Matas Astrauskas yra jaunas fotografas, turintis savo studiją, kurioje užsiima ne tik fotografija, bet ir grafinio dizaino darbais. Daug laiko jis skiria kelionėms, o keliaudamas, įgudusio žvilgsnio pagalba, fotografuoja savo įspūdžius. Nuotraukose dažniausiai užfiksuoti žmonės, kalnai, upės ir slėniai. Trumpam pašnekesiui susitikome jo studijoje.
- Matai, kiek metų jau fotografuoji, kaip visa tai prasidėjo? Iki ko tave atvedė fotografija?
- Fotografuoju nuo dešimtos klasės, bet visą tą laiką tai dariau mėgėjiškai, o pastarieji du metai buvo patys rimčiausi. Iki tol studijavau fotografiją ir laisvai žiūrėjau į gyvenimą, ko gero todėl, nes turėjau mažai informacijos, kuri man būtų leidusi įsivaizduoti, ką įdomaus galiu veikti. Iškart po studijų pradėjau tranzuoti ir praleidau du metus keliaudamas. Nebuvau susikaupęs darbams, o tiesiog mėgavausi gyvenimu, ieškojau, ką būtų galima įdomaus nuveikti. Paskui išvažiavau į vieną kelionę po Europą galvodamas, jog jeigu pakeliui rasiu galimybę įsidarbinti, tuomet ten ir pasiliksiu. Taigi, darbo neradau, po mėnesio kelionių sugalvojau grįžti, tuomet pradėjau bendrauti su savo panele, o ji jau turėjo fotografijos studiją. Ji mane įkvėpė ir parodė dar didesnes galimybes, ką galima veikti. Mes kartu pradėjome fotografuoti. Taip ir judam iki dabar.
Vienu metu buvo toks lūžis, kai buvom pavargę, tuometiniai mūsų darbai mūsų pradėjo nebeįkvėpti, todėl išvažiavome į Barseloną porai savaičių. Ten vėl suradom įkvėpimą ir grįžom į normalų gyvenimą. Grįžus mums ir vėl kažko trūko, tačiau tada pasitaikė geras šansas keturiese pakeliauti po Meksiką ir Jungtines Valstijas. Porą mėnesių dirbom, kiek galėjom, taupėme ir galiausiai išvažiavom visai vasarai... Ta kelionė buvo atitrūkimas nuo paprasto gyvenimo. Tai buvo gyvenimas tik su kamera, visa atmosfera buvo kitokia. Tik mintys, bendravimas, tereikėjo važiuoti ir dairytis aplink. Kelionės aplinka greitai keitėsi, vieną dieną matydavome dykumą, kitą dieną - lygumas, trečią kalnus ar miestus... Buvo daug laiko pamąstymams. Ta kelionė dar labiau mus įkvėpė ir grįžę pradėjome rimčiau suktis, atidarėme studiją ir iki dabar joje dirbame, investuojame į save, savo darbus, kūrybą.
- Kokios nuotraukos visuomenėje šiuo metu yra labiausiai vertinamos ir kodėl?
- Labiausiai vertinami yra unikalus, įdomūs, pavykę projektai, kurie orientuojasi į everyday news - įtai, kas nauja, ko dar nėra. Tai visada buvo aktualu.
Kalbant apie pačias keliones, pakeliavęs tu pamatai, kad vieni dalykai yra įdomus vienur, o kiti - kitur. Iki šiol seku tam tikrus puslapius, žiūrėdamas man įdomios tematikos nuotraukas, ir stengiuosi nebužsibūti ties viena vieta. Mano pagrindinė tematika, kuria užsiimu, yra kelionės, taip pat domiuosi tais, kurie rodo įdomų, laisvą ir nelabai įpareigojantį savo gyvenimo stilių. Kelionės ir suformavo šį požiūrį.
- Į gyvenimą žiūri pro objektyvo skylutę ar moki atsiriboti nuo šio darbo/pomėgio?
- Jeigu aš veikių kažką įdomaus, ar aš esu, kur vyksta kažkas įdomaus, man yra būtina tai nufotografuoti. Seniau fotografuodavau koncertus, todėl, kai vėliau į juos eidavau pasiklausyti muzikos, visada stebėdavau apšvietimą, galvodavau, kaip atrodytų nuotrauka. Kelionėse irgi panašiai būdavo, visada kabindavausi ant kaklo fotoaparatą tikėdamasis padaryti nuotraukų, kažką iš jų sukurti, parodyti jas žmonėms.
- Kokius objektus fotografuojant reikia labai daug specifinio išmanymo?
- Bet kokius. Kiekviena fotografija turi visiškai skirtingų niuansų. Kuo ilgiau fotografuoji vieną dalyką, tuo toje srityje daraisi geresnis, nes žinai visą specifiką. Sakykim, aš negalėčiau būti geras paukščių fotografas, nes aš nesuprantu paukščių. Fotografuojant reikia gerai dirbti ne tik su technika, bet ir su aplinka. Kuo joje ilgiau būsi ir ją geriau pažinsi, tuo geresnis bus rezultatas.
- Ką norėtum fotografuoti labiausiai?
- Man daugiausiai džiaugsmo teikia fotografavimas kelionėse, nes jose sutinku visus objektus, kurie man yra įdomus – žmones su savo istorijomis, kurių daugiau niekada nebepamatysiu, ir pati gamta. Kartais stovėdamas kur nors tarp kalnų ir tiesiog netekęs žado galvoji, ką reiktų nufotografuoti, nes visur tiek daug informacijos... Vienu metu mėgaujiesi ir galvoji, kaip geriau tai nufotografuoti.
- Kokie tavo tikslai?
- Mano tikslai yra dar geriau išmokti dalykus, kuriuos aš darau. Šiuo metu tai yra fotografija ir grafinis dizainas. Mano tikslas šiose srityse dirbti nuotoliniu būdu, būti nepriklausomu darbuotoju, visada turėti galimybę keliauti.
Be fotografavimo dar dirbu grafikos dizaineriu ir šioje srityje uždirbu didesnius pinigus nei iš fotografijos, turiu daugiau pažinčių. Fotografija niekur nepabėgs, ji visada šalia, bet aš žinau, kad paaukojęs tam tikrą laiko dalį darbams, kuriuos dabar dirbu, susitaupysiu pinigų ir tai man atneš kelionių. Mano tikslas nėra visą gyvenimą taupyti, manau, svarbiausia - jaustis laimingu.
Keliaudamas įvertini savo sunkų darbą, kurio reikėjo, kad esamu laiku galėtum mėgautis kelione, gyvenimu, ilsėtis, mąstyti. Sunkus laikas praeina greit, o poilsio dienos būna ilgos, nes niekas nespaudžia.
- Kodėl Vilnius yra gera vieta gyventi?
- Man tai yra namai. Čia yra mano komforto zona. Nenorėčiau ilgai apsistoti Anglijoje ar Olandijoje, kur, galbūt, ir yra mokami didesni pinigai už darbą. Man nesinorėtų penkis mėnesius dirbti kur nors fabrike... Geriau padirbėsiu devynis mėnesius čia, būdamas laimingas kartu su artimais žmonėmis, drauge, draugais. Įdomu stebėti Vilniaus aplinką, ją analizuoti, džiaugtis dėl miesto, džiaugtis geru oru.