Praėjusią savaitę, po restauracijos iš Lenkijos į Lietuvą sugrįžo unikalus Paberžės Dievo Motinos atvaizdas, kuris buvo nutapytas dar XVIII a. antroje pusėje. Kelių šimtų metų senumo meno kūrinys kentėjo nuo kinivarpų, tačiau kaimyninėje šalyje buvo prikeltas naujam gyvenimui ir parvežtas atgal į Lietuvą.
Šis paveikslas traukia besimeldžiančiuosius, ypatingai moteris, kurios negali susilaukti vaikų. Praeitą savaitę jis buvo pristatytas Vilniuje, Bažnytinio paveldo muziejuje. Renginyje taip pat buvo pristatyti penki restauruoti paveikslai ir Vilniaus Šv. Jurgio bažnyčios.
Ankstyviausios žinios apie Paberžės parapiją siekia XV a. paskutinį ketvirtį. Šioje vietovėje, pavadintoje „Po beržais“, 1484 m. buvo pastatyta maža medinė bažnytėlė, arba altarija, priklausanti vienai seniausių Lietuvoje – Maišiagalos bažnyčiai, veikusiai nuo 1387 metų. 1503 m. Paberžės bažnyčia jau minima kaip parapinė, o 1507 m. naują parapiją aprobavo karalius Žygimantas Senasis. Pirmoji parapinė Paberžės bažnyčia buvo pašventinta Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo, Šv. apaštalų Petro ir Pauliaus bei Šv. Antano titulu. Paberžės parapijos ribose XVII–XVIII a. atsidūrė Glitiškių reguliariųjų atgailos kanauninkų vienuolynas, dominikonai, misionieriai. Spėjama, kad Paberžės Dievo Motinos atvaizdas XVIII a. į Lietuvą buvo atvežtas Jelenskių šeimos, kai šie įsigijo dvarą Glitiškėse. Seniausias Jelenskių dvaras buvo Tučoje (Tucza), netoli Slucko, ir garsėjo prie jo veikusia ikonų tapybos mokykla. Paberžės Dievo Motinos atvaizdas galėjo būti sukurtas šioje mokykloje.
Paberžės parapinė bažnyčia ir visa parapija labai nukentėjo nuo carinės administracijos vykdomos politikos prieš Katalikų bažnyčią Lietuvoje. 1866 m. senoji medinė Paberžės bažnyčia buvo perdirbta į cerkvę, o 1884 m. sudegė. Pagal inžinieriaus architekto Prozorovo projektą toje pat vietoje buvo pastatyta mūrinė cerkvė, į kurią sugrąžintas gaisro metu stebuklingai išlikęs pristatomas Dievo Motinos atvaizdas. 1905 m. katalikams leista pasistatyti medinę koplyčią. 1908 m. Paberžės parapijos komitetas nutarė pradėti naujos Švč. Jėzaus Širdies bažnyčios statybą. 1930 m. rugsėjo 8 d. dar ne visai pabaigta bažnyčia buvo pašventinta. Viduje buvo pastatytas medinis neogotikinis didysis altorius, o dešiniame šoniniame altoriuje pakabintas stebuklais pagarsėjęs senasis Dievo Motinos atvaizdas su aptaisais, grąžintas iš cerkvės.
Restauruotas retos ikonografijos ir didelės meninės vertės, net ir profesionalams mažai žinomas Paberžės Dievo Motinos atvaizdas yra nutapytas aliejiniais dažais ant metalo skardos. Skarda dekoruota ornamentais, joje palikti laukai Marijos ir Kristaus vardams įrašyti. XVIII a. II pusės aptaisas yra sidabrinis, sudurstytas iš gabalų, kalstytas barokiniais ornamentais. Karūnos dekoruotos rokoko stiliaus ornamentais ir spalvotais stiklais. Atvaizdas buvo atnaujintas 1929 metais. Jo dydis su rėmu – 104 x 79 cm, be rėmo – 89,5 x 69,5 cm. Marijos karūnos dydis – 16,5 x 12,5 cm, Kristaus karūna – 13,5 x 10,5 cm. Atvaizdo restauravimo darbus finansavo fundacija „Mosty“.
Vilniaus Šv. Jurgio bažnyčios erdvę puošė itin vertingi altoriniai paveikslai, reti profesionaliosios sakralinės tapybos pavyzdžiai. Sovietmečiu uždarytoje bažnyčioje buvo įrengta Nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos senųjų leidinių saugykla. Šis sprendimas leido išsaugoti nesunaikintą bažnyčios interjerą. Deja, nebuvo sudarytos sąlygos jį tinkamai prižiūrėti, todėl bažnyčios altoriniai paveikslai nubluko, buvo padengti suodžiais, dulkėmis, nešvarumais, tapybos sluoksnis apibraižytas ir aptrupėjęs, sunyko ir kūrinius laikantys rėmai. 2015 m. restauruoti titulinio bažnyčios globėjo Šv. Jurgio ir Nekaltojo prasidėjimo Švč. Mergelės Marijos atvaizdai. Likusių penkių altorinių paveikslų būklė buvo itin bloga. 2016 m. Šv. Jurgio bažnyčią grąžinus Vilniaus arkivyskupijai, susitelkta į meno vertybių restauravimą ir konservavimą.
