Žydrūnė Jankauskienė
Su Palangos girininkijos vadovu Stanislovu Jonaičiu esame pažįstami vos trečius metus, bet išgirdęs mano klausimą miškininkas nebenustemba. „Tai ką? Vėl miškų „mylėtojai“ skambino? Juk kalbame, rašome kiekvienais metais ir vis apie tą patį“, – dažniausiai maždaug taip į mano prašymą paaiškinti, kur, kodėl yra atliekami miškotvarkos darbai, atsako girininkas.
Palangos girininkas S.Jonaitis aiškina, kad visi darbai miške atliekami pagal iš anksto patvirtintą planą. „V.P.“ nuotr.
Drasko širdį
Metęs visus suplanuotus darbus ir suvokdamas, kad viešumas yra geriausias veiksmų paaiškinimas, S.Jonaitis visada sėda į automobilį ir mudu lekiam žiūrėti: moka ar nemoka miškininkai deramai atlikti savo darbą. O gal socialiniuose tinkluose postringauti mėgstantieji išties yra už specialistus išmintingesni, supratingesni? Deja, dažniausiai tenka konstatuoti, kad sena tiesa yra šventa tiesa: kuo mažiau išmano pasisakyti mėgstantieji, tuo drąsiau reiškiasi. „Niekas miške nevyksta šiaip sau, niekas nedaroma bet kaip ar bet kada. Miško retinimas valstybiniuose miškuose vykdomas nuolatos. Jeigu tie, kam apsiverčia liežuvis miškininkus kaltinti dėl netinkamai atliekamų darbų, žinotų bent elementarias miškotvarkos taisykles, taip nekalbėtų. Kam kam, o mums dėl miško pirmiausiai skauda širdį“, – pastebi Palangos girininkas.
Medžiai lyg žmonės
S.Jonaitis sako, kad atrinkti, kuris medis bus kertamas, kuris paliekamas toliau vešėti, nėra taip paprasta – reikia įvertinti net tik kiekvieno aukštaūgio būklę, o ir atsižvelgti į aplink augančius medžius, stebėti ir žinoti, kaip jie po dešimties ar dar keliasdešimties metų greta vienas kito augs, ar nenustelbs gretimoje kaimynystėje augančių „brolių“. „Štai taip vaikštome po mišką, kiekvieną medį rankomis paliečiame, apžiūrime akis aukštyn pakėlę. Būna, kad tarp pušų išauga plačią lają turintis lapuotis. Tenka jį šalinti, kad leistų augti nedeformuotoms pušims. Pasitaiko, kad ir pušis, iš pirmo žvilgsnio sveikai atrodanti, pasirodo reikalinga šalinti. Kodėl? Įvairių medžiai patiria sužalojimų, kai kurie suserga ir tas ligas platina sveikiems. Miškas, medžiai lygiai kaip žmonės. Senieji čia irgi turi pasitraukti tam, kad savo vietą po saule užleistų jaunuolynui“, – vaizdingai apie medžius pasakoja mano palydovas.
Šakos – dirvožemiui praturtinti
Pasiekę kirtavietę ties Kunigiškėmis išeiname pasižvalgyti po išretintą mišką. Net ir ne specialistui akivaizdu – miške vyksta kirtimo darbai: tai vienur, tai kitur sudėtos nupjautų, paruoštų transportavimui medžių krūvelės, kur ne kur tarp įspūdingų pušų vinguriuoja iš nugenėtų medžių šakų išklotas, kaip aš pasakyčiau, kelias miško technikai. Girininkas mane pataiso: „Tai – valksmos. Taip miškininkai vadina vietas medienos ruošos technikai važiuoti. Kiekvienas tikriausiai žino, jog miško paklotė yra saugotina. Žinoma, jos nė kiek nesužaloti, atliekant miškotvarkos darbus, neįmanoma. Be to, mes stengiamės mišką kirsti ne tik gyventojams, poilsiautojams patogiu metų laiku, o tada, kai dažniausia žemės įšalo tikimybė, tai yra, žiemos mėnesiais. Tačiau ir to negana – juk dabar pas mus žiemos jau nebe tokios, kai šaltis sukaustydavo žemę. Tad saugodami paklotę nutiesiame pravažiavimams šakų valksmas, – aiškina S.Jonaitis. – Taip pat moksliškai įrodyta, kad tokie veiksmai yra naudingi ir kitu požiūriu – miške likusi medienos dalis praturtina dirvožemį. O jo čia, patikėkite, yra labai menkas sluoksnis – apie dešimt centimetrų. Niekada valksmų niekas neardo, to nedarome ir mes – per porą metų jų nebelieka nė pėdsako. Viskas suyra. Apskritai manoma, kad bent jau sausuoliai iš miško neturėtų būti išvežami, jie turėtų likti čia, kur augo – kad jų naudingomis medžiagomis galėtų maitintis palikuonys“.
Medžiai miršta stovėdami
Kiek gilyn jūros link paėjėję aptinkame ant šono gulinčią įspūdingo diametro pušį. Girininkas ragina neskubėti piktintis ar stebėtis – medis buvo nudžiūvęs, apaugęs grybais. Tad jį buvo būtina šalinti. Tiesa, jo amžius daro įspūdį. „Šioms pušims, kurios akivaizdžiai matosi, jog buvo išaugusios natūraliai, augo atviroje jūros vėjų gairinamoje teritorijoje, greičiausiai, smėlio kopose, yra maždaug 130-150 metų. Tad galima sakyti, kad ties Kunigiškėmis išaugusios septyniasdešimtmetės pušys yra šių – senųjų medžių – palikuonys, – kalba girininkas ir atplėšia nupjautos senosios pušies žievės gabalą. – Kaip manot, kas čia? Matot po žieve išsiraizgiusias tarytum juodas šaknis? Štai čia ir yra tas grybas, kuris medį apninka, kai šis pasensta ar pasiligoja“.
Ir tik tada atkreipiu dėmesį į ant šono atgulusią senolę – po jos žieve medienoje išties akivaizdžiai matosi piktybinio parazito padaryta žala.
Kenkia miesčioniškas požiūris
Beje, miškininkas neskuba teisti jo amato atstovus smerkiančiųjų. Vadina juos tiesiog miesčioniais. „Manau, kad dažniausiai mūsų darbu piktinasi namus Palangoje įsigiję didmiesčių gyventojai. Jie nesuvokia, kad palei jūrą augantis pušynas irgi yra miškas. Tai nėra parkas. O miškui reikalinga ypatinga priežiūra. Žinoma, Palangoje augantis miškas yra kitoks – antros grupės, rekreacinis“, – apie skirtingoms miško grupėms taikomus skirtingus reikalavimus pasakoja S.Jonaitis.
Girininkui ima juokas skaitant viešumoje pasirodžiusius pasisakymus, kad miškas retinamas tam, jog kažkas čia susiręstų sodybą. „Nesu matęs, kad kas nors miške gyventų, – juokiasi pašnekovas. – Nebent žmogus iš nežinojimo sugalvotų miške įsikurti, nes šiaip tokia aplinka žmogui nėra tinkama gyventi“.
Darbų plotai kinta
Palangos girininkas akcentuoja, kad miško kirtimo, pjovimo darbai jau yra baigti, šiuo metu vyksta medienos gabenimas. „Dirbti pradėjome vasario mėnesį. Dabar medieną iš miško traukiame, rūšiuojame ir gabename. Didžiausias iššūkis – sandėliavimo vietos. Juk žinome, kad Palanga – kurortas. Norim ar nenorim, viską teks užbaigti, spėti sutvarkyti iki vasaros sezono pradžios, tai yra, gegužės vidurio“, – paaiškina S.Jonaitis.
Pasak girininko, Miške ties Vanagupės gatve išretinta apie penkis hektarus, ties Kunigiškėmis – vienuolika hektarų. Pastebėjęs klausiamąjį žvilgsnį, miškininkas skuba pridurti, jog tokie plotai nors ir dideli, - nėra galutiniai. „Juk mes kiekvienais metais dirbame vis kitame plote. Tai, kas palangiškiams, eiliniams gyventojams, atrodo didžiuliai plotai, dideli kirtimai, miškininkams – mažmožis. Mes kaip tik esame raginami dirbti sparčiau. Tačiau dėl darbo resursų ir riboto darbingo sezono laikotarpio, spėjame nuveikti mažiau nei tikimasi“, – atversdamas miškotvarkos dokumentus pasakoja girininkas.
Pasak pašnekovo, planiniai miškotvarkos planai buvo patvirtinti 2016 metais ir jais bus vadovaujamasi dešimt metų.
Retinti mišką būtina
Miškininkas sako, kad gyventojams į rūpimus klausimus jis pasirengęs atsakyti, susitikti, paaiškinti. Tačiau visų miškotvarkos subtilybių S.Jonaitis nežada išaiškinti. „Žmonės pirmiausiai turi pasitikėti tais, kurie metų metus dirba savo darbą, jį išmano. Nes kai kurių pasisakymų net nesinori klausyti. Pavyzdžiui, kažkas sako, jog prie retinamo miško reikia pastatyti lentelę. Kurioje miško vietoje ją statyti, prie kurio medžio? – retoriškai teiraujasi Palangos girininkas. – Dar kažkas pasisakė, kad prižiūrėdami mišką mes tarsi paminame garsiojo miškininko Marijono Daujoto darbą (jis 1925–1930 m. organizavo Palangos ir Šventosios pajūrio smėlio kopų apželdinimą pušimis – aut.past.). Noriu atkreipti dėmesį, kad M.Daujoto užsodintas miškas atrodo labai skurdus – septyniasdešimties metų amžiaus pušys yra žemo ūgio, laibų kamienų. Kodėl? Nes buvo sodinamas labai tankiai. Tąsyk medeliai sodinti siekiant suvaldyti kopas, pušų sodinimas pajūryjenebuvo vertinamas kaip ateities miškas“.
Kad įvertintume, ar teisingai kurorto miškininkai atlieka savo darbą, tereikia pavaikštinėti taip visų mylimu pajūrio pušynu. „Ties Naglio kalnu miškas buvo praretintas vos prieš metus. Jau dabar pušynas atrodo gražiau, medžiams atsirado daugiau erdvės, jie gauna daugiau saulės šviesos. Ir ateityje šitaip tvarkomos pušyno rekreacinis grožis tik stiprės“, – garantuoja S.Jonaitis ir pakviečia įvertinti gretimai augančius dar neretintus plotus, kur net įžengti nepatrauklu ir nepatogu. Čia miškininkai taip pat darbuosis. Palangos girininkas nusijuokia, kad tąsyk „Vakarinės Palangos“ redakcija ir vėl sulauks susijaudinusių ir pirmąkart apie miško retinimą išgirdusių žmonių skambučių. Ir vėl mes kalbėsime apie tą patį – būtinybę prižiūrėti miškus, net jeigu jie ir rekreaciniai.