Sodrų jubiliejų švenčianti Palangos senoji gimnazija šioje gaiviai sūrioje ir sūriai gaivioje rubrikoje „Kai gurkšteliu jūros“ pristato save, kaip ir kuo gyvena – kuria, ugdo, auga – šiandien, skaičiuodama 100 metų nuo savo gyvavimo pradžios. Ir kas tokie yra jos žmonės, kurie patys auga ir augina jaunuosius palangiškius.
Pažintį pradedame nuo trijų gimnazijos moterų, padedančių direktoriui Leonui Šidlauskui nulaikyti arčiausiai jūros Lietuvoje įsikūrusios mokyklos vairą: direktoriaus pavaduotojų ugdymui Jolitos Vaičiulienės ir Sandros Žutautienės bei Linos Toleikienės, direktoriaus pavaduotojos ūkio reikalams.
Augti reikia kartu su jaunu žmogumi
Jolita Vaičiulienė: gurkštelėjau jūros studijų metais Klaipėdoje. Kuršėnų pirmojoje vidurinėje mokykloje labai patiko lietuvių kalba ir vesti renginius, organizuoti vakarones. Su džiaugsmu lankiau vaikų teatrą „Ikaras“. Todėl sužinojusi, kad Klaipėdoje yra lietuvių kalbos, literatūros ir režisūros studijos, negalėjau patikėti: čia kažkas specialiai man sugalvojo? Taigi tapau lietuvių kalbos bei literatūros mokytoja ir mokyklinio teatro režisiere.
Prieš dešimtmetį pradėjau dirbti Palangos senosios gimnazijos direktoriaus pavaduotoja ugdymui, baigiau švietimo vadybos magistrantūrą. Jau daugiau kaip dvidešimt metų dirbu Palangai – gurkšnoju tos jūros.
Labai didžiuojuosi Palangos gimnazija. Man gyvenime pasisekė sutikti labai gerų žmonių, iš kurių gaudavau įkvėpimo, padrąsinimo, pamokų, profesionalaus palaikymo. Esu labai dėkinga, kad šie mano kelyje sutikti profesionalai prisidėjo prie to, kad pajūrio vėjai nebūtų žvarbūs ir kad smėlis tarp dantų negirgždėtų.
Esu gana tiesmuka. Iš tų, kurie nepatylės, jeigu reikalas. Tai to jūros kartėlio teko ragauti. Bet, va, eina trečiokas gimnazistas pro šalį, mato pasaulio gelbėtojo išraišką veide ir staiga sako: „Jūs pametėt... šypseną“. Jau tie pajūrio vaikai...
Ugdyti – kita mano gyvenimo laimė. Buvimą su jaunu žmogumi visada suvokiau kaip privilegiją. Man mokykla yra viena iš asmenybės ugdymo terpių. Patyriau, koks svarbus mokiniui ir tėvui yra mokytojas. Paradoksalu, bet darbe susiduriu, kad mokytojo svarba dažniausiai pabrėžiama neigimu: pas šitą nenoriu.
Kita vertus, kur kas dažniau tenka girdėti ir nuoširdžius gerus žodžius. Esu mokytojo profesijos gerbėja. Tai mano širdies profesija.
Manau, kad mokytojo asmenybė yra ne mažiau svarbu nei jo profesionalumas. Pažiūrėjai gerą filmą, plaukei su šeima baidarėmis, vakar „laimėjom krepšinį“, perskaitei gerą knygą – pasidalink. Tokie pasidalijimai kuria nuoširdų santykį, sumažina formalius atstumus, moko korektiškai nubrėžti bendravimo ribas. Be to, reikia mokėti išklausyti ir išgirsti.
Ugdymą visada suvokiu iš esmės – tai augimas. Augti reikia kartu su jaunu žmogumi.
Didžiuojuosi dirbdama čia
Sandra Žutautienė: savo kelią Palangos senojoje gimnazijoje pradėjau prieš ketverius metus, eidama socialinės pedagogės pareigas. Šiuo metu jau dvejus metus dirbu direktoriaus pavaduotoja ugdymui.
Esu baigusi Klaipėdos universitetą ir įgijusi socialinio pedagogo bakalaurą, o šiais metais pradėjau švietimo vadybos magistro studijas Vilniaus ISM universitete.
Gimnazija man – kaip tas jūros gurkštelėjimas, kartais sūrus ir skandinantis, bet kartu ir labai malonus, gaivus, įkvepiantis. Tai vieta, kur kiekviena diena įgauna vis kitokią prasmę, kur kiekviena diena dovanoja vis kitus įvykius ir sukuria naujus santykius, formuoja vis kitus ar ir stiprina jau esančius ryšius, kurie įkvepia veikti, siekti, tobulėti, lygiuotis. Didžiuojuosi dirbdama čia.
Labai džiaugiuosi, kad Gimnazijos bendruomenė turi labai aukštą pagarbos jausmą kiekvienam šalia esančiam. Čia tiek su mokiniais, mokytojais, tiek su tėvais galima suremti pečius ir daryti didelius dalykus, pasitikint vienas kitu. Visi vieningai suprantame, kad atsakomybė čia – viena svarbiausių savybių.
Smagu, kad esu šiame laikmetyje ir kartu su atvira, inovatyvia bendruomene pasitinku Gimnazijos 100 metų jubiliejų, būdama jos dalimi.
Šie metai ypatingi man ne tik dėl šimtmečio, bet ir tuo, kad pirmą kartą turiu auklėjamąją klasę. Kažkur girdėjau mintį, kad pedagogas ne tik turi išmokyti skaityti geras knygas, išmokyti nustebti, džiaugtis, bet ir perduoti pagarbą kultūrai, tradicijai, be kurių visa kita netektų prasmės.
Svarbu suprasti, kad vaikui nereikia tobulo, neklystančio mokytojo. Jam reikia žmogaus, padedančio mokytis ir gebančio kartu ieškoti atsakymų bei juos rasti, o visa tai kuria ryšius, kuria pagarbią kultūrą ir formuoja tradicijas.
Nors pati buvau gera mokinė, aktyvi tiek mokykloje, tiek universitete, vis dėlto matau, kad kiekviena karta yra labai skirtinga, ir puikiai suprantu, kaip mokiniams atrodo nesąžininga juos lyginti su „tais buvusiais“ ar klausytis „o mano laikais tai taip nebūdavo“. Tad noriu palinkėti mums visiems tolerancijos, supratingumo, pagarbos kito amžiui. Ir svarbiausia – pasimokyti vienam iš kito: jaunystei – iš brandos, brandai – iš jaunystės!
Vos įsidarbinus užgriuvo renovacija, kaip jūros banga
Lina Toleikienė: Palangos senosios gimnazijos direktoriaus pavaduotoja ūkio reikalams pradėjau dirbti tikėdamasi galimybės progresuoti, tobulėti, rasti naujų sričių, kur galėčiau išnaudoti savo sugebėjimus, pritaikyti turimas žinias. Maniau, palengva išmoksiu naujų dalykų, prisitaikysiu prie didesnio kolektyvo, įsiliesiu į Gimnazijos bendruomenę.
Tačiau jau po mėnesio sulaukiau žinios, kad bus pradėtas įgyvendinti Gimnazijos modernizavimo projektas, apimantis visų pastatų kapitalinį remontą. Taigi neliko laiko prisitaikyti prie naujo darbo palengva – jis užgriuvo mane kaip didžiulė jūros banga.
Reikėjo pasiruošti Gimnazijos remontui: išnešti baldus ir inventorių, viską išmontuoti, supakuoti, sužymėti ir sandėliuoti. Kitaip tariant, ugdymo procesą reikėjo perkelti į kitas patalpas. Gimnazijai paskirtose penkiose Palangos įstaigose teko paruošti klases mūsų mokinių ir mokytojų darbui, pasirūpinti baldų, mokyklinių lentų, kompiuterių ir kitų priemonių pergabenimu.
Kai didžioji dalis darbuotojų, mokytojų ir mokinių karantino metu dirbo nuotoliniu būdu, man kas dieną teko klampoti po išgriautus mokyklos koridorius, klases, sales ir laiptines. Vyko labai intensyvūs remonto darbai ir nuolat iškildavo klausimų, kuriuos reikėjo spręsti čia ir dabar. Galiausiai, pasibaigus Gimnazijos remontui, reikėjo viską grąžinti į vietas – kiekvienas kabinetas ir kiekviena patalpa vėl turėjo virsti švaria, jaukia darbo vieta mokytojui, mokiniui, administracijos darbuotojui.
Į naują darbą atėjau tikėdamasi palengva prisitaikyti ir įsilieti į bendruomenę, bet pirmieji dveji darbo metai Gimnazijoje man užtraukė žadą. Ir tik vėliau, viskam aprimus, įsikūrus po remonto, nusistovėjo normali mano, kaip mokyklos direktoriaus pavaduotojos ūkio reikalams, dienotvarkė. Po dviejų metų!
Dažnai pajuokauju, kad ne kiekvienas, atėjęs į naują darbovietę turi galimybę pirmiausiai ją išgriauti ir perstatyti iš naujo. Tačiau būtent renovacija ir padėjo man atskleisti savo sugebėjimus bei pritaikyti turimas žinias. Dabar, kai tikrai pažįstu kiekvieną Gimnazijos kampelį, pamilau šią mokyklą ir jaučiuosi čia kaip namie.