XIX a. poilsiavimo prie jūros idėja pasiekė dabartinės Lietuvos paplūdimius, tuo metu priklausiusius skirtingoms valstybėms – Prūsijos karalystei ir Rusijos imperijai. Tačiau šiai naujai idėjai teko įveikti šimtmečius galiojusius draudimus, ribojimus bei ūkinio naudojimo tradicijas. Ilgą laiką pajūris buvo suvokiamas ne kaip poilsio ar sveikatos vieta, o kaip darbo, grėsmės ir stichijų erdvė.
Todėl tikslingo poilsio ir sveikatinimo šaltųjų jūrų paplūdimiuose tradicija nėra sena. Pirmasis pasaulyje jūrinis kurortas buvo įkurtas XVIII a. – 1730–1735 m. Anglijoje (Scarborough, North Yorkshire) pradėjus derinti maudynes gydomojo šaltinio ir jūros vandenyje.
Baltijos pakrantėje jūrinio poilsio idėjos išpopuliarėjo šiek tiek vėliau. 1793–1794 m. Meklenburgo kunigaikštis Friedrich Franz I įsteigė Heiligendamm kurortą prie Bad Doberano – laikomą seniausiu Baltijos jūros kurortu. 1800 m. Prūsijos karalius Friedrich Wilhelm III pavedė Collegium Medicum et Sanitatis parengti pajūrio kurortų steigimo planą.
Netrukus poilsio idėjos pasiekė ir mūsų kraštą. 1831 m. paštininkas Carl Mellien įsteigė pirmąsias maudykles Nemirsetoje, o 1835 m. maudymosi vietos atsirado Smiltynėje, Kopgalyje ir Melnragėje. 1843 m. paskelbti maudyklų nuostatai Juodkrantei, o 1863 m. Klaipėdos pirklių korporacija ėmėsi steigti kurortą Giruliuose.
Tuo metu Rusijos imperijos valdomoje Lietuvos dalyje išaugusio Palangos kurorto ištakos siekia dar 1824 m., kai čia veikė pirmosios maudyklės. Vėliau poilsio tradicijas išplėtojo grafų Tiškevičių veikla.
Poilsiavimui prie jūros teko kurti išskirtinę infrastruktūrą, aukoti vietos bendruomenių poreikius ir keisti senus įpročius. Tačiau palaipsniui pasivaikščiojimai, piknikai kopose bei maudynės gydymo ir pramogų tikslais tapo neatsiejama pajūrio gyvenimo dalimi – nauju Lietuvos pajūrio kultūros ir pertvarkos veiksniu.