Metalistų grupė iš Vilniaus Mcloud nebijo šaipytis iš savęs ir savo aplinkos, o jų koncertai retai apsineina be rizikingų performansų, muštynių, krūvos tarpusavyje besidaužančių jaunuolių ir klykiančių panelių. Kažkur, netoli Olandijos ambasados, ant medžio šaknų prisėdus, pavyko geriau susipažinti su trimis šios grupės nariais: Bosistu Augustinu, vokalistu Luku ir būgnininku Justu. Mcloud'ai be pykčio dalinosi įvairaus spektro įžvalgomis apie šiuolaikinę muziką ir kultūrą.
Vilniečių grupė Mcloud: ,,Pop kultūra mūsų bijo''
Ilgai galvoti, kaip pradėti pokalbį - nereikėjo. Dar nespėjus pabaigti pirmojo klausimo, vokalistas Lukas pokalbį pradėjo pats:
-Labai prasti būna tie interviu, kur klausinėja, kaip ketėsi narių sandara, kokie ateities planai. Jeigu juos pasakysiu, tai reiks ir įvykdyti. Pasakysiu, kaip Jurijus Smoriginas: tu planuoji, o Dievas juokiasi (juokiasi ir jie).
Aš juokiuosi iš interviu klausimų. Įdomios yra pačios asmenybės. Ko būtų verti Bukowskio raštai, jeigu nežinotume jo asmenybės? Daug kas juk taip rašo. Jis buvo pakankamai drąsus, kad lietų savo degradaciją, jis buvo drąsus, kad pasirodytų toks, koks yra. Dėl to jis yra įdomus. Norime žinoti, kokiomis sąlygomis jis augo, kodėl jis buvo būtent tas, kuris išdrįso nusirengti nuogas, o tai šiais laikais yra pats žaviausias dalykas visomis prasmėmis.
Kažkuris dar gyvas filosofas kalbėjo, kad mūsų visuomenė yra išaugusi taip, jog kiekvienas žmogus nori būti ant žurnalo viršelio. Su Facebook atsiradimu mes turime galimybę būti ne tik ant žurnalo viršelio, bet galime turėti visą žurnalą apie save. Asmeniniai dalykai domina labiausiai. Įsimesk į Facebook savo nuogo nuotrauką ir sulauksi daug daugiau like‘ų. Nematau prasmės į tai žiūrėti kaip į blogį. Manau, jog reiktų žiūrėti į tai kaip į tam tikrą, nuoseklų reiškinį. Dėl to ir džiaugiuosi Mcloudais, nes visi nariai yra įdomios asmenybės. Mes visi esam labai skirtingi.
Mes nesam vakarėlių partneriai, mes nesam profesionalūs muzikantai, susirinkę tik dėl muzikos. Justas, jaunesnis už mus, yra labai neblogas prodiuseris (nebijau šio žodžio, kaip dauguma kitų lietuvos metalistų), taip pat ir labai geras būgnininkas jaučiantis laisvę, mokantis improvizuoti. Andrius yra ramus, labai protingas intelektualas. Augis yra psichologas, neskaitant to, jog yra psichologijos studentas. Mcloudai yra visuomenė.
Į šį monologą įsijungia Augustinas:
-Manau, jog tai ir lėmė, kad mes išlikom kaip grupė. Mes esame draugai, kurie ateina į repeticiją praleisti laiko su draugais.
Galiausiai klausimą pavyksta užduoti ir man: ar kviečia jus kur nors groti?
-Lukas: Niekur mūsų nekviečia. Į daubą kvietė nesenai, bet šiaip mūsų bijo. Skylė mūsų bijo, nes galvoja, kad mes esam naciai. Juokinga, kai pankai bijo dar didesnio pankiškumo ir apšaukę naciais mūsų nekviečia.
-Justas: Ne. Tikriausiai nekvies. Įtariu, kad Vaidusui, Devilstone organizatoriui, su visa pagarba jam, MCloudai neatrodo rimta grupė. Mes esam humoristinė grupė. Ir tekstai ir muzika nėra tiek rimta, labiau juokinga. Gal ir išeitų mažoje scenoje groti, bet ten neatrodo įdomu, nes nepavyktų viso šou padaryt.
-Ar norėdami kur nors groti, savo muziką turite siūlyti patys?
-Lukas: Turime. Turi žinot kur tu nori eiti. Pop kultūra mūsų bijo, o dauguma metalistų nežiūri rimtai.
-Augustinas: Metalistų true (tikrasis vert. iš anglų k.) pasaulis yra įdomus reiškinys, žiūrint į jį iš šono. Apskritai tai įdomi subkultūra, tiesiog baisu, kuomet žmonės grodami juodą muziką su ja susitapatina ir patys tokie tampa. O dėl tų neigiamų emocijų - viskas tvarkoje. Žmonės pasirenka, ko tuo metu jiems reikia.
-Lukas: Niekada nereikia pamiršti, jog visa tai yra kūryba. Galbūt žmogus, kuris paauglystėje nėra klausęs Canibal Corpse‘ų - pralošia, nes nėra su tuo susipažinęs. Kiek reikia tų Canibalų? Yra viena grupė, kuri išnagrinėjo tą tematiką tiek, kiek tik įmanoma ir susirinko visus medalius iš to žanro. Jeigu mes nuo to kaifuojam, kodėl mes norim tapti jais. Kodėl mes turim daryti taip, kaip daro jie?
Muzika yra kūryba, todėl reikia kažką sukurti, o ne pakartoti. Bet kūryba vyksta taip, kai tu kartoji skirtingus kontekstus. Tuo ir nuostabus žmogaus protas, kad jis gali jungti asociacijas. Save reikia ugdyti plačiai, kaip žmogų, ir neapsistoti tik ties Cannibalais, nes tuomet tas „true“ tampa stabdis. Žavu pasižiurėti į tai, kas yra kitokio, bet svarbu ten neužsilikti.
-Kada pradėjote groti?
-Justas: 2008 metais, bet startas, kuomet plačiauišvažiavom, tai buvo 2013 metai. Nėra smagu groti dvidešimčiai žmonių, tačiau, neužmirškime, kad fanai iš provincijų yra patys ištikimiausi.
-Augustinas: Geriau dvidešimt susirenka, tuomet jie nors gerai pasitaško.
-Justas: Na, čia kaip kam. Man koncertas geras tuomet kai daug žmonių ateina, nepatinka, jei nėra šimto žmonių. Gal po penkių metų sakysiu, kad blogai jei tūkstančio nėra.
-Lukas: Lady Gagos 2012 Naujųjų metų koncertas buvo visisškai mažame klube. Reikia, visų pirma, atidirbti ant mažų auditorijų, kad galėtume groti prieš minias.
-Ar sunkiau dirbti su mažesne auditorija žmonių?
-Justas: Jeigu Vilniuje vykstantį renginį ateina dešimt žmonių, sunkiau su jais dirbti. Bet, kita vertus, tokiu atveju tau reikia pagalvoti, ar viską gerai darai su savo muzika, jeigu surenki dešimt žmonių. O jei į Mažeikiuose vykstantį koncertą ateina dešimt žmonių, juos gana lengva patraukt. Jie nemato tiek daug koncertų, ir, jeigu kas atvažiuoja, jie nuoširdžiai pasitūsina.
-Lukas: Jeigu važiuoji į Mažeikius, tuomet galvoji, jog būtų gerai, kad bent benzinas atsipirktų. Ir aš puikiai suprantu didelius atlikėjus, kaip, pavyzdžiui, Mamantovas, kuris ir mažuose miestuose sugeba surinkti dideles auditorijas, tačiau jo koncertas prieš didelę auditoriją, ko gero, kainuoja mažiau, nei mūsų koncas pankalizdyje ar šiluminiam punkte. Labai smagu rengti šou ir norisi duoti kokybišką burgerį, o ne kebabą.
-Ar sunku kūrybinį darbą dirbti komandoje? Kaip vyksta jūsų kurybinis procesas, kai esate net penkiese?
-Lukas: Pagrindinis instrumentas yra valdyti savo ego. Mes nė vienas neturim komplekso, kad norime būti žvaigždės. Trys iš mūsų esame seni draugai. Kai pradėjome groti, visi iš pradžių grojome gitarom, bet vėliau išsiskaidėm. Buvo nepasidalinimų, kas ir kuo nori groti ar panašiai, tačiau ilgainiui išsiaiškinom gražiuoju.
-Ko šiaip klausote? Kas jus privedė prie tokios muzikos?
-Lukas: Prie gitaros privedė Metallica (juokiasi). Pirmasis narys Rolas, buvo visiškas metalikos fanas. Jis žinojo kiekvieno nario ūgį. Žinojo, kuriais metais, kokio ilgo plaukai buvo narių. Finntroll įtaka jaučiama MClouduose, nes juos labai mėgstam. Daug klausėm Bloodhoungang'ų tuo metu, kai pradėjome groti.
-Kodėl grojate?
-Lukas: Mes su Andrium (buvusiu nariu) groti pradėjome labai seniai, dar būdami trylikos ar keturiolikos. Mes užaugom abu bardinej aplinkoj. Tėvai mums padarė didelę įtaką. Nieko nematėm baisiau kaip tos šešiolikmečių grupės, kurios labai nuoširdžiai rėkia, kad į mokyklą jie eina tik dėl tėvų ir panašiai. Tai atrodė juokinga, todėl pagalvojome, jog geriau daryti tiesiog juokingai.
Mcloudai man yra vieta kur išsitaškai. Nueini ten penktadienį, išleidi visus savo demonus ir grįžti gyventi savo gyvenimo. Iš to gimsta rimti dalykai. Mcloud yra apie labai rimtus dalykus, tačiau nebijant juoktis.
-Ką manote apie muziką, kokia jos prasmė, kaip ji veikia mūsų sielas ir, kodėl groti verta?
-Justas: Galiu atsakyti kodėl aš groju. Būgnais nusprendžiau groti, kai pamačiau būgnininką iš Scorpions. Man patiko pati energija, kai vienas žmogus gali sukelti minia ant kojų. Kaip vienas žmogus gali daryti įtaką didelei masei žmonių. Dėl to aš ir groju. Galbūt tai kaip ir užpildymas kažkokių savo skylių.
-Ar parduotumėte velniui sielą? Jei taip, už ką?
-Justas: Už ką ten pardavinėja? Už šlovę turbūt. Šiais laikais sielos pardavimui sinonimas galėtų būti atsidavimas muzikai, ar apskritai, atsidavimas, pasiaukojimas vardan kažko. Aš pasakiau, kad taip, parduočiau, bet aš neturiu teisės to sakyti, nes nesu tas, kuris visisškai atsidavęs muzikai, kuris kiekvieną dieną tik apie tai mąsto. Aš galėčiau tai daryti, bet aš to nedarau. Nežinau, kokios turėtų būtų priežastys, kad aš visisškai pasinerčiau to link. Dabar aš bijau tai daryti, nes nemanau, kad gausiu iš to grąžos.
-Lukas: Man atrodo kiekvieną mąstantį individą stabdo tik vienas dalykas – baimė, nes jis suvokia pasekmes. Kai paklausei šio klausimo, pagalvojau, jog parduočiau, tačiau nežinau dėl ko. Todėl neparduodu. Taip ir yra dėl to, jog supranti, kad negali išsirinkti tokio dalyko, kuris privestų tave prie tos pačios meilės, kuri pagimdo harmoniją. Mes galim vaidinti metalistus, kietus bičus ar dar kažką, ir ta pati mūsų meilė nebus tokia pat, kaip dabartinių pop atlikėjų – tiesmuka, Justino Bieberio, ar One direction, meilė kažkokiai merginai. Šiuolaikinį individą puikiausiai gali patenkinti meilė savo darbui, meilė karjerai. Tai kas vadinama individo laime.