Senieji kretingiškiai dar mena Vytauto gatvės Kretingoje senbuvį Povilą Sabaliauską (1906–1975) sovietmečiu dirbusį gaisrinės ir ligoninės automobilių vairuotoju, bet tik retas jų žino, kad tarpukariu tai buvo vienas garsiausių ir šauniausių Kretingos „šoferių“, ne tik vairavęs, bet ir remontavęs įvairių užsieninių markių automobilius ir autobusus.
Gimęs 1906 m. Kluonalių kaime, ūkininkų Jono Sabaliausko ir Karolinos Zastartaitės šeimoje, kurioje augo 4 broliai ir 2 seserys, nuo mažens buvo pratinamas prie ūkio darbų, nes turimi 25 ha žemės reikalavo daug darbo rankų. Dar paauglystėje regėtas keliu riedantis automobilis Povilui padarė didžiulį įspūdį, tad jo svajone ir siekiu tapo noras išmokti jį vairuoti.
1923 m. Klaipėdos kraštui tapus Lietuvos dalimi, jis be tėvų sutikimo ten ir patraukė, kad būtų arčiau automobilių ir galėtų siekti savo svajonės, nes Klaipėdoje automobilių buvo gerokai daugiau negu Kretingoje, kur 1922 m. buvo užregistruotas tik vienas automobilis. Pas vietinį verslininką, kelių automobilių savininką išmokęs ne tik juos prižiūrėti, bet ir valdyti, vos tik sulaukęs pilnametystės Povilas išlaikė egzaminus ir įgijo teisę vairuoti automobilį, nors Lietuvoje jų 1926 m. buvo užregistruota tik 424.
Nepriklausomoje Lietuvoje pirmosios eismo taisyklės buvo patvirtintos 1920 m. ir turėjo tik 12 skirsnių. Nors ir netobulos, bet tai buvo pirmasis toks lietuviškas dokumentas, vėliau kelis kartus taisytos ir papildytos. 1925 m. buvo išleistos „Plentais važinėti taisyklės“, kuriose nustatytas transporto priemonių judėjimas plentais ir vieškeliais, apibrėžti techniniai reikalavimai, atsirado ir registracijos numeriai, nors kokie jie turi būti, nenurodyta. Tik 1931 m. išėjus „Autovežių įstatymui“, atsirado prievolė transporto priemones įregistruoti išduodant leidimus ir valstybinius numerius, o „šoferiais“ galėjo būti ne jaunesni negu 18 m. asmenys, išlaikę vairuotojo egzaminus ir turintys „šoferio“ knygelę. Kretingos apskrityje registruotos transporto priemonės turėjo valstybinio ženklo seriją Kr, kaimyniniame Klaipėdos krašte – KM.
P. Sabaliauskas 1926 m. pašauktas į privalomą karinę tarnybą, turėdamas vairuotojo teises, užsiėmė išsvajota veikla, lengvuoju automobiliu vežiodamas aukšto rango karininkus ne tik jų tarnybos metu, bet ir laisvalaikiu. Tarnybos Lietuvos kariuomenėje metu, jis ne tik įgijo patirties vairuojant įvairių markių automobilius, bet ir juos prižiūrint bei remontuojant. Jis vėliau ne kartą šeimoje yra juokavęs, kad su malonumu kariuomenėje būtų atitarnavęs ir už savo brolius. Grįžęs iš jos, Povilas kurį laiką ūkininkavo tėvų ūkyje, augino ir prižiūrėjo arklius.
Vis dėlto meilė automobiliams nugalėjo ir po kelerių metų P. Sabaliauskas su vienu iš brolių Kretingoje pradėjo automobilių nuomos verslą. XX a. 4-o deš. pradžioje Lietuvoje buvo registruota gerokai daugiau automobilių ir autobusų nei anksčiau, kurių poreikis, kylant žmonių pragyvenimo lygiui, vis didėjo. 1931 m. Kretingoje automobilių nuomos paslaugą siūlė 2 asmenys, kai 1934 m. Kretingos telefonų sąraše atsirado ir Aušros g. 10, priešais dabartinį bibliotekos pastatą buvusiame name Jono Sabaliausko vardu registruotas automobilių nuomos adresas, kur paskambinti buvo galima surinkus 41 telefono numerį.
Savo veiklos pradžioje broliams Sabaliauskams pavykdavo gana pigiai įsigyti nenaujas, dažnai sugedusias ar patyrusias eismo įvykį transporto priemones, jas sėkmingai suremontuoti ir naudoti pervežant automobiliais įvairius krovinius ar keleivius autobusais iš Kretingos į Palangą. Keleivių pervežimui JAV pagamintais autobusais „Ford AA“ 1928 m. buvo samdomi bilietus pardavinėjantys konduktoriai. Tarp jų pasitaikydavo ir ne visai sąžiningų, kurie dalį pinigų už parduotus bilietus pasilikdavo sau. Jau sovietiniais metais, bendraudamas su artimaisiais, P. Sabaliauskas juokaudavo, kad konduktorius jam tekdavo keisti tada, kai jie pradėdavo nešioti brangesnį ir modernesnį negu jų darbdavys kaklaraištį.
Draugiški santykiai jį siejo su metais vyresniu grafo Aleksandro Tiškevičiaus asmeniniu vairuotoju Pranu Gedrimu, kuris savo auksarankį bičiulį kviesdavo padėti remontuoti grafo šeimos automobilius. P. Sabaliauskas vežiojo ne tik keleivius, bet taip pat ir iš Klaipėdos uosto į Kauną įvairius krovinius, tarp kurių būta ir laivais atplukdytų egzotinių vaisių, o pašto furgonais ir laiškus bei siuntas. Tuometiniai automobiliai nebuvo šildomi, tad žiemą vairuotojai avėjo šiltus batus ir vilkėjo kailinius.
Pašto autobusais buvo vežiojamas ne tik paštas, bet ir keleiviai. 1939 m. šalies pašto valdybos sudarytame maršruto Palanga–Kretinga autobusų vasaros tvarkaraštyje surašytos bilietų kainos, kelionių tvarka ir lengvatos. Pašto autobusai tarp šių miestų vasaros sezono metu kursavo net 10 kartų per dieną, sustodami Pryšmančiuose, Virkštininkuose ir vieną kartą užsukdami į Kretingos geležinkelio stotį pasitikti iš Kauno atvykstančio kurortinio traukinio. Pašto siuntų iš Palangos ir į Palangą pristatymui buvo skiriamas išskirtinis dėmesys, nes vasarą, kai ten su šeima ilsėdavosi šalies prezidentas Antanas Smetona, ji buvo vadinama laikinąja sostine. Autobuso bilietas į Palangą kainavo 1,1 Lt, į abi puses 1,8 Lt, mėnesinis bilietas suaugusiesiems – 25 Lt, moksleiviams – 17,5 Lt.
Bilietai, įvertinus to meto nacionalinės valiutos lito perkamąją galią, buvo gana brangūs, nors jie ir negalėjo būti pigesni, kai 1 l benzino kainavo 0,8–0,9 Lt, o nuo 1936 m. visoje šalyje naudojamas motorinas buvo pardavinėjamas ir po 0,98 Lt. Taksi automobilių ir autobusų stovėjimo vieta Kretingos centre buvo Viešosios aikštės pietinėje dalyje, priešais notaro Jono Kentros namą prie miesto sodelio. Aikštėje buvo įrengtos ir 2 degalinės. Apie 1930 m. pietrytinėje aikštės dalyje buvo įkurta krautuvininko Abramo Zolkovo valdoma „Shell“ bendrovės degalinė, kiek vėliau kita Klaipėdos akcinės bendrovės „Litpetrol“ degalinė įsikūrė priešais Salomono Izraelovičiaus namą šiaurinėje aikštės dalyje. Degalų talpos buvo paslėptos po grindiniu, kai pačios kolonėlės su ant jų užrašytu parduodamų degalų bendrovės pavadinimu, buvo įrengtos ant neaukštos pakylos šalia šaligatvio. Prie kolonėlės taip pat buvo pritvirtinta lentelė su parduodamų degalų kaina.
Nuo 1936 m. kovo 31 d. Lietuvoje įsigaliojo įstatymas, vietoje benzino įvedęs motoriną, kurį sudarė 75 proc. benzino ir 25 proc. dehidratuoto denatūruoto spirito mišinys. Nors viešumoje buvo teigiama apie siekį atpiginti degalus, kai 1 l benzino tuo metu kainavo apie 90 ct, bet po šio įstatymo įvedimo 1 l motorino degalinės pardavinėjo jau po 98 ct. Šiuo įstatymu buvo siekta finansiškai paremti spirito gamintojus ir grūdų bei bulvių augintojus, taip pat atpiginti degalus, nors dėl didelių sąnaudų atpiginti degalų nepavyko. Nuo jo laikymosi buvo atleisti valdžios, diplomatinio korpuso, kariuomenės, gaisrinės, greitosios pagalbos ir kitų spec. tarnybų automobiliai. Nors šalies automobilininkai skundėsi, kad motorino įvedimas pabrangino automobilių eksploataciją ir skatino jų dalių greitesnį nusidėvėjimą, motorinas kaip pagrindinė autotransporto kuro rūšis liko iki pat 1940 m. sovietinės okupacijos. Apie 1934 m. Sabaliauskų šeima įsigijo nemažą žemės sklypą Vytauto g. Nr. 53 ir čia pradėjo kurti savo gyvenimą. Tuomet šis sklypas tęsėsi iki dabartinės J. Pabrėžos gatvės, čia buvo pastatytas gyvenamas namas ir ūkiniai pastatai, čia nuo 1937 m. persikėlė ir automobilių nuomos veikla bei jų remonto dirbtuvės.
Apie 1937 m. P. Sabaliauskas įsigijo naują lengvąjį JAV pagamintą automobilį „Willys Six“ 1931 m., registracijos Nr. Kr. 54, kuriuo ypač didžiavosi, nes tuo metu automobiliais važinėjosi tik gana pasiturintys žmonės. 1940 m. vasarą Lietuvą okupavus sovietinei kariuomenei, visi privatūs automobiliai turėjo būti nacionalizuoti ir perduoti valdžios įstaigoms, saugumo organams ar kariuomenei. Tai sužinoję, žmonės stengėsi sunkiai įsigytą brangų turtą paslėpti. Taip padarė ir P. Sabaliauskas, savo automobilį paslėpęs ūkiniame pastate po šiaudais, kai Kluonalių kaime naujai pastatytas šeimos namas buvo nacionalizuotas, pervežtas į kitą vietą ir sovietmečiu tarnavo Kretingos vaismedžių medelyno administracijai. 1944 m. rudenį sugrįžus sovietinei valdžiai, kurį laiką Sabaliauskų šeimos name buvo įsikūrę sovietiniai kariškiai, šeimininkus iškeldinę į šalia buvusią tuščią trobą.
1945 m. sausio pabaigoje, sovietinei kariuomenei užėmus Klaipėdą ir frontui nusiritus į vakarus, P. Sabaliausko šeima atgavo savo namus, o jis pats pradėjo dirbti Kretingos miesto priešgaisrinės apsaugos tarnybos vairuotoju, daug prisidėjęs prie technikos remonto ir jos atstatymo. Pokario metais Lietuvoje galėjai išvysti ir malkomis kūrenamus sunkvežimius, kurie priminė XIX a. pabaigoje automobilių gamybos pradžioje gamintus malkomis kūrenamus automobilius, iš kurių kilo ir prancūzų kalboje vartojamas vairuotojo pavadinimas – chauffeur (kūrikas), dėl ko ir lietuvių kalboje buvo vartojamas šoferio pavadinimas.
1947 m. P. Sabaliauskas, vedęs kretingiškę Liudviką Puščiūtę, 1948 m. susilaukė sūnaus Petro. Deja, bet jaujoje patikimai paslėpto automobilio išsaugoti nepavyko. Per vieno kaimynų plepumą apie paslėptą automobilį sužinoję plėšikaujantys sovietų kariškiai atvyko tuomet, kai P. Sabaliauskas dirbo gaisrinėje naktinėje pamainoje, o namuose buvo vien garbaus amžiaus sulaukęs tėvas. Jį užrakinus rūsyje, apynaujis automobilis buvo pakrautas į krovininį automobilį ir išvežtas nežinoma kryptimi. P. Sabaliauskas sunkiai išgyveno šią netektį ir daugiau jokio asmeninio automobilio savo gyvenime nebeturėjo. Dirbdamas ir gaisrinėje, ir ligoninėje vairuotoju, laisvalaikiu iš senų autodetalių konstravo savos gamybos traktorius, kuriuos važiuojančius gatve teko matyti ir šio straipsnio autoriui. Šį pasaulį legendinis Kretingos „šoferis“ paliko 1975 m. ir, jei ne jo marčios Danguolės Sabaliauskienės ir vaikaičio Marijaus Sabaliausko papasakoti jo gyvenimo istorijos fragmentai, niekada nebūtum pagalvojęs, kad tylus, dažniausiai darbiniais rūbais vilkėjęs kretingiškis, savyje slėpė ne tik savo gyvenimo, bet ir tarpukario Kretingos turtingą istoriją.