Pasaulio lietuvių šventė: vietiniams – tik iš tolo

Liepos 3–6 dienomis Palangoje vykstančios XII Pasaulio lietuvių sporto žaidynės neabejotinai yra svarbus ir simbolinis renginys. Jos turėtų suvienyti viso pasaulio lietuvius, tapti atviru tiltų statymo tarp diasporos ir Lietuvos gyvenimo pavyzdžiu. Tačiau dalis vietos gyventojų jaučiasi palikti nuošalyje – ne tik fiziškai, bet ir simboliškai.

Socialiniuose tinkluose kilo ažiotažas, kai Palangos bendruomenės narys Vilius Martusevičius pasidalijo kritišku įrašu apie Botanikos parke vykusį koncertą, skirtą Pasaulio lietuviams. Į koncertą, anot jo, galėjo patekti tik turintieji specialius leidimus – t. y. svečiai iš užsienio ar iš anksto patvirtinti asmenys. O palangiškiai? Galėjo tik stebėti iš toli.

„Gražus koncertas vyksta prie Palangos Gintaro muziejaus. Skirtas jis Pasaulio Lietuviams. Į koncertą, vykstantį viešoje erdvėje, galima patekti tik turint LEIDIMĄ. Tai yra, tik išrinktiesiems. Palangiškiai ir Palangos svečiai gali koncertą stebėti tik iš nuotolio“, – rašė V. Martusevičius.

Tai, kas turėjo būti visus jungiantis renginys, kai kuriems palangiškiams tapo simboline atskirtimi. Jie jaučiasi lyg būtų tik „aptarnaujantis personalas“: savanoriai prie įėjimo, policijos rėmėjai palaikantys tvarką, bet neturintys galimybės pilnavertiškai dalyvauti šventėje.

„Palangiškiai šioje šventėje tik aptarnaujantis personalas“, – sarkastiškai komentuoja V. Martusevičius, pridurdamas, kad net savanorių šeimos nariai negali pabūti renginyje, už kurį, tikėtina, sumokėta ir iš valstybės – visų mokesčių mokėtojų – biudžeto.

Socialiniuose tinkluose įsiplieskė diskusijos. Vieni palaiko kritiką, kiti ragina ieškoti galimybių dalyvauti bent varžybose ar kituose viešuose renginiuose. Tačiau ne vienas komentatorius iškelia esminį klausimą – ar vietos bendruomenė turi būti pašalinis žiūrovas savo mieste organizuojamose valstybinėse šventėse?

Dar aštriau situaciją apibūdina kitas palangiškis Arnoldas Užupis:

„Savivaldybė dar kartą patvirtino, kad vietiniai (bendruomenė) – niekinis balastas (nebent rinkliavom mokėti).“

Visoje šioje situacijoje kyla rimtesnis klausimas nei tik vieno renginio organizacinė tvarka. Tai – klausimas apie pagarbą vietos žmonėms, apie viešųjų erdvių paskirtį ir apie tai, kam iš tiesų skirta nacionalinė šventė.

Užuot kūrę bendrystę, ar nesukuriame naujų sienų? Kai Palangos gyventojai mato iš tolo savo pačių miesto Botanikos parke vykstantį koncertą, kai tenka savanoriauti, bet negali būti kartu su šventės dalyviais – kyla abejonė, ar renginio idėja nuo organizacinės praktikos nenutolo per daug.

Valstybinės šventės turėtų būti atviros ir įtraukiančios – tiek pasaulio lietuviams, tiek tiems, kurie čia gyvena kasdien. Tik tada iš tiesų statysime tiltus, o ne sienas.