Palangos viešosios bibliotekos skaitykloje liepos mėnesį eksponuojama paroda „Už Uralo, žemės galo...“. Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro parengtoje parodoje pristatomos 42 fotografijos, kuriose įamžintos Lietuvos gyventojų tremties ir kalinimo vietos: tenykštės gamtos, buities ir darbo vaizdai. Tolimų, retai apgyvendintų ar negyvenamų Sovietų Sąjungos vietovių, į kurias 1941 m. ir 1945–1953 m. buvo išvežti trys šimtai tūkstančių tremtinių ir politinių kalinių iš Lietuvos, gamtinės sąlygos dažnai buvo neįprastos ir sunkios lietuviams. O nuo jų labai priklausė darbai, kuriuos reikėjo dirbti tremtyje ir lageriuose. Amžino įšalo žemėje, kur žemdirbyste verstis buvo neįmanoma, lietuviai tremtiniai žvejojo; taigoje kirto medžius, rinko sakus, plukdė sielius; naudingųjų iškasenų rajonuose buvo verčiami dirbti šachtose ir kasyklose; tolimosios Tadžikijos plantacijose rinko medvilnę. Nepalankios klimato sąlygos – dideli šalčiai amžino įšalo žemėje ar nepakeliami karščiai Tadžikijoje, dar labiau sunkino ir taip nelengvą politinių kalinių ir tremtinių dalią. Maisto stygiaus, nuolatinių nepriteklių ir ligų kamuojamiems, sunkų fizinį darbą dirbantiems politiniams kaliniams bei tremtiniams iš Lietuvos Sovietų Sąjungos gamta buvo pragaištinga.