiuo metu pluša begalės arbatos skynėjų, dirbančių su plačiomis tradicinėmis skrybėlėmis.
Miesto svečiai buvo vaišinami įspūdinga vakariene, kurioje buvo ir žąsų liežuvėlių, juodųjų viščiukų, gyvačių sriubos ir kitų egzotinių patiekalų.
Lauko prekyba pateikė neįprastų, lirtuviams nežinomų valgių
„Nors kelionėje nebuvo interneto, negalėjo jungtis prie google paskyros, tačiau visa, ką pamatėme, patyrėme, pajutome, paragavome, atpirko su kaupu nedidelius nepatogumus. Keliaujant arytum dingo visi rūpesčiai, kiekviena diena nešė naujų, nepakartojamų akimirkų“, – mielai dalindamasi dalelyte įspūdžių kalbėjo ponia Elena.