Dana Lukauskienė
Kasmet gegužės 7-ąją Lietuvoje minima Spaudos atgavimo, kalbos ir knygos diena. Ji kiekvienam sąmoningam ir pilietiškam lietuviui primena baisias rusų carinės valdžios represijas, kuriomis buvo varžomi kiekvienos tautos brandumą liudijantys ženklai – kalba, knygų leidyba, spauda, laisvas žodis. Per 40 spaudos draudimo metų paaiškėjo, kad lietuviškoji spauda augo, nepaisant jokių persekiojimų ir taikomų bausmių. Šią, Spaudos atgavimo, kalbos ir knygos dieną, redakcijoje lankėsi gausus mūsų ištikimų skaitytojų būrys. Jie sveikino mus – redakcijos darbuotojus – gražiausias žodžiais ir saldžiomis dovanomis.
Labai gražius sveikinimo žodžius redakcijos darbuotojams tarė ponia Jadvyga Jazgevičienė: „Tik Jūsų dėka mes sužinome, kas mieste vykta, kokie bus renginiai. Jūs padedate spręsti visuomenės problemas, suteikiate mums džiaugsmo, informacijos ir gyvenimo prasmės“. „V.P.“ nuotr.
Skatino norą priešintis bet kokiems draudimams
Lietuvių kalbai teko dramatiškas likimas: mažai tautai grėsė germanizacija, polonizacija ir rusifikacija. Šimtmečiais buvo bandoma atimti tautinę individualybę, kuri be savo kalbos nėra įmanoma, nes be spaudos, žodžio laisvės, negali egzistuoti tauta, stoja jos tautinė saviraiška ir kūryba, tad išlikti ir užimti reikšmingą vietą laikmečių istorijoje mažai tautai labai sunku. Netekusiam valstybingumo kraštui nuolat reikėjo kovoti dėl teisės kalbėti, rašyti, reikšti mintis gimtąja kalba, kurti tautinę kultūrą. Spaudos, lietuviškų mokyklų draudimo metais lietuvišką žodį skleidė knygnešiai, kūrėsi pogrindinės mokyklos, draudimas nesustabdė lietuviškos spaudos, o netgi priešingai – skatino norą priešintis bet kokiems draudimams.
Svarbi profesinė šventė
Lietuviai priešinosi nutautinimo politikai: rašomi kolektyviniai prašymai panaikinti spaudos draudimą, veikė apie 40 spaudos platintojų draugijų. Anuomet už draudžiamos literatūros platinimą sulaikyta daugiau kaip 3000žmonių, iš jų 2000 nubausta. Nepaisant to 1864-1896 m. Rytų Prūsijoje išspausdinta apie 380 000 įvairiausių lietuviškų leidinių, nors didžiulė jų dalis 1889-1904 m. konfiskuota.
Lietuvišką žodį skleidė leidžiami elementoriai, kalendoriai, šviečiamojo pobūdžio literatūra, publikuojami M. Valančiaus, Julijos Žemaitės, V. Kudirkos kūriniai.
Dėl spaudos draudimo nukentėjo ir Lietuvos švietimas. Privalomasis mokslas įvestas daug vėliau negu kitose Europos šalyse, o slaptose mokyklose mokymo lygis buvo neaukštas. Per tris žiemas vaikai išmokdavo poterių, šiek tiek skaityti, pažinti skaičius. Aritmetikos veiksmų nebuvo mokoma.
Nepaisant to, spaudos draudimo laikotarpiu, Mažojoje Lietuvoje išėjo pirmieji lietuviški laikraščiai: „Aušra“, „Varpas“, „Šviesa“, „Žemaičių ir Lietuvos apžvalga“, „Tėvynės sargas“. Jungtinėse Amerikos valstijose leidžiamas „Lietuviškas balsas“, „Gazieta lietuviška“.
Spaudos draudimaspristabdė Lietuvos švietimo, kultūros raidą, bet kartu ir skatino tautinio išsivadavimo judėjimą, laisvės siekį, stiprino patriotinius jausmus. Todėl spaudos atgavimo, kalbos ir knygos diena – be galo svarbi kiekvienam leidėjui, laikraščio savininkui, žurnalistui, redakcijos darbuotojui.
Pirmieji sveikino – patys ištikimiausi skaitytojai
Savo šypseną žurnalistams dovanojo bene vyriausia skaitytoja ponia Sofija (sėdi antra iš dešinės)
Pirmieji žurnalistų pasveikinti atskubėjo Palangos miesto globos namų kolektyvas, kurie yra patys ištikimiausi mūsų skaitytojai. Gausų senjorų būrį atlydėjo socialinės darbuotojos Vaida Jasilionienė ir Vaida Bendikė.
Labai gražius sveikinimo žodžius redakcijos darbuotojams tarė ponia Jadvyga Jazgevičienė: „Tik Jūsų dėka mes sužinome, kas mieste vykta, kokie bus renginiai. Jūs padedate spręsti visuomenės problemas, suteikiate mums džiaugsmo, informacijos ir gyvenimo prasmės“. Su dideliu malonumu mes skaitome jūsų aprašytas miesto šventes ir kitus renginius“, – sveikindama su profesine švente ir linkėdama sėkmės visuose darbuose akcentavo ponia Jadvyga. Ji puikiai suprato nelengvą žurnalisto duoną, kuomet reikia operatyviai reaguoti ne tik į gražiausius gyvenimo momentus, bet ir į nusiskundimus, gyventojų pagalbos šauksmus, spręsti visuomenines problemas.
Gražia šypsena mus lydėjo bene vyriausia delegacijos atstovė ponia Sofija, kuriai aštuoniasdešimt penkeri metai.
Senjorai domėjosi laikraščio leidybos aktualijomis, klausė redaktorės pasakojimo kaip laikraštis atkeliauja į skaitytojų rankas, uždavė daug prasmingų klausimų.
Nebuvo nei ekonomikos, nei reklamų
Redaktorė Tamara Zaiceva garbingiems svečiams pasakojo, kaip „Vakarinės Palangos“ laikraštis išvysta dienos šviesą.
Anot vadovės, per jos ilgametę leidybinę ir žurnalistinę darbo patirtį, mat „Vakarinė Palanga“ jau skaičiuoja 27-uosius savo gyvavimo metus, Palangoje bandė veikti gal 4 laikraščiai, tačiau ne visų likimas vienodas. Vieni atsidarė, kiti nyko. Todėl, kiekvienam kokybiško laikraščio žurnalistui yra tiesiog būtina daryti viską, kad tapti geriausiais, pateikti naujausią žinią, niekur nerodytą, neaprašytą temą.
Vadovė pasakojo, jog laikraštis „Vakarinė Palanga“ susikūrė 1991-aisiais metais, anuomet šalyje vyko sudėtingi procesai. Laikai buvo kitokie, sunku buvo išgyventi pinigų kaitaliojimo laikais. Ekonominė blokada palietė kiekvieną šeimą. Trūko visų prekių: mėsos, skalbimo priemonių, o laikraščio leidybai – popieriaus. Kiekvienas parengtas laikraštis išgyveno nežinomybę – ar numeris bus atspausdintas, o gal jį pakirs popieriaus stoka.
Žurnalistai dirbo be interneto, tad vienintelė vieta pasitikrinti faktus buvo biblioteka.
Anuomet nebuvo nei ekonomikos, nei reklamų. Visa šalis stojosi ant kojų, žengė pirmuosius nepriklausomybės žingsnius. Buvo leidžiama nemažai laikraščių, ypač Nepriklausomybės atkūrimo pradžios laikotarpiu, kuomet kiekvieno lietuvio širdyje plazdėjo laisvės ir nepriklausomybės troškimas.
Nekantriai laukia prenumeratoriai
Vadovė apgailestavo, kad dabar didžiuliai emigracijos mastai išsivežė didžiulius skaitytojų srautus, o juk be skaitytojų nėra ir laikraščio. Pasak T. Zaicevos, šiuo metu galime džiaugtis spaudos ir žodžio laisve, nebereikia atsiskaitinėti prieš politizuotas cenzūros komisijas, galima laisvai reikšti savo mintis. Tačiau žurnalistai nėra laisvi straipsnius rašyti tuomet, kai, tarkime, juos aplanko kūrybinė mūza. Kiekvienas turi suspėti iki 18 val. padėti rašytojo plunksną, kad laikraštis tinkamu metu pasiektų spaustuvę. Jei bent keletą minučių pavėluojama, spaustuvė gali atsisakyti jį spausdinti. O juk laikraštis turėjo labai didžiulę dvasinę, moralinę reikšmę, ypač Nepriklausomybės metais, kuomet mūsų tautoje vyravo patriotinis pakilimas. Naujo numerio su nekantrumu laukia ir šiandieniniai mūsų prenumeratoriai, kuriems svarbus kiekvienas straipsnis, kiekviena rubrika, o publikacijų nuotraukose ieškoma pažįstamų veidų.
Didžiausi miesto aktualijų metraštininkai
Senjorai klausėsi redaktorės pasakojimo apie tai, kad laikraštis susideda iš daugybės smulkių dalykų – nuotraukų, tekstų. Viename laikraščio numeryje paliečiama dešimčių žmonių likimų, skirtingų istorijų. Vienos jų būna gražios, kitos kelia pyktį dėl paviešinto negražaus darbo, prasižengimo, tačiau nepaisant to, mes esame didžiausi savo miesto aktualijų metraštininkai. Net praėjus keletui dešimtmečių, laikraštyje galime matyti istoriją, mūsų praeitį, žiūrėti ir savo atminty atgaivinti praėjusius įvykius, prisiminti, kas anuomet buvo aktualu, kokiu ritmu pulsavo mūsų miestas.
„Leisti laikraštį yra labai atsakingas darbas. Galima susilaukti skaitytojų padėkų, bet būna ir įsižeidusių pašnekovų, kurie bet kuriuo momentu gali „pasiūlyti“ šaukimą į teismą. Nuolat griežtėjančios taisyklės, uždeda vis didesnę profesinę atsakomybę, tam tikrus apribojimus žurnalistams. Tačiau smagiausia darbo dalis – pagalba. Geriausiai jaučiamės tuomet, kai padedame, išsprendžiame problemą, atkreipiame dėmesį į tam tikrą aktualiją. Dažnai publikacijos spaudoje padeda surinkti pinigų vaikų ligoms gysyti, yra tekę spręsti ir būsto problemas, išaiškinti apgaulių“, – kalbėjo svečiams T. Zaiceva.
Ji akcentavo, kad dabar saugūs ir ramūs laikai, o juk anuomet išviešintos reketo, žmonių grobimo istorijos, žmogžudystės, neretai žurnalistams pritraukdavo net labai baisių, grasinančių skambučių ar veiksmų. Redaktorė prisiminė atvejus, kuomet kitame telefono ragelio gale kalbantis vyriškis jai grasino: „Aš žinau, kur tavo vaikas“, ar juoda mašina nuolat budėjo po langais. Profesija yra pakankamai rizikinga, nes žurnalistai žūva karuose, dingsta, iškrenta pro langą. Tačiau kiekvienas skaitytojo skambutis, padėka ir geras žodis, ypač po pasirodžiusios publikacijos, atperka visas stresines situacijas ir skatina dar geriau dirbti tiems, kas mus skaito, tiems, kam esame iki šiol reikalingi.
Profesinės žurnalistų šventės nepamiršo ir miesto vadovas
„Būkite aktyvūs, objektyvūs, spartūs kaip greitasis traukinys. Dėkoju už Palangos įvaizdžio formavimą ir linkiu gyvuoti dar ilgai“, - gražius žodžius mūsų redakcijoje darbuotojams iš savo darbų atskubėjęs tarė miesto meras Šarūnas Vaitkus
„Būkite aktyvūs, objektyvūs, spartūs kaip greitasis traukinys. Dėkoju už Palangos įvaizdžio formavimą ir linkiu gyvuoti dar ilgai“, – gražius žodžius mūsų redakcijos darbuotojams iš savo darbų atskubėjęs tarė miesto meras Šarūnas Vaitkus. Jis įteikė kiekvienam žurnalistui labai reikalingas dovanas – kavos puodelį su miesto simbolika, rašiklį fiksuoti naujienoms ir vizitinių kortelių dėklą. Gražius sveikinimo žodžius tarė ir mero padėjėja Jurgita Vanagė.
Laikraščio redaktorė T. Zaiceva prasitarė, kad šitokia svečių gausa, gražūs žodžiai ir ištikimiausių skaitytojų sveikinimai ją labai maloniai nustebino, ji džiaugėsi kiekvienu linkėjimu, kiekviena šypsena ir neįkainojamu dėmesiu trečiąjį dešimtmetį skaičiuojančiam laikraščiui „Vakarinė Palanga“.