Šiandien Palangos Kurhauze įvyko iškilminga ir jautri pirmosios Rolando Rastausko vardo literatūrinės premijos įteikimo šventė. Renginys subūrė kūrėjus, skaitytojus ir miesto bendruomenę – visus, kuriems brangus rašytojo, poeto, dramaturgo, eseisto, Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureato, palangiškio Rolando Rastausko (1954–2024) atminimas.
Premijos iniciatoriai – Palangos miesto savivaldybė ir Lietuvos rašytojų sąjunga. Nedaugelis žino, kad šios premijos idėja gimė dar pernai rugsėjį – tą pačią dieną, kai, palydėję Rolandą į amžinybę, jo artimieji, bičiuliai ir kūrėjų bendruomenė susėdo „Ramybėje“. Tarp liūdesio ir šviesių prisiminimų tuomet nuskambėjo mintis: „Tebūna gyvas žodis. RoRos žodis.“ Iš šio sakinio gimė tai, ką matėme šiandien.
Premija siekiama išsaugoti R. Rastausko kūrybinį palikimą ir įkvėpti kurti naujai. Tai – tiltas tarp RoRos kūrybos laisvės ir šiandien rašančio žmogaus balso. Nuo šiol apdovanojimas bus teikiamas kasmet, spalį – mėnesį, kai, spalio 13-ąją, gimė Rolandas Rastauskas.
Pirmąja Rolando Rastausko literatūrinės premijos laureate tapo palangiškė Ieva Marija Sokolovaitė.
Jaunoji kūrėja įvertinta už savo debiutinį romaną „Pozuotoja“ (leidykla „Baziliskas“, 2024). Kūrinys jau pelnė Liudo Dovydėno premiją, pateko į „Metų knygos rinkimų“ penketuką, o pati autorė aktyviai dalyvauja literatūriniuose konkursuose ir yra įkvėpimas jaunimui.
Laureatę atrinko speciali komisija, sudaryta iš Lietuvos rašytojų sąjungos ir Palangos miesto savivaldybės atstovų. Premijos įteikimą bei visą šventinį renginį finansavo Palangos miesto savivaldybė.
Šiemet gauti net 11 nominacijų iš įvairių žanrų autorių – poetų, eseistų, dramaturgų ir prozininkų. Tai parodė, kad Rolando Rastausko vardas vienija ir įkvepia literatūros bendruomenę, kuriai svarbus laisvas, gyvas ir atviras žodis.
Kurhauze vykusios šventės metu skambėjo šilti sveikinimai, prisiminimai apie Rolandą, jo kūrinių ištraukos ir paties RoRos balsas.
Rolandas Rastauskas ir Palanga – tai daugiau nei gimtinės ryšys. Tai – meilės istorija tarp kūrėjo ir miesto. Čia jis augo, čia formavosi kaip menininkas, čia vis sugrįždavo – ieškoti žodžių rudens tyloje, jūros ošime ar vėjo pustomame smėlyje.
Palangos senoji gimnazija, Baltijos jūra, pušynai, vietos žmonės – visa tai buvo jo pasaulis, jo Palanga.
Ir šiandien Palanga saugo RoRos atminimą – ne kaip praeitį, bet kaip gyvą buvimą kartu. Jis tebėra čia – tarp knygų, tarp žmonių, tarp rudens geltonų lapų ir vėjo virš kopų.