Kristina Abromavičiūtė
Visi, kas pažįsta Eglę Baranauskaitę žino, jog merginos užsispyrimo, tikriausia, pakaktų nuversti kalnus. Ir tai ne vien tik skambūs žodžiai. Nuo mažumės dėl cerebrinio paralyžiaus prie invalido vežimėlio prikaustyta E. Baranauskaitė savo kuriama poezija nudžiugino ne vieną širdį, o šiuo metu puoselėja viltį išleisti jau trečiąją eilėraščių knygą.
Brandesnė poezija
Su Egle vieną popietę susitinkame Palangos socialinių paslaugų centre. Mergina puikiai nusiteikusi, nors ir prisipažįsta, kad pastaruoju metu toks didelis dėmesys skiriamas vien jai, nėra pelnytas. Su E. Baranauskaite bendrauti padėjusi Socialinė darbuotoja Gražina Diemintienė papildė, jog centre netrūksta ir daugiau kūrybingų ir talentingų žmonių, kurie savo sukurtus darbus pristato miesto bendruomenei.
Pirmiausia, su Egle kalbamės apie jos artimiausius planus. Mergina prisipažino, jog šiuo metu gyvena naujomis mintimis. „Gavau pasiūlymą išleisti trečiąją knygą, todėl dabar kaip tik ruošiu naują eilėraščių ciklą, – pokalbį pradeda E. Baranauskaitė. – Naujajame rinkinyje stengsiuosi atskleisti ir perteikti gamtos ir žmogaus jausmus. Jau net esu sugalvojusi knygai pavadinimą, kuris turėtų skambėti taip: „Šilta – šalta“. Mergina prisipažino, jog trečiasis leidinys turėtų išsiskirti iš ankstesnių. Jos manymu, joje sugulsiantys eilėraščiai bus brandesni, knygoje turėtų pasitaikyti mažiau klaidų.
Atsakingas užsiėmimas
2016 metais išleista poezijos knyga „Jausmų sala“, į kurią E. Baranauskaitė sudėjo savo širdies dalelę, sulaukė nemažo pasisekimo ir atgarsio. Dažnas palangiškis žavisi merginos talentu bei giria jos drąsą ir iniciatyvumą. Tiesa, paklausta, ar tokio pasisekimo tikėjosi pati autorė, E. Baranauskaitė atviravo, kad tikrai nesitikėjo. „Galvojau, kad parašysiu vieną eilėraštį ir viskas tuo pasibaigs. Taip neįvyko, o priešingai, mano kūryba išsiplėtojo į naują labai rimtą ir atsakingą užsiėmimą“, – sakė jaunoji knygų autorė. Nupasakodama savo kūrybos procesą, Eglė prisipažino, kad nuolat labai daug galvoja, o toptelėjus minčiai, paprašo socialinių darbuotojų pagalbos užrašyti galvoje gimusius žodžius. „Užrašus parsinešu namo, juos bandome ištaisyti kartu su mama. Vėliau mama tekstus perrašo kompiuteriu“, – trumpai eilėraščių gimimo procesą nupasakojo palangiškė.
Tiesa, E. Baranauskaitė prisipažino, jog yra bandžiusi rašyti ne vien poeziją. Tik jos manymu, pastarieji tekstai ne itin pavyko. „Esu rašiusi net scenarijų vaizdo filmukui. O viskas prasidėjo nuo vienos reklamos apie kvepalus. Scenarijus patiko mano mokytojai, o už darbą buvau įvertinta dešimtuku, – juokėsi humoro jausmo nestokojanti Eglė. – Pamaniau, jog visai būtų verta pamėginti kurti ir ne tik poeziją. Be to, mėgstu piešti su kompiuteriu, bandau atvaizduoti medžius ir katinus. Esu nupiešusi ne vieną, bet ne visiems parodžiau“.
Prireikia brandinti lyg vyną
Mergina ne kartą paminėjo, kad vienas iš jos įkvėpimo šaltinių – gamtos grožis. Be to, Eglė mėgsta tyrinėti žmonių aplinką, peno kūrybai semiasi ir iš žmonių bei gyvenimo situacijų, kurias išgyvena pati. „Man gamta reiškia labai daug, o eilėraščiai – tai vienas iš būdų išreikšti save“, – teigė pašnekovė.
Mergina domisi poezija ir skaito kitų autorių kūrinius. Labiausiai Eglę žavi lietuvių poeto, tautos dainiaus Justino Marcinkevičiaus eilėraščiai. Drąsi mergina net pasišovė vieną iš jų, labiausiai patinkantį ir giliai ją asmeniškai palietusį, padeklamuoti. Tad netrukus, sunkiai tardama žodžius, Eglė prabilo J. Marcinkevičiaus eilėraščio „Šiandieną širdį pasivaikščioti išleisiu“ žodžiais.
Jaunoji kūrėja yra sulaukusi nemažai komplimentų ir gražių žodžių ne tik iš artimųjų, bet ir mažiau pažįstamų žmonių. Tiesa, paklausta, kurie jai mieliausi, E. Baranauskaitė atviravo, jog ištarti šeimos narių: „Visi man sako daug gražių žodžių, tačiau tik viena frazė labiausiai įstrigo į širdį: „Tu – mūsų saulutė“.
Laiko atžvilgiu, visi Eglės eilėraščiai gimsta nevienodai. Vienus, kaip gerą vyną, prireikia brandinti pusę metų, kitiems užtenka vos vienos dienos. Anot jos, viskas priklauso nuo išgyvenamų emocijų.
Asmeniškai merginai brangiausias pačios sukurtas eilėraštis, išėjęs antrojoje knygelėje – „Nespalvotas medinis žmogeliukas“. Eglė prasitarė, jog pastarasis labiausiai apibūdina jos būseną bei kovą su iškylančiais sunkumais. Su jais eilėraštyje susiduria ir nespalvotas žmogeliukas, kuris „sulaužytas nesupratimo, abejingumo ledo, sutryptas purve“, bando savyje atrasti gėrio trupinėlį ir nepasiduodamas pagiežai, žengti „mažom pėdutėm“ per gyvenimą.
Mėgstamiausia veikla – važiavimas dviračiu ir jodinėjimas
Ar esi užsispyrusi? Klausiu Eglės, o ši kartu su socialine darbuotoja tuoj pat prapliupo juoku. „Jei nebūčiau tokia užsispyrusi, nei kalbėčiau, nei rašyčiau su kompiuteriu ir apskritai, nieko nebūčiau pasiekusi, – šypsodamasi paaiškina pokalbininkė. – Nuolat mane judėti tolyn verčia noras, kuo daugiau iš gyvenimo pasiimti ir sužinoti. Suprantu, kad viskas priklauso tik nuo mūsų pačių“.
Be eilių kūrimo, Eglė užsiima ir daugybe kitų įvairių veiklų. Dabar jai mėgstamiausias užsiėmimas – smėlio barstymas. Be to, mergina atviravo, kad kartais pati pildo dienoraštį, į kurį nežvilgteli net mama. „Ten surašau savo išgyvenimus“, – sako Eglė.
Tačiau vietoje nenustygstanti palangiškė, be visų veiklų, mėgsta laiką leisti aktyviai. Praėjusią vasarą E. Baranauskaitės šeima įsigijo specialią priekabą tad mergina nepraleidžia progos pasivažinėti dviračiu. Ši pramoga jai taip patiko, jog su didžiausiu nekantrumu laukia ateisiančios vasaros, kada vėl galės riedėti miesto gatvėmis ir takais. „Dar man labai patinka jodinėti ant arklių. Tiesa, mama bijo tą daryti, todėl džiaugiuosi, kad atsiranda žmonių, kurie pasiūlo man pajodinėti kartu, – sako pašnekovė. – Patinka jausmas, kurį patiriu sėdėdama ant arklio. Tuomet atsipalaiduoja kojos, visas kūnas bei pagerėja kalba. Gaila, kad turiu mažai progų užsiimti šia veikla“.
Mintys apie emigraciją
Eglė kartu su šeima apkeliavo nemažai Europos šalių. Iš viso pabuvojo septyniose. Iš visų aplankytų, mergina išskyrė Italiją ir Slovakiją. Net prisipažino, jog jei turėtų galimybę, norėtų gyventi Italijoje. Kodėl? „Man patinka šiluma, saulės spinduliai ir geros žmonių nuotaikos. O Lietuvoje? Mano aplinkoje nepasitaiko, tačiau kai apsižvalgau aplinkui – visi susiraukę, nelaimingi ir nori dingti iš tos Lietuvos. Susimąstau, o kodėl aš negaliu emigruoti?, – svarstė ir mintimis dalinosi pašnekovė. – Ir galiu pasakyti pavyzdį kodėl? Kuomet atvažiuoju į polikliniką, negaliu pakilti į antrą aukštą. Gydytoja turi mane apžiūrėti koridoriuje. O kuomet su šeima buvau nuvykusi į vieną iš Vokietijos vandens parkų, jame buvo įrengti net specialūs persirengimo kambariai su sulankstoma lova, ant kurios žmogus, turintis judėjimo negalią, gali būti patogiai perrengtas“. E. Baranauskaitė pridūrė, jog susiduria ir su daugiau nepatogumų, trūksta invalido vėžimėliams pritaikytų įvažiavimų, kad žmogus su negalia, galėtų patogiai pasiekti ir gauti reikalingas paslaugas.
Bijo, kad nepaklius
Pasidalindama savo tikslais, E. Baranauskaitė atviravo, kad artimiausiu metu ketina subrandinti kuo daugiau minčių, kurių užtektų parašyti dar ne vienai knygai. „Noriu skleisti gėrį. Tačiau viskas priklauso tik nuo mano minčių. Aš nieko nedarau specialiai, bet ateina mintis – ir viskas. Jeigu atvirai, aš nelabai skaitau, tačiau viską stengiuosi perteikti iš savo jausmų, – sakė pašnekovė. – Man labai patinka neįgaliųjų kūrybinės literatų stovyklos. Pernai stovykla vyko Ukmergės rajone, Veprių kaime. Suvažiuoja daug kūrybingų žmonių, tačiau beveik visi vyresnio amžiaus nei aš. Važiuoju kiekvienais metais, bet bijau, kad ateis diena, kai į stovyklą nebepakliūsiu. Man labai patinka ten vykstančios paskaitos, poetai, kurie pamoko, kaip kurti. Taip pat ten susiradau daug naujų draugų“. Visgi, Eglė prisipažino, nors draugų turi daug, tačiau pagrindinis jų ratas yra internetinėje erdvėje, kur ji gali susirašinėti ir nevaržomai bendrauti. O susitikus ne visada ir ne visi iš karto supranta merginos kalbos. „Reikia laiko ir supratimo“, – paaiškino mergina.
