Dana Lukauskienė
Dešimtmetė šokių mokyklos „Coda“ šokėja palangiškė Goda Motiejaitytė prestižiniame tarptautiniame konkurse Kanuose „Concours International de danse Cannes-Croisette“ tarptautinės komisijos sprendimu buvo apdovanota net dviem sidabro medaliais. Prancūzijos kurorte vykusiame renginyje ji pelnė sidabrą klasikinių šokių kategorijoje už šokį „Deimančiukas", prizinė vieta ir sidabro medalis skirtas ir džiazo bei moderno šokių kategorijoje už šokį „Gulbytė".
Goda baleto žingsnelius kartojo ne tik repeticijų salėje, bet ir viešbutyje, miesto gatvėse, visur, kur tik buvo įmanoma. Asmeninio archyvo nuotr.
Žingsnelius kartojo viešbutyje
Jaunoji šokėja iš Palangos dažnai laurus skina ir pelno aukščiausius apdovanojimus įvairiuose šokių konkursuose Lietuvoje, Latvijoje, dalyvauja vietos ir tarptautiniuose renginiuose. Ji yra sukūrusi keletą vaidmenų. Klaipėdos kultūros fabrike vykusiame spektaklyje „Pagauk tamsą“ yra vaidinusi Kakę Makę. Artėja balandžio 14-oji, kuomet bus spektaklio „Alisa stebuklų šalyje“ premjera Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre. Goda čia šoks keletą vaidmenų. Ji atliks puodelio ir flamingo šokius.
Prancūzijoje Goda taip pat lankėsi jau ne pirmąjį kartą. Ji savo talentą jau demonstravo Graso mieste, kartą buvo aplankiusi ir Kanus. Solidžius apdovanojimus ji pelnė ir Vilniaus jaunųjų baleto solistų konkurse, tad šokiai jau seniai tapo gyvenimo būdas ne tik Godai, bet ir visai jos šeimai. Šiemet į konkursą Kanuose mergaitę lydėjo jos mylima vadovė Inga Briazkalovaitė, kartu keliavo visa šeima – brolis, mama ir tėtis.
Pirmosios dienos Prancūzijoje – ne pramoga, o intensyvus pasirengimas konkursui. Mergaitė baleto žingsnelius kartojo ne tik repeticijų salėje, bet ir viešbutyje, miesto gatvėse laisvu nuo repeticijų metu. Juk jos laukė nelengvas išbandymas – konkurse teko rungtis su geriausiais šokėjais kone iš viso pasaulio: Italijos, Belgijos, Prancūzijos ir kitų šalių, kurių į konkursą pademonstruoti savo gebėjimų atvyko apie 400.
Laukimas prie repeticijų salėse davė rezultatų
Tarptautinis konkursas „Concours International de danse Cannes-Croisette" vyko keliais etapais, čia teko varžytis su pasaulio talentais net keletą dienų, tačiau jaunoji prizininkė savo šeimos ir vadovų lūkesčių nenuvylė. Goda šokiui atidavė visas jėgas, bendras trenerių komandos darbas, mamos pagalba bei daugybę metų trunkančios užsispyrusios mergaitės pastangos repeticijų salėse Kanuose buvo pripažinti ir įvertinti tarptautiniu mastu.
„Goda šokių studiją pradėjo lankyti nuo dvejų su puse metukų, anuomet Klaipėdos šokių mokykla „Coda“ rinko ir treniravo jaunuosius šokėjus ir Palangoje. Vėliau, vadovams pastebėjus vaiko talentą, repeticijos persikėlė į sustiprintą grupę Klaipėdoje. Visą šeimą iš pradžių gąsdino daug laiko reikalaujanti kelionė į kitą miestą ir trijų valandų laukimas už repeticijų salės durų. Bet, kai matai dukters rezultatus, po sėkmingo pasirodymo džiaugsmu spindinčias akis – viskas atsiperka“, – atviravo jaunosios šokėjos mama Daiva Motiejaitienė.
Repeticijos ir griežta dieta virto kasdienybe
Mergaitė konkursui rengėsi labai atsakingai. Ją treniravo trijų trenerių komanda – vadovė Inga Briazkalovaitė, Klaipėdos muzikinio teatro baleto šokėjas Ričardas Jankevičius bei gimnastikos trenerė Neda Šerniūtė. Šokio ir gimnastikos treneriai repeticijų salėje spaudė iš gabios šokėjos ne vieną prakaito lašą, kartais riedėjo ir ašarėlės. Jaunajai šokėjai teko numesti keturis kilogramus, tad kasdienės repeticijos ir griežta dieta – Godos kasdienybė.
Į konkursą lydėjo visa šeima: mama, tėtis ir brolis Arnas
„Kai pradėjau šokti, buvau dar visai mažytė, tada arabeskas, špagatas atrodė lyg neįveikiami, neįmanomi dalykai. Pirmojo savo išėjimo į sceną aš nebeprisimenu, bet žinau, kad pasirodžiau su grupe. Solo numerius pradėjau šokti nuo septynerių metų. Baletas man padėjo suprasti, kad profesionalūs šokiai – ne juokai, o rezultatas pasiekiamas tik daug dirbant, negailint savo jėgų. Įdomiausia tai, kad tuomet, kai pradėjus lankyti baletą, pamažu atsirado suvokimas, jog nieko nėra neįmanoma, po virtinės sėkmių ir nesėkmių, išliejus daug prakaito, iš pirmojo žvilgsnio neįmanomi judesiai pamažu tampa vis paprastesni. Patyrus sėkmę užauga sparnai, norisi išmokti vis daugiau. Pripratus prie treniruočių ir mitybos ręžimo, tai tampa įprotis, kurio keisti net nebesinori“, – lyg suaugusi kalbėjo dešimtmetė Goda Motiejaitytė.
Pasiteiravus, kada paskutinįjį kartą ragavo torto, mergaitė patikino, kad labai seniai. Ji net nebenori į savo racioną įtraukti cukraus, bandelių, o Kalėdų saldumynai vis dar supakuoti dėžutėse. Šokėjai reikalingas energijos teikiantis maistas – salotos bei mėsa, ji labai mėgsta avižų košę ir cezario salotas. Mergaitė pasakojo randanti daug saldumynų pakaitalų, o mama prasitarė, kad nuolat jai tenka kovoti su anūkėlę saldumynais siekiančiais palepinti seneliais. „Mano traškučiai – morkos ir kopūstai“, –juokėsi G. Motiejaitytė.
Vietoj kiaušinių marginimo – koncertinių rūbų tvarkymas
Kadangi šokiai užima daug laiko ir pastangų, Motiejaičių šeima velykinių margučių marginimą iškeitė į pasirengimą konkursui, koncertinių rūbų tvarkymą, kelionės planavimą. Jaunajai šokėjai koncertinius rūbus kūrė dizainerė Aina Zinčiukaitė, o mamai beliko juos tvarkingai surūšiuoti, sudėti į lagaminus.
Nuvykus į Kanus šeimą džiugino nuostabi žydroji Viduržemio jūros pakrantė, be galo skaidrus vanduo ir saulė – nereikėjo net šiltesnių rūbų. Konkursas vyko šio prabangaus kurorto viešbučio „Marriott“ kelių aukštų erdvioje, gausybę žiūrovų talpinančioje, koncertų salėje.
Tačiau šeima labai atsipalaiduoti negalėjo, juos vienijo prieškonkursinis jaudulys, o visoje širdyje buvo šokių konkursas.
„Pagrindinis kelionės tikslas buvo ne pramoga, o darbas“, – akcentavo Goda. Konkurse Lietuvai atstovavo trys šokėjos. Viena jų iš M.K.Čiurlionio meno mokyklos ir dvi iš šokių mokyklos „Coda“ – dešimtmetė Goda Motiejaitytė ir aštuonmetė Aistė Kaunietytė, kuri taip pat pelnė sidabro medalį savo amžiaus kategorijoje ir apdovanojimą už artistiškumą.
Po sunkių darbų ir įtempto konkurso. Iš kairės Aistė Kaunietytė, šokių vadovė Inga Briazkalovaitė ir Goda Motiejaitytė. Asmeninio archyvo nuotr.
Pirmojoje konkurso dalyje koncertinių rūbelių nereikėjo, dalyvių meistriškumą ir šokio techniką dėvint vien darbinį bodžiuką vertino kompetentinga tarptautinė komisija. „Pasipuošti koncertiniais apdarais leido tik patekus į antrąjį atrankos etapą ir gerokai padirbėjus konkurso pradžioje“, – juokavo Godos mama Daiva. Lietuvos deleguotas tarptautinėje vertinimo komisijoje dirbo ir choreografas Jurijus Smoriginas. Jaunuosius šokėjus taip pat vertino garsus Italijos choreografas Roberto Fontana, Paryžiaus operos ir baleto teatro solistas Mathias Heymannas bei Prancūzijos choreografė Kristine Hassid.
Jaudulį padeda įveikti geras apšilimas
Jaunoji šokėja atviravo, kad buvimas scenoje jau nebe naujiena, tačiau prieš kiekvieną pasirodymą yra jaučiamas jaudulys ir scenos baimė. Ją įveikti dažnai padeda vadovės patarimai, rekomendacijos ir geras apšilimas. Laukdama savo eilės Goda užkulisiuose nestovi, ji dirba, kartoja sudėtingesnius judesius, mankština raumenis. Apšylant pamažu pasimiršta ir scenos baimė. „Norėčiau, kad mano dukra kuo daugiau koncertuotų, įgytų koncertinės patirties ir sugebėtų įveikti tą jaudulį“, – kalbėjo mergaitės mama.
Prancūzijoje abi šokių mokyklos „Coda“ ugdytinės pelnė prizines vietas. Iš kairės: A.Kaunietytė ( sidabro medalis ir įvertinimas už artistiškumą), G.Motiejaitytė ( du sidabro medaliai). Vadovė I.Briazkalovaitė
Pasiteiravus, gal jaunoji medalininkė tęsianti šeimos tradicijas, tiek mama, tiek Goda nusišypsojo. Jos abi patikino, kad mergaitė – vienintelė šokėja šeimoje.
„Mama gal ir svajojo šokti, bet neturėjo galimybių. Todėl dabar labai mane palaiko, remia, vežioja į repeticijas, o kai reikia netgi kovoja su seneliais, kurie dosniai siūlo pasilepinti vaišėmis ar saldainiais. Šioje situacijoje labiausiai laimi brolis, kuriam lieka visi šventiniai saldumynai“, – atviravo pašnekovė.
Pasiteiravus, ar tenka dažnai klausyti griežtesnio mamos ar vadovės žodžio – pabarimo, mergaitė atsakė teigiamai. „Griežtesni mamos ar vadovės žodžiai man labai padeda tobulėti. Kartais būna liūdna, kuomet nepavyksta, nusvyra rankos, tačiau išgirdus pastabas ir pabarimus, užeina didžiulis noras visiems, o kartu ir pačiai sau įrodyti, kad sugebėsiu, padarysiu, pavyks. Ypač norisi įrodyti vadovei, jog esu verta jos dėmesio ir pastangų. Labiausiai džiugina tai, kad pasiekus rezultatą, įgyvendinus lūkesčius, esu vertinama, pagiriama. Džiaugiausi, kai prieš konkursą pavyko numesti keturis kilogramus ir vadovei įrodyti, jog galiu “, – sakė dešimtmetė.
Brangiausias įvertinimas man – ne sidabro medalis
Pasiteiravus, kokios emocijos užplūdo gavus sidabro medalį, jaunoji šokėja atsakė, jog kartu su mama ir vadove negalėjo sulaikyti laimės ašarų.
„Brangiausias įvertinimas man – ne sidabro medalis, o vadovės apsikabinimas, ypač jo laukiu prieš pasirodymą, kad padėtų įveikti jaudulį ir scenos baimę“, - sako Goda
„Šokių mokykla „Coda“ man jau yra tapusi antraisiais namais. Čia aš praleidžiu daugiau laiko nei namuose. Dar tenka lankyti fortepijono klasės pamokas S.Vainiūno muzikos mokykloje, dalyvauti kitokiuose užsiėmimuose. Kiekvieną kartą gavus medalį suprantu, kad pastangos nenuėjo veltui. Toks pat jausmas, lyg daug dirbi ir galų gale gauni atlygį. Bet brangiausias įvertinimas man – ne sidabro medalis, o vadovės apsikabinimas, ypač jo laukiu prieš pasirodymą, kad padėtų įveikti jaudulį ir scenos baimę, ir po jo, kuomet pamažu aiškėja pasirodymo ar konkurso rezultatas“, – atviravo sidabro laimėtoja.
